Šiemet Rietavo savivaldybėje – daugiau žemaitiškumo

Atė­jo me­tas že­mai­čių kalbą įtvir­tin­ti ir Lie­tu­vo­je

„Įdo­mu iš­girs­ti, kas prie­š tokį spren­dimą?“ – Ta­ry­bos na­rius kvies­da­mas bal­suo­ti šyp­so­jo­si me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis. Ži­no­ma, nei pa­si­sa­kiu­siųjų prie­š, nei su­si­lai­kiu­siųjų ne­bu­vo, tad spren­di­mas priim­tas vien­bal­siai. Kaip to ir tikė­jo­si po­sėdy­je da­ly­vavęs, jung­tis prie Tel­šių sa­vi­val­dybės ini­cia­ty­vos pa­si­ūlęs pro­fe­so­rius Juo­zas Pabrė­ža.
Kal­bi­nin­kas rie­ta­viš­kių no­ru pri­si­dėti prie že­mai­čių kal­bos iš­sau­go­ji­mo ir po­pu­lia­ri­ni­mo nea­be­jo­jo, ma­tyt, jau nuo pat nuo­to­li­nio po­sėdžio, kurį me­ras pra­dėjo kalbė­da­mas že­mai­tiš­kai, pra­džios. Mat tuoj po to­kio že­mai­tiš­ko A. Čer­nec­kio pa­si­sa­ky­mo nu­skambė­jo ir že­mai­tiš­kai M. K. Ogins­kio me­no mo­kyk­los di­rek­to­riaus Ne­ri­jaus Ja­sins­ko at­lie­ka­mas mu­zi­ki­nis svei­ki­ni­mas ta­da dar artė­jan­čių šven­čių pro­ga. O ir kiek­vie­nas pra­bilęs Ta­ry­bos na­rys po­sėdžio me­tu stengė­si ir dis­ku­tuo­ti, ir klau­si­mus kel­ti tik kalbė­da­mas že­mai­tiš­kai.
J. Pabrė­ža pa­sa­ko­jo, kad jau pa­siek­ta svar­bi per­galė įtei­si­nant že­mai­čių kalbą kaip vi­siš­kai sa­va­ran­kišką – ji įre­gist­ruo­ta tarp­tau­ti­nia­me kalbų re­gist­re ša­lia kitų trijų gyvų baltų kalbų – lie­tu­vių, lat­vių ir lat­ga­lių.
Tai­gi pa­sau­ly­je že­mai­čių kal­ba, šian­dien iš­gy­ve­nan­ti di­delį pa­ki­limą, jau yra pri­pa­žin­ta, da­bar to pri­pa­ži­ni­mo, kad ir kaip keis­tai tai skambėtų, rei­kia siek­ti čia, Lie­tu­vo­je.
Ir tai, anot J. Pabrė­žos, nėra pa­pras­ta. Ta­čiau žings­nis po žings­nio ju­da­ma į prie­kį. An­tai su­da­ry­ta Sei­mo lai­ki­no­ji Že­mai­čių grupė dėl že­mai­čių kal­bos iš­sau­go­ji­mo per­nai bu­vo su­ren­gu­si su­si­ti­kimą su Že­mai­ti­jos ra­jonų me­rais, ku­ria­me da­ly­va­vo ir A. Čer­nec­kis. Jo me­tu ir su­tar­ta, jog ne­rei­kia lauk­ti, kol svar­bius spren­di­mus dėl že­mai­čių kal­bos iš­sau­go­ji­mo priims aukš­čiau­sio­ji vald­žia, pa­vyzdį ga­li ro­dy­ti ir pa­čios sa­vi­val­dybės.
Ši­taip ir pa­judė­jo trau­ki­nys dėl 2022-ųjų pa­skel­bi­mo Že­mai­čių kal­bos me­tais, kurį iš sa­vo sto­ties pir­mie­ji pa­lei­do tel­šiš­kiai.


Pas­kelbė, o kas to­liau?

Priė­mus spren­dimą šiuos me­tus pa­skelb­ti Že­mai­čių kal­bos me­tais sa­vo sa­vi­val­dybė­se, anot J. Pabrė­žos, šios pa­čios turės ap­si­spręsti, kaip tuos me­tus minė­ti. Esą pa­si­rin­kimų – be­galė. Ta­čiau ak­cen­ta­vo, kad vi­so­se sa­vi­val­dybė­se bus sten­gia­ma­si že­mai­čių kalbą įves­ti į mo­kyk­las. Ir tai siūlė da­ry­ti ne tik per būre­lius ir kitą ne­for­malų ug­dymą, ta­čiau ir per for­ma­lia­jam švie­ti­mui skir­tas va­lan­das, pa­vyzd­žiui, vieną pa­moką per sa­vaitę skir­ti že­mai­čių kal­bai ir ra­šy­bai mo­ky­ti.
O sau­go­ti ir po­pu­lia­rin­ti že­mai­čių kalbą reikėtų ne tik šiais me­tais, ku­rie tą tar­si ir įpa­rei­go­ja. Pro­fe­so­rius ti­ki­si, kad jie bus tik gra­ži pra­džia atei­ties dar­bams.
J. Pabrė­ža vylė­si, kad šių jau pen­kių sa­vi­val­dy­bių pa­vyzd­žiu pa­seks ir ki­tos sa­vi­val­dybės, kaip an­tai Ši­lalė, Kelmė ir Ra­sei­niai, ku­rio­se jau ne­bėra to­kios stip­rios že­mai­čių kal­bos, kaip pir­mo­sio­se.


Ra­šy­ti rei­kia taip, kaip kal­bam

Ta­ry­bos na­rys Al­bi­nas Mas­laus­kas sakė esan­tis „vi­som įma­no­mom galūnėm“ už tai, kad že­mai­čių kal­ba būtų sau­go­ma ir puo­selė­ja­ma, tik iškėlė klau­simą dėl že­mai­čių kal­bos ra­šy­bos vie­novės.
„Da­ba kuož­nas kap nuo­r, tap ra­ša“, – pa­stebė­jo jis ir klausė J. Pabrė­žos, ar ši­tie da­ly­kai ne­turėtų būti su­vie­no­din­ti.
Kal­bi­nin­kas at­kreipė dėmesį, kad pa­grin­dinės že­mai­čių ra­šy­bos tai­syklės jau yra ap­vie­no­din­tos jo pa­ties iš­leis­to­je kny­go­je „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“, tad yra kur „pa­veizė­ti“. Ta­čiau že­mai­čiams turė­ti vi­siš­kai vie­nodą ra­šybą esą būtų su­dėtin­ga, mat kiek­vie­nas ra­šo ir turėtų ra­šy­ti taip, kaip kal­ba – duo­ni­nin­kai pa­gal sa­ve, o dūni­nin­kai taip, kaip kal­ba jie.
Jei bend­ros ra­šy­bos pa­grin­du būtų paim­tas tik vie­nas kaž­ku­ris va­rian­tas, ne­liktų pa­ten­kin­ti kal­ban­tie­ji ki­taip. Todėl ir ra­šo­ma dviem duo­ni­ninkų ir dūni­ninkų va­rian­tais. Ta­čiau jei­gu že­mai­čių kal­bos mo­ky­mas per­si­kels į mo­kyk­las, J. Pabrė­ža žadė­jo, kad bus iš­leis­ta pa­ta­rimų, kaip turėtų ra­šy­ti že­mai­čiai įvai­rio­se vie­to­se.


Kodėl išk­rai­po­mi vie­to­vard­žiai?

Ta­ry­bos na­riai gar­biam sve­čiui turė­jo ir dau­giau klau­simų. Jo­nas Re­ka­šius pik­ti­no­si, kad išk­rai­po­mi že­mai­tiškų vie­to­vard­žių pa­va­di­ni­mai. An­tai Rie­ta­vo sa­vi­val­dybė­je esan­tis Go­mont­lau­kio kai­mas ofi­cia­liai skam­ba kaip Go­mant­lau­kio, o Pa­ja­mon­čio kai­mas kaip Pa­ja­man­čio.
Šio po­li­ti­ko nuo­mo­ne, tai yra ne tik že­mai­čių kal­bos išk­rai­py­mas, bet ir že­mai­tiš­ku­mo esmės pra­ra­di­mas. Todėl domė­jo­si, ką ga­li­ma pa­da­ry­ti, kad vie­to­vard­žių pa­va­di­ni­mai būtų ra­šo­mi taip, kaip jie iš tiesų ta­ria­mi.
Pa­si­ro­do, kal­bi­nin­kai jau pra­dėjo dar­bus, kad to­kie že­mai­tiš­ki vie­to­vard­žiai ofi­cia­liai būtų įtei­sin­ti taip, kaip juos ta­ria vie­ti­niai žmonės. O kol tik­rie­ji vie­to­vard­žiai bus ati­tai­sy­ti, 
J. Pabrė­ža pa­tarė pa­dirbė­ti ir pa­čioms sa­vi­val­dybėms. Ne­ma­žo­je da­ly­je jų ir šian­dien ša­lia ofi­cia­lių miestų, kaimų ir mies­te­lių pa­va­di­nimų at­si­ran­da len­telės su že­mai­tiš­kais ati­tik­me­ni­mis, tad kodėl prie įva­žia­vimų į miestą iš visų pu­sių ir rie­ta­viš­kiai ne­galėtų pa­si­da­ry­ti ri­bo­ženk­lio ar len­telės su už­ra­šu „Rei­tavs“. Kodėl to­kiu pa­vyzd­žiu ne­galėtų pa­sek­ti ir Go­mant­lau­kis bei Pa­jo­man­tis?
Rie­ta­vo sa­vi­val­dybė­je taip jau yra pa­sielgę Tve­rai – įva­žia­vimą į mies­telį iš dviejų pu­sių žy­mi ak­me­ni­niai ri­bo­ženk­liai su už­ra­šu „Tve­rā“ .


Že­mai­čių kal­ba vals­ty­binės kal­bos ne­ga­di­na

Į įdomų po­kalbį įsit­raukė ir Ta­ry­bos na­rys Juo­zas Bars­tei­ga, dir­ban­tis pe­da­go­gu. Jis pa­stebė­jo, kad da­bar mo­kyk­lo­se vai­kai yra mo­ko­mi kalbė­ti vals­ty­bi­ne kal­ba. Kaip bus to­liau?
J. Pabrė­ža jam at­sakė, kad ne­rei­kia bi­jo­ti, jog dėl že­mai­čių kal­bos mo­ky­mo iš­kils pa­vo­jus vals­ty­bi­nei kal­bai. Esą prie­šin­gai – iš pri­gim­ties mokė­ti dvi kal­bas yra pri­va­lu­mas. Ir kal­bi­nin­kai, ir psi­cho­lo­gai yra įrodę, jog dvi pri­gim­ti­nes kal­bas tu­rin­tys žmonės leng­viau iš­moks­ta ir kitų kalbų.
O me­ras pri­si­minė pro­fe­sorės Vik­to­ri­jos Dau­jo­tytės pa­vyzdį, ku­ri, daug metų gy­ve­nan­ti Vil­niu­je, pui­kiai kal­ba tiek že­mai­tiš­kai, tiek ir „li­te­ratū­riš­kai“.
Pa­si­sakė ir Vi­li­ja Raz­mienė. Taip pat pe­da­go­ge dir­ban­ti Ta­ry­bos narė kalbė­jo pa­ste­bin­ti, kad jau­no­ji kar­ta sa­vo vai­kus nuo mažų dienų mo­ko kalbė­ti tik bend­ri­ne kal­ba, todėl jau­nimą re­tai beiš­gir­si kal­bant že­mai­tiš­kai. Jiems kalbė­ti že­mai­tiš­kai tar­si gėda. Po­li­tikė vylė­si, kad Ta­ry­bos spren­di­mas 2022-uo­sius Rie­ta­vo sa­vi­val­dybė­je pa­skelb­ti Že­mai­čių kal­bos me­tais pa­keis jaunų žmo­nių po­žiūrį į gimtąją kalbą, galbūt jie pa­ma­tys tos kal­bos grožį ir ims ja did­žiuo­tis.
Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės ta­ry­bai 2022 m. pa­skel­bus Že­mai­čių kal­bos me­tais bu­vo pa­reng­ta ir pa­tvir­tin­ta šių metų minė­ji­mo pro­gra­ma, nu­ma­ty­tas lėšų po­rei­kis.  Įgy­ven­di­nant šią pro­gramą siū­lo­ma da­ly­vau­ti Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės so­cia­linėms, švie­ti­mo ir kultū­ros įstai­goms, ne­vy­riau­sy­binėms or­ga­ni­za­ci­joms.