Naujausios
Parkas gražus visais metų laikais
„Rietavas fainas tuo, kad nėra labai didelių atstumų tarp turistinių objektų“, – ragindamas svečius užsukti į nedidelį, tačiau išpuoselėtą Žemaitijos miestą, sako M. Viržintas. Fotomenininkas su fotoaparatu rankose yra išvaikščiojęs kiekvieną Rietavo kampelį, žino visus lankytinus objektus, susipažinęs su jų istorija ir, žinoma, įamžinęs juos savo fotografijose.
Gana dažnai Manto bei nereto kito rietaviškio, neabejingo fotografijos menui, nuotraukose gali išvysti Rietavo parką. Pasak M. Viržinto, pastarąjį gali fotografuoti visus metus ir vis tiek kas kartą į jį užsukęs atrasi tai, ko nepastebėjai anksčiau.
„Ypatingai gražu čia pavasario dieną, kai danguje šviečia saulutė, medžių lapeliai po truputį skleidžiasi, ore sklinda paukščių klegesys. Mūsų parkas gražus įvairiais metų laikais. Ir šiuo metu, kai prisnigę, laukiu savaitgalio, kada galėsiu su fotoaparatu dumti į gamtą“, – sako rietaviškis, kurio akimis, visas Rietavas labai šauniai tvarkosi, todėl vis daugėja erdvių, traukiančių tiek eilinio žmogaus, tiek gražesnio kadro ieškančio fotografijos meno mėgėjo ar profesionalo dėmesį. Ir nors norint padaryti tą vadinamąjį auksinį kadrą svarbiausia atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu momentu, Manto manymu, jo gimtojo krašto grožis bei išskirtinumas tik padidina tokią galimybę.
Už muziejaus sienų – lobynai
Parko prieglobstyje įsikūręs ir Oginskių kultūros istorijos muziejus, kur 1874–1903 m. veikė kunigaikščio Bogdano Oginskio muzikos mokykla. Jau daugiau nei du dešimtmečius veikiantis muziejus sukaupęs didelį praeities atspindžių lobyną.
Už tai, kas per visus gyvavimo metus muziejuje sukaupta, Manto įsitikinimu, rietaviškiai ir visi besidomintieji šio krašto istorija, kultūriniu palikimu turėtų būti dėkingi įstaigos kolektyvui, kuris yra atsidavęs savo darbui, dažnai plušantis net po darbo valandų.
„Muziejaus erdvių sienas dažnai papuošia unikalios tapybos, fotografijų parodos. Visada smagu vaikštinėjant po parką praeiti pro šį statinį, kuris turi gilią istoriją, – kalbėjo rietaviškis, muziejų matantis ne tik paprasto jo lankytojo akimis, bet fotografo žvilgsniu. – Žiūrėdami fotografijas mes galime palyginti muziejaus teritoriją, kaip ji atrodė XX amžiaus pirmoje pusėje ir dabar. Vaizdas yra negrįžtamai pasikeitęs. Labai didelį indėlį į muziejaus atkūrimą įdėjo dabartinis direktorius Vytas Rutkauskas.“
Rietaviškio nuomone, pažintį su jo gimtuoju miestu reikėtų pradėti būtent nuo apsilankymo muziejuje, kur galima rasti daug atsakymų apie krašto praeitį, žymius žmones, pasigrožėti įvairiomis meno išraiškomis, galų gale prisiliesti prie pačio pastato istorijos.
Bažnyčia – baltoji Rietavo gulbė
„Atvykusiam susipažinti su Rietavu žmogui, žinoma, rekomenduočiau aplankyti ir miesto centrą. Labai nuostabiai sutvarkytas Rietavo skveras, kur visai nesenai dienos šviesą išvydo muzikuojantis, šviečiantis fontanas. Tai – labai gražus projektas, vietos gyventojai ir svečiai šiltuoju metų laiku dažnai laiką leidžia prie jo“, – savo miestu džiaugėsi Mantas.
Šalia fontano esanti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – baltoji Rietavo gulbė. Šiemet 150-ies metų jubiliejų mininčią šventovę dažnai galima išvysti rietaviškio fotografijose, kurios darytos įvairiais metų laikais. Fotografui puikiai žinoma ir jos istorija, bylojanti, jog 1853 metais vyskupas Motiejus Valančius pašventino būsimos bažnyčios kertinį akmenį. Statybai vadovavo architektas Frydrichas Štuleris iš Prūsijos. Dėl nekokybiškų statybinių medžiagų teko atsisakyti projekte numatyto vieno bokšto ir nuo pamatų mūryti du. Bažnyčios statybai Oginskiai išleido apie pusę milijono rublių. Statybas 1853 metais pradėjo Irenėjus Oginskis, o 1873 metais jas baigė jo sūnus Bogdanas Oginskis.
