Rietaviškis tiesia pagalbos ranką ukrainiečiams

Nuotrauka iš asmeninio V. Lečo albumo
Du mėnesiai Lietuvoje ir du Ukrainoje – taip pastaruoju metu V. Lečas planuoja savo veiklą
Kasdien girdimos ir televizijos ekranuose matomos nuo mirties bėgančių ukrainiečių istorijos rietaviškį Vaidą Lečą privertė susimąstyti, koks jis visgi yra laimingas žmogus, gyvendamas saugiame krašte, ir koks turtingas, šalia turėdamas sveikus savo artimuosius bei namus. Ilgai nesvarstęs vyras nutarė, kad nori padėti karo baisumus patiriantiems ukrainiečiams, susikrovė lagaminus ir išvyko savanoriauti į Ukrainą.


Ieškojo pašaukimo

V. Lečas gimė ir augo Rietave. Baigęs vidurinę mokyklą nusprendė Klaipėdos statybininkų mokykloje įgyti staliaus-baldžiaus profesiją. Vyriškis sako iškart po studijų supratęs, kad tai ne jo svajonių darbas ir laimės jis neatneš. Tad nieko nelaukęs sugrįžo į savo gimtąjį Rietavą. Buvusioje Žemaitijos kolegijoje nutarė krimsti kiek kitos srities – vadybos – mokslus.
„Man visada patikdavo visuomeninė veikla, buvimas tarp žmonių ir apskritai bendravimas. O vadyba, manau, tam puikiai tinka“, – pasakojo V. Lečas.
Vyriškis save išbandė ir meniškoje veikloje. Nuo jaunystės buvo mėgėjas fotografas, savarankiškai išmokęs šios veiklos subtilybių ėmėsi įvairių užsakymų.
„Negaliu net tiksliai pasakyti, kiek teko krikštynų, vestuvių fotosesijų padaryti ar kitų įvairių renginių bei švenčių užfiksuoti. Tai nebuvo mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis, bet tai pasitarnavo kaip puikus būdas komunikuoti su žmonėmis“, – pasakojo V. Lečas.
Pastaruosius kelerius metus rietaviškis dirbo ir pardavėju-konsultantu, o dabar karts nuo karto važinėja į užsienio šalis, kur dirba statybų sektoriuje. Bet kad ir ką veiktų, sekmadieniai jau ne vienus metus V. Lečo yra suplanuoti ir paskirti bendruomenei. Vyriškis iš Rietavo važinėja į Plungėje esančią Evangelijos bažnyčią. Būdamas apsuptas tikinčiųjų sakosi supratęs savo tikrąjį gyvenimo tikslą – padėti kitiems žmonėms.
„Nuo mažų dienų buvau tikintis, o kada suaugau, to tikėjimo nepamečiau, jis tik dar labiau stiprėjo mano širdyje“, – kalbėjo rietaviškis.

Graži valstybių draugystė

Lankydamasis Plungės miesto Evangelijos bažnyčioje V. Lečas pažino daug skirtingų likimų žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš svečių šalių.
„Stikliuko nevengiantys, pasiklydę savyje, namus ir šeimą praradę ar kitaip likimo nuskriausti. Bažnyčioje mes esame visi lygūs, nepaisant piniginės storumo ar visuomenės statuso“, – pasakojo vyriškis.
2016 metais į Plungės miesto Evangelijos bažnyčią iš Ukrainos atvyko mergina, vardu Ana. Taip užsimezgė graži draugystė ne tik tarp žmonių, bet ir tarp valstybių. Vieni kitiems padėjo, palaikė ryšius, bendravo, savanoriavo, kartu augo ir draugų, bičiulių ratas.
Šios merginos svajonė buvo fotografija. „Aš ir pats dar fotografuodavau, turėjau ne vieną fotoaparatą, tad nutariau vieną padovanoti Anai, kad galėtų išpildyti savo svajonę“, – pasakojo V. Lečas.
Evangelijos bažnyčios pastorė Nataša iš Ukrainos pakvietė Aną į rusų okupuotą Donecko sritį fiksuoti to meto įvairias akimirkas. Bet ne tik fotografija rūpėjo jaunajai ukrainietei. Kartu su Nataša jos dalindavo labdarą, su bažnyčios palaikymu padėdavo karo neramumų išsekintiems žmonėms, nors tam neturėjo net automobilio. Bet tai neatšaldė noro padėti – keli entuziastai susikraudavo visą mantą ant dviračių ir keliaudavo pas sunkiai besiverčiančius žmones.
Plungės miesto Evangelijos bažnyčia taip pat nusprendė nelikti nuošaly – surinko pinigų ir nupirko šiai organizacijai automobilį. „Bet susidūrėme su tokia problema kaip automobilio išmuitinimas. Pagal įstatymus kiekvienais metais šis automobilis turėdavo grįžti į Lietuvą, o mes tada  prikraudavom į jį įvairios buitinės technikos, vaikams batutų, avalynės ir maisto. Tokiu būdu gabendavom paramą“, – kalbėjo V. Lečas.

Išvyka į karo zoną

Ankstyvą praėjusio vasario rytą, klausydamas radijo žinių, rietaviškis išgirdo apie Ukrainoje prasidedančius karo neramumus. Nieko nelaukęs vyras čiupo telefoną ir puolė skambinti draugams, kurie gyvena Ukrainoje. Išgirdęs kitame ragelio gale, kas pas juos vyksta, kad daugėja važinėjančių tankų, susišaudymų, vyriškis ragino savo draugus kuo skubiau krautis daiktus ir vykti į saugesnę zoną, o pats tuo tarpu priėmė sprendimą... keliauti į Ukrainą.
„Ukrainos Evangelijos bažnyčios pastorė Nataša ieškojo savanorių, kurie pasienyje iš Ukrainos pusės galėtų maitinti bėgančius žmones. Mes pirkome stalus, kėdes, palapines. Ruošėme sumuštinius, sausainius, virėme kavą ir arbatą. Sunkiausia buvo matyti vaikus, kurie nesuprato, kas vyksta ir kas jų laukia ateityje.“
Pirmąkart išvykęs savanoriauti į Ukrainą, V. Lečas ten išbuvo du mėnesius. Ne tik maitino pabėgėlius, bet buvo ir vairuotoju. Trumpam parvažiuodavo į gimtuosius namus, bet po kurio laiko, susikrovęs daiktus, vėl traukdavo atgal į Ukrainą.
„Taip kas du mėnesius ir važinėju maršrutu Lietuva–Ukraina. Pabūnu savanoriu karo zonoje, grįžtu namo, užsidirbu santaupų ir vėl išvykstu. Kita išvyka greičiausiai bus jau kitų metų pradžioje“, – pasakojo vyriškis.
Paklaustas, ar nebaisu būti karo zonoje, kur bet kurią akimirką gali kilti grėsmė ir pačiam, vyriškis atsakė, kad virš galvos prašvilpiančių bombų ar mirties jis nebijo, o savanorystė ir noras padėti kitiems yra jo gyvenimo misija.