Linos RUIBIENĖS nuotrauka
J. Zinkevičiūtė pristatė savo antrąją knygą „Kol žiovauja žuvėdros“
Saulėtą praėjusio ketvirtadienio pavakarę būrelis pačių ištikimiausių knygų mylėtojų skubėjo į Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešąją biblioteką. Čia visų laukė jaukus ir nuoširdus susitikimas su viešnia iš Vilniaus – aktore, televizijos laidų vedėja ir dviejų knygų autore, projekto „Pasimatuok jūrą“ sumanytoja Juste Zinkevičiūte.

Paremta tikrais faktais

Viešosios bibliotekos direktorė Erika Pranckevičienė, pristatydama vakaro viešnią, pridūrė, kad tai pirmasis ir, tikimasi, ne paskutinis jos apsilankymas Rietave.

J. Zinkevičiūtė visiems susirinkusiesiems padėkojo, kad atrado laiko ir atėjo susitikti. Ji pati save pristatė kaip moterį, kuri sau leidžia prabangą būti savimi, išdrįsti gyventi gyvenimą be jokių taisyklių, rašyti knygas net ir tada, kai aplinkiniai sako, jog to daryti neverta.

Pristatydama savo jau antrąją knygą „Kol žiovauja žuvėdros“, viešnia papasakojo jos puslapiuose užrašiusi istoriją, paremtą tikrais faktais iš savo pačios gyvenimo. Anot autorės, vieną dieną ji suprato, kad privalo pasidalinti tuo, ką patyrė ir išgyveno, perduoti svarbią žinutę ir tikėtis, kad nors vienam žmogui ji padės atmerkti akis.

„Galbūt perskaitę šią mano knygą žmonės atras savyje įkvėpimą, pasitikėjimą ir nuspręs, kad nori pakeisti gyvenimą, nepasiduoti, o tikėti šviesesniu rytojumi. Bet ši istorija ne vien apie tai, joje kalbama ir apie nedrąsą kaip vienintelį tikrą jausmą, kuris priverčia tave pabėgti, ir apie besąlygišką meilę sau“, – kalbėjo autorė.

Kodėl atidėliojame gyvenimą

J. Zinkevičiūtė pirmąją savo knygą „Puodelis kavos prie jūros“ parašė drauge su broliu Ernestu, o antrąją praėjus ketveriems metams – kartu su seneliu Leonu. Sąmoningai pasirinko, kad ji būtų riboto tiražo ir randama tik bibliotekose – dėl galimybės ja keistis, mainytis bei turėti gyvą kontaktą su kitais.

Moteris pasakojo kartą ant kolegės kaklo pamačiusi nuostabaus grožio perlų vėrinį ir tuoj pat pagyrusi jų savininkę. „Taip, tai perlai, ir nežadu jų taupyti kitai dienai“, – tokia buvusi šios reakcija.

„Ar kada susimąstėte, kaip mes kartais atidėliojame savo gyvenimą? Rytoj, kai atiduosiu skolą, kai vaikai užaugs, kai pabaigsiu mokslus... Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, bet kas mums sakė, kad yra rytojus, ir ką darytume, jeigu šiandien būtų paskutinė gyvenimo diena? Ne rytoj, ne po metų, o dabar reikia gyventi, mylėti ir džiaugtis visu tuo, ką turi, – mintimis dalinosi viešnia ir pridūrė: – Savo perlų aš taip pat nežadu taupyti kitai dienai.“

Knyga „Kol žiovauja žuvėdros“ parašyta dienoraščio forma ir susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje papasakota vienos moters istorija, o antroji skirta autorės seneliui Leonui, kuris birželio mėnesį pasitiks 84-ąjį gimtadienį, o 1969 metais atvyko į Nidą ir ėmė kurti čia savo gyvenimą.

Nidos nepaliko iki šiol, iš aplinkinių niekada nieko nereikalauja, sėkmingai vairuoja automobilį, mėgaujasi puikiu pajūrio oru, kasdien išeidamas pasivaikščioti Nidos gatvėmis, visada užsuka pasimėgauti gardžios kavos puodeliu, su malonumu pirmą kartą gyvenime ragauja austres ir kraipo iš nuostabos galvą – koks keistas gyvis ten viduje gyvena.

J. Zinkevičiūtė pasakojo, kad būtent senelis yra pats didžiausias jos įkvėpėjas ir motyvatorius atrasti neatrastus dalykus, patirti jausmus, kurių dar širdis nepažino, ir gyventi taip, kaip norisi.