Palūkalniškio narsa įvertinta „Lietuvos garbės“ statulėle

Ap­do­va­no­jo Rie­ta­vo dvar­vietė­je
Šiuo ap­do­va­no­ji­mu 22-ejų vai­ki­nas pa­gerb­tas ne te­le­vi­zi­jos stu­di­jo­je, o išs­kir­tinė­je vie­to­je – Rie­ta­vo dvar­vietė­je, prie tris­palvės spal­vo­mis ap­šviestų ko­lo­nadų, dau­gy­be lem­pu­čių nu­ka­binėtų med­žių. Nar­sia­jam palū­kal­niš­kiui bu­vo nu­ties­tas rau­do­nas ki­li­mas, ku­riuo ei­ti ke­lią nu­švietė deg­lai. Kar­tu su drau­ge Do­vi­le jis bu­vo pa­so­din­tas ant XIX a. meistrų pa­ga­min­to suo­le­lio, kur įsi­taisę klausė­si spe­cia­liai Sil­vest­rui at­vež­to jo taip mėgstamų „Lie­tu­vai­čių“ kon­cer­to.
„Jau tas mo­men­tas, ka­da ke­lio­li­ka metų iš eilės pa­tiems gar­bin­giau­siems žmonėms įtei­kia­ma sta­tulėlė bus ta­vo. Ta­vo, pla­čią­ja pra­sme, – Že­mai­ti­jos, ta­vo Tverų, vi­so Rie­ta­vo, ku­rie šįva­kar džiau­gia­si už ta­ve, nes tu esi tas žmo­gus, ku­ris ver­tas pa­gar­bos“, – įteik­da­mas Sil­vest­rui sta­tulėlę kalbė­jo į Rie­tavą at­va­žiavęs „Lie­tu­vos garbės“ vedė­jas Min­dau­gas Sta­siu­lis, kaip pa­ts sakė, gy­venęs ne­to­li nuo to kai­mo, kur užau­go ir no­mi­nan­tas.
Lem­tin­ga bir­že­lio nak­tis
Is­to­ri­ja apie iš liepsnų išt­rauk­tus de­vyn­metį Erodą ir vie­nuo­li­kos Eu­ge­niją pra­ėju­sią va­sarą ap­skrie­jo visą Lie­tuvą. Ji pri­min­ta ir „Lie­tu­vos garbės“ žiū­ro­vams.
Gais­ras Tverų seniūnijos Palū­kal­nio kai­me, dau­gia­vaikės Pa­lekų šei­mos na­me, ki­lo ankstų bir­že­lio 28-o­sios rytą. Dar mie­gojęs Sil­vest­ras aki­mirks­niu iš­si­bu­di­no iš­girdęs dūžtant lan­gus.
Neiš­kart su­pra­to, kas vyks­ta, ta­čiau ne­tru­kus pa­matė lieps­nas. Su bro­liu Ber­nar­du išbėgę į lauką iš­vy­do čia jau sto­vin­čius dar tris vai­kus. Bet ke­tu­rių trūko. Bro­liai ne­delsė nė aki­mir­kos – Ber­nar­das ranką iš­daužė langą, ją su­si­žeis­da­mas.  Pa­likęs kru­viną brolį lauk­ti, į pra­ga­ru vir­tusį namą žengė Sil­vest­ras ir vieną po ki­to iš­nešė sesę bei brolį, per­duo­da­mas lau­kian­čiam Ber­nar­dui.
Net ir iš­gelbėję du vai­kus, vai­ki­nai ne­ži­no­jo, kur yra likę ki­ti du. Todėl vieną iš lau­ke jau stovė­ju­sių vaikų iš­siuntė pas tėvų prie gy­vu­lių – iš­siaiš­kin­ti. Ta­da Ber­nar­das nu­ėjo nu­si­plau­ti žaizdų prie tven­ki­nio, sergė­ti su­si­žei­du­sio bro­lio nu­ėjo ir Sil­vest­ras, min­ty­se vil­da­ma­sis, jog na­me nie­ko ne­bėra.
Ten nie­ko ir ne­be­bu­vo. Du li­ku­sius vai­kus tėvai bu­vo iš­si­vežę prie gy­vu­lių.
„Jei­gu jie būtų žuvę, ge­riau ir aš būčiau“
Po ap­do­va­no­jimų „Že­mai­čio“ kal­bin­tas Sil­vest­ras sakė vis bandąs pa­mirš­ti tą ug­ningą bir­že­lio naktį, ta­čiau at­min­tis bu­di. Vaiz­dai grįžta, iš­ky­la prie­š akis.
„Vis pri­si­me­nu tą aki­mirką... Jei­gu jie būtų žuvę, ge­riau ir aš būčiau žuvęs. Nebū­čiau ištvėręs. Tėtis tą pa­tį sa­ko: jei­gu būtų bent vie­nas vai­kas nu­kentėjęs, būtų ėjęs į gaisrą – kas bus, tas.  O juk dar pen­kios mi­nutės ir... Kai išė­jom iš na­mo, per vir­tuvės langą jau ug­nis ėjo į viršų, – ne­ga­li pa­mirš­ti Sil­vest­ras. – Tuos iš­gelbė­jau ir ne­be­ži­no­jau, ką da­ry­ti – ar lip­ti at­gal, gal do­ku­men­tus iš­neš­ti. Bet jau ug­nis pliauškė­jo, sie­nos tra­ta...“
Tas bai­sus ryt­me­tys įsirėžė ir iš­gelbėtųjų bro­lio ir sesės at­min­ty­je bei šir­dy­je. Tiek ap­do­va­no­jimų me­tu Rie­ta­vo sa­vi­val­dybė­je, vy­ku­sių liepą, tiek jau fil­muo­jant is­to­riją „Lie­tu­vos gar­bei“ abu grau­di­no­si. „Ačiū, bro­li“, – dėko­jo sa­vo gelbė­to­jui. O vei­dai, ypač ma­žiau­sio­jo, ir dre­ban­tis bal­sas rodė, kad jie iki šiol su­vo­kia tos aki­mir­kos tra­giš­kumą ir did­vy­riui Sil­vest­rui dėkin­gi bus iki gy­ve­ni­mo ga­lo.
Palū­kal­niš­kis pa­sa­ko­jo norėjęs ma­žuo­sius at­si­vež­ti į fil­ma­vimą Rie­ta­vo dvar­vietė­je. Bu­vo nu­va­žiavęs jų pa­siim­ti. Ta­čiau šie iš­syk ėmė grau­den­tis, todėl nu­sprendęs, jog bus ge­riau, jei liks na­mie. Juk kiek­vie­nas pri­mi­ni­mas ver­čia tą aki­mirką iš­gy­ven­ti vėl ir vėl.
Ap­do­va­no­ji­mas – ne­tikė­tas
O ap­do­va­no­ji­mas Palū­kal­nio did­vy­riui bu­vo ne­tikė­tas. Apie ruo­šiamą fil­ma­vimą Rie­ta­vo dvar­vietė­je, kaip pa­sa­ko­jo „Že­mai­čiui“, su­ži­no­jo li­kus gal va­lan­dai iki jo. Tai bu­vo staig­me­na vi­sai Pa­lekų šei­mai. Ta­čiau tai, kad fil­muo­ti šios gar­bin­gos is­to­ri­jos į Rie­tavą at­vyks te­le­vi­zi­jos ko­man­da bei ki­tas de­ta­les ži­no­jo Sil­vest­ro mer­gi­na Do­vilė, ir pa­dėju­si su­ruoš­ti to­kią staig­meną bei su ap­do­va­no­jimų rengė­jais bend­ra­vu­si gal tris sa­vai­tes.
„Draugė sa­ko – va­žiuo­jam į kaimą, tau do­vaną tu­riu. Sa­kau, ko­kia do­va­na, jei nei gim­ta­die­nis, nei dar ko­kia svar­bi die­na? Va­žiuo­jam ke­liu, žiū­riu – sto­vi kaž­kas. Pa­gal­vo­jau, kad po­li­ci­jos po­stas. Pri­va­žia­vom ar­čiau – li­mu­zi­nas sto­vi, sa­kau, ve­selė. O, pa­si­ro­do, čia vis­kas man bu­vo... Bu­vau „ap­šalęs“, – pa­sa­ko­jo 
Sil­vest­ras.
Pak­vies­tas į li­mu­ziną, vai­ki­nas nu­ste­bo jo vi­du­je iš­vydęs grupę „Lie­tu­vai­čiai“, spe­cia­liai dėl jo pa­kviestą. Ir tądien jis su­laukė ne tik gau­sybės staig­menų, bet ir do­vanų – Sil­vest­ro be­veik 80-ies gal­vijų ūkiui rei­ka­lingų prie­mo­nių – elekt­rinio pie­mens, gir­dyklos, kitų da­lykų. To, ko jam šiuo mo­men­tu ir reikėję.
Nau­jas na­mas jau ren­čia­mas
Per gaisrą 9-ių vaikų Pa­lekų šei­mos na­mas su­pleškė­jo. Šeimą tuo­met pri­glaudė, anot Sil­vest­ro, ma­mos draugė. Ir iki šiol Pa­le­kai lai­ki­nai gy­ve­na Var­nių se­niū­ni­jos Drobūkš­čių kai­me. Džiau­gia­si, kad tu­ri stogą virš gal­vos. Pa­lekų vai­kai iš pra­džių, kaip ir vi­si, mokė­si per nuo­tolį, da­bar gi jų į mo­kyklą nu­vež­ti at­va­žiuo­ja au­to­bu­sas.
Kiek­vieną dieną, rytą ir va­karą, ir pa­ts Sil­vest­ras 16 ki­lo­metrų va­žiuo­ja iki sa­vo namų, nes rei­kia pri­žiūrė­ti gy­vu­lius.
Vai­ki­nas, ma­tyt, jau gy­ve­na min­ti­mis, kaip vėl grįš į gimtųjų namų vietą, mat už 20-ies metrų nuo su­de­gu­sio na­mo šei­ma ren­čia­si kitą. Kol kas jo – tik pa­ma­tai. Ta­čiau orams pa­gražė­jus, ba­landį, kaip ti­ki­si Sil­vest­ras, sta­ty­bas bus ga­li­ma tęsti.
„Pradė­sim blo­ke­lius pirkti ir sta­ty­ti. Lei­di­mai jau gau­ti“, – pa­sa­ko­ja.
Anot palū­kal­niš­kio, ne­mažą sumą nau­jam na­mui sta­ty­ti suau­ko­jo žmonės. „Sie­noms tik­rai už­teks“, – džiau­gia­si žmo­nių ge­ru­mu.
O kai na­mas jau stovės ir Sil­vest­ras vėl turės sa­vo kam­barį, ja­me ir pa­si­dės gautą „Lie­tu­vos garbės“ sta­tulėlę.