Pirmojoje „Protų mūšio“ kovoje stipriausi – tveriškiai

Gin­tarės KAR­MO­NIENĖS nuo­trau­ka
Tverų ko­man­da laimė­jo kvie­timą į fi­na­linį etapą
Ket­vir­ta­die­nio va­karą Rie­ta­ve jau­kiai įsikū­ru­sia­me res­to­ranė­ly­je „Mus­ka­tas“ įvy­ko pir­mo­ji „Že­mai­čio“ re­dak­ci­jos or­ga­ni­zuo­to se­niū­nijų ir bend­ruo­me­nių „Protų mūšio“ ko­va. Jos me­tu su­si­rungė stip­riau­si pro­tai iš ke­tu­rių skir­tingų sa­vi­val­dybės se­niū­nijų – Tverų, Daugėdų ir Rie­ta­vo mies­to bei kai­miš­ko­sios. Ke­tu­rios minė­tom se­niū­ni­jom at­sto­vau­jan­čios ko­man­dos turė­jo įveik­ti 49 klau­si­mus, pa­reng­tus pa­gal įvai­rias te­mas – nuo ma­te­ma­ti­kos iki mu­zi­kos. Su­su­ma­vus re­zul­ta­tus paaiškė­jo, jog didžiausi pro­tai gy­ve­na Tve­ruo­se. Būtent Tverų se­niū­ni­jos ko­man­da su­rin­ko dau­giau­siai taškų ir laimė­jo ke­lia­lapį į „Protų mūšio“ fi­nalą, ku­ris vyks Plungė­je ko­vo mėnesį.



Ži­nias tik­ri­no­si ir se­niū­nai

Kiek­vie­no­je ko­man­do­je, kaip ir rei­ka­lau­ja „Protų mūšio“ tai­syklės, bu­vo po sep­ty­nis na­rius. Daugė­diš­kiai, tve­riš­kiai ir Rie­ta­vo kai­miš­ko­sios se­niū­ni­jos ko­man­dos na­riai džiaugė­si, jog prie jų pri­si­jungė ir kar­tu ži­nias, pra­na­šumą prie­š var­žo­vus bei su­ma­numą iš­bandė ir se­niū­nai. Tik Rie­ta­vo mies­to ko­man­dos žaidė­jai ap­gai­les­ta­vo esan­tys „naš­lai­čiai“. Juo­kau­da­mi jie sakė, jog būtent dėl to nuo jų tą va­karą ir nu­si­gręžė sėkmė.
Jog fortū­na šiai ko­man­dai tą va­karą bu­vo ne­pa­lan­ki, bu­vo ma­ty­ti jau po pir­mo­jo ra­to. O štai ly­de­re pirmą­ja­me eta­pe ta­po ir dėl to pa­si­ten­ki­ni­mo ne­slėpė Rie­ta­vo kai­miš­ko­sios se­niū­ni­jos ko­man­da.
Be­veik ko­ja ko­jon vi­so „Protų mūšio“ me­tu su šia ko­man­da ke­lia­vo ir tve­riš­kiai, ku­rie ga­liau­siai įrodė esan­tys ge­riau­si – iš 49 ga­limų taškų su­rinkę 42, jie iš­ko­vo­jo teisę da­ly­vau­ti fi­na­li­nia­me žai­di­mo eta­pe. Pag­rin­di­niai šios ko­man­dos var­žo­vai – Rie­ta­vo kai­miš­ko­sios se­niū­ni­jos žaidė­jai – nuo per­galę išplė­šu­sių tve­riš­kių at­si­li­ko vos dviem ba­lais.


Džiaugė­si pui­kiai pra­leis­tu lai­ku

Įrodę, jog didžiausi pro­tai gy­ve­na būtent šia­me kraš­te, tve­riš­kiai vie­nas kitą svei­ki­no su per­ga­le ir ti­ki­no jo­kiu būdu ne­pra­lei­sian­tys fi­na­li­nio eta­po. „Lai­kas skrie­te pra­skrie­jo. La­bai pa­ti­ko klau­si­mai. To­kie ki­to­kie, įdomūs“, – džiaug­da­mie­si pui­kiai pra­leis­tu va­ka­ru kalbė­jo tve­riš­kiai.
Jiems pri­tarė ir daugė­diš­kiai, ku­riems ko­ne pa­sku­tinę aki­mirką pa­vy­ko su­bur­ti ko­mandą ir at­vyk­ti į „Protų mūšį“. „Be ga­lo džiau­giamės su­da­ly­vavę. Net pa­tys nu­ste­bo­me, kaip žai­di­mas įtraukė. At­ro­do, už­valdė azar­tas, no­ras tei­sin­gai at­sa­ky­ti į kuo dau­giau klau­simų ir taip ap­lenk­ti var­žo­vus. Tai pui­ki pro­ga pa­si­tik­rin­ti ži­nias, bendrą išp­ru­simą. Pa­ti­ko klau­si­mai, ku­rie ne­bu­vo per daug su­dėtin­gi, ta­čiau to­li gra­žu ir ne leng­vi“, – įspūdžiais da­li­jo­si Daugėdų se­niūnė As­ta Glo­bienė.
Jai ant­ri­no ir ki­ti jos ko­man­dos na­riai, dar il­gai ap­ta­rinėję pirmąją pro­tų kovą ir pa­si­džiaugę „Že­mai­čio“ re­dak­ci­jos su­teik­ta ga­li­my­be ki­taip nei įpras­tai pra­leis­ti šaltą žie­mos va­karą.


Va­ka­ro vinis – klau­si­mas apie dan­tis

Ren­ginį vedęs il­ga­me­tis pe­da­go­gas ir „Že­mai­čio“ bend­ra­dar­bis Ri­man­tas Gent­vi­las „Protų mūšio“ da­ly­vius „ata­ka­vo“ iš­ties įdo­miais klau­si­mais, ku­riuos jis pa­ts ir pa­rengė. Vie­niems at­sa­ky­ti už­te­ko su­kauptų ži­nių, ki­ti pa­rei­ka­la­vo ge­ro lo­gi­nio mąsty­mo. „Šis klau­si­mas tik at­ro­do pa­pras­tas, bet jis kažką gi­les­nio sle­pia. Ne­gal­vo­kim pri­mi­ty­viai“, – ko­man­dos drau­gus ra­gi­no tve­riš­kis Al­bi­nas Mas­laus­kas. Ir ne be rei­ka­lo – ši tak­ti­ka, ma­tyt, tve­riš­kiams ir at­nešė per­galę.
Suk­da­mos gal­vas, kaip at­sa­ky­ti į vieną ar kitą klau­simą, ko­man­dos tarė­si, gin­či­jo­si, dis­ku­ta­vo. Kad var­žo­vai neiš­girstų, bend­ro at­sa­ky­mo ieš­ko­jo ko­ne vie­nas ki­tam į ausį šnabždė­da­mi. O pa­teikę at­sa­ky­mus į kiek­vie­no iš sep­ty­nių ratų klau­si­mus, ne­kant­riai laukė, kol R. Gent­vi­las pa­sa­kys tei­sin­gus at­sa­ky­mus. Iš­girdę, jog ne­pra­šovė, ko­mandų da­ly­viai vie­ni ki­tus svei­ki­no plo­ji­mais.
Be­ne la­biau­siai vi­si laukė at­sa­ky­mo į klau­simą, ką žmo­gus du­kart gy­ve­ni­me gau­na ne­mo­ka­mai, o tre­čią­kart – už pi­ni­gus. „Ir kaip ne­pa­gal­vo­jo­me! Juk tik­rai pie­ni­niai ir nuo­la­ti­niai dan­tys – ne­mo­ka­mi, o va už dirb­ti­nius jau ten­ka su­si­mokė­ti“, – juokė­si su­si­rin­ku­sie­ji. Vi­si vien­bal­siai su­ti­ko, kad šis klau­si­mas bu­vo va­ka­ro vinis.
At­vy­ku­sie­ji į „Mus­ka­to“ res­to­ranėlį džiaugė­si sma­giai pra­leidę laiką jau­kio­je ap­lin­ko­je ir pa­si­sėmę ži­nių, mat va­karą vedęs R. Gent­vi­las po kiek­vie­no klau­simų ra­to skyrė lai­ko ir paaiš­ki­no iš­sa­miau at­sa­ky­mus.
Na, o ki­tas „Protų mūšio“ žai­di­mas įvyks jau Plungė­je. Ket­vir­ta­dienį ka­vinė­je „Fortū­na“ kvie­čia­mos su­si­rung­ti Pla­te­lių, Že­mai­čių Kal­va­ri­jos ir Nau­sod­žio se­niū­nijų bei Grumb­lių bend­ruo­menės ko­man­dos. Būti­nai pa­si­da­lin­si­me, kaip joms sekė­si.

 

n