Su pirmaisiais gegužio žiedais – garbingas apdovanojimas

Nuot­rau­ka iš as­me­ni­nio Rut­kauskų al­bu­mo
Bi­rutės ir Vy­tau­to Rut­kauskų pa­si­did­žia­vi­mas – pen­kios at­ža­los
Joms, mo­ti­noms, ski­ria­mos pir­mo­sios pa­va­sa­rio gėlės, poetų eilės. Jos ger­bia­mos vi­suo­se kraš­tuo­se. Nes užau­gin­ti vai­kus – did­žiu­lis dar­bas ir rūpes­tis, o net ir jiems ūgtelė­jus, ga­liau­siai išė­jus, mo­ti­nos ir to­liau juos ne­šio­ja – jau ne sa­vy­je, jau ne ant rankų, o sa­vo šir­dy­je.
Ma­mos, užau­gi­nu­sios pen­kis ir dau­giau vaikų, kiek­vienų metų ge­gužę Lie­tu­vo­je pa­ger­bia­mos ša­lies Pre­zi­den­to. Tarp šie­met ap­do­va­notųjų or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liu – Rie­ta­ve gy­ve­nan­ti Bi­rutė Rut­kaus­kienė, drau­ge su vy­ru Vy­tu užau­gi­nu­si, do­rai išauklė­ju­si ir į gy­ve­nimą iš­lei­du­si pen­kias at­ža­las. Pa­ti B. Rut­kaus­kienė to dar­bu ne­va­di­na ir ne­si­skund­žia, kad buvę sun­ku – „juk ne vie­nu kar­tu vi­si gimė“. Bet turbūt kiek­vie­na ma­ma pri­tars, jog rūpes­čių au­gi­nant vai­kus ne­stin­ga, ypač kai jų – vi­sas pen­ke­tas. Tie­sa, ir ma­lo­naus šur­mu­lio, laimės tuo­met būna pen­kia­gu­bai.

 

Ne­pails­ta da­lin­tis

Vy­riau­sio­ji Rut­kauskų duk­ra rie­ta­viškė Oti­li­ja Gri­cienė apie sa­vo mamą at­si­lie­pia la­bai šil­tai. My­lin­ti, rūpes­tin­ga, kant­ri, be ga­lo darbš­ti – to­kie žod­žiai ri­kiuo­ja­si vy­resnėlės min­ty­se apie ją pa­gal­vo­jus. O aug­ti būry­je buvę sma­gu. „Vi­sa­da džiaug­da­vomės, kai at­si­ras­da­vo nau­jas žmo­giu­kas na­mie, vi­sa­da lauk­da­vom. Ne taip ir daug mūsų...“ – šyp­so­si mo­te­ris, tal­kin­da­vu­si ma­mai vai­kus au­gi­nant, o da­bar ir pa­ti tu­rin­ti ke­tu­ris vai­kus.
Oti­li­ja pa­sa­ko­jo, jog ma­ma gau­to Pre­zi­den­to Gi­ta­no Nausė­dos ap­do­va­no­ji­mo, ku­ris jai bu­vo at­vež­tas tie­siai į kiemą, itin ne­su­reikš­mi­na. Bet esą ma­lo­nu, kad dau­gia­vaikės ma­mos, o šie­met – ir globė­jos, yra įver­ti­na­mos, pa­ger­bia­mos. „Nes juk iki šiol ten­ka at­si­girs­ti, kad ne vi­sa­da ge­rai gal­vo­ja­ma apie šei­mas, ku­rio­se daug vaikų au­ga. Gal kam nors tai bus pa­drąsi­ni­mas, pa­ska­ta“, – svarstė mo­te­ris.
Pa­sak jos, be­ne ryš­kiau­sia ma­mos sa­vybė – ne­pa­liau­ja­mas no­ras do­va­no­ti, da­lin­tis. B. Rut­kaus­kienė, darbš­čių ūki­ninkų duk­ra, vis ką nors au­gi­nan­ti ir vai­kams iš­da­li­nan­ti. Nors šie vi­si jau se­niai suaugę, tuš­čio­mis iš gimtųjų namų neiš­leid­žian­ti.
 

Na­muo­se laikė ke­tu­ris kam­pus

Bi­rutė, že­maitė nuo Kal­tinėnų, iš­tekė­jo ir šeimą su­kūrė su  Vy­tu, aukš­tai­čiu nuo Molėtų. „Jis taip ir li­ko aukš­tai­tis, gal tik po­ra žod­žių že­mai­tiš­kai pa­sa­ko“, – juo­kia­si žmo­na, kaž­ka­da pa­ti įkalbė­ju­si vyrą iš Vil­niaus kel­tis į Že­mai­tiją.
V. Rut­kauską rie­ta­viš­kiai ir ne tik jie pui­kiai pa­žįsta – tai il­ga­me­tis Rie­ta­vo Ogins­kių kultū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rius, šiam dar­bui la­bai at­si­davęs, dėl to visų ver­ti­na­mas, ger­bia­mas.
Su­de­rin­ti tėvystę su at­sa­kin­go­mis pa­rei­go­mis ne­bu­vo pa­pras­ta – tą ne sykį vie­šai yra pa­sakęs pa­ts V. Rut­kaus­kas, ap­gai­les­tau­da­mas, kad dėl dar­bo kar­tais ne­lik­da­vo lai­ko šei­mai.
Kad itin vi­suo­me­nišką vyrą na­muo­se ma­tys ma­žai, B. Rut­kaus­kienė su­pra­to nuo pat pra­džių. Nors ir jos pa­si­rink­ta odon­to­logės pro­fe­si­ja – at­sa­kin­ga bei rei­ka­lau­jan­ti daug kruopš­tu­mo, bu­vo aiš­ku, kad „tai, kas na­mie, man pil­nai pri­klau­so“. Ir su­ko­si dar­be savęs ne­gailė­da­ma, na­muo­se sa­ve vai­kams iš­da­lin­da­ma.
Nors vy­ras ir būda­vo pa­skendęs dar­buo­se ir vi­suo­me­ni­niuo­se rei­ka­luo­se, B. Rut­kaus­kienė pa­sa­ko­ja, kad nei ji pa­ti, nei vai­kai jo dėme­sio, meilės ir rūpes­čio ne­sto­ko­da­vo. Ži­no­ma, ne­bu­vo vis­kas leng­va, tas gy­ve­ni­mo ke­lias tar­pais buvęs duobė­tas. Ta­čiau Vy­tas sa­vo užim­tumą steng­da­vo­si kom­pen­suo­ti vai­kams sek­da­mas pa­sa­kas, skai­ty­da­mas kny­gas. „Jis ge­ras pa­sa­ko­rius“, – sa­ko rie­ta­viškė.


„Pa­na­šiai kaip ma­no ma­ma au­gi­no, taip ir aš au­gi­nau“

Šian­die­ni­niai tėvai kar­tais ir gal­vas pa­me­ta, ne­be­ži­no­da­mi, ko­kiuo­se vaikų au­gi­ni­mo kur­suo­se da­ly­vau­ti, ku­rią knygą apie mo­ti­nystę ir tėvystę čiup­ti, kuo rem­tis auklė­jant vai­kus. 
O B. Rut­kaus­kienė, kaip turbūt ir ki­ti to me­to tėvai, dėl to gal­vos ne­su­ko.
„Auklė­jau sa­vo pa­vyzd­žiu, nie­ko ki­taip ne­si­sten­giau. Pa­na­šiai kaip mūsų ma­ma au­gi­no, taip ir aš au­gi­nau“, – at­skleid­žia mo­te­ris.
Abu su vy­ru steng­da­vo­si, kad šei­ma, kiek įma­no­ma, galėtų pa­ke­liau­ti, iš­va­žiuo­ti ato­stogų, iš­si­ruoš­ti į gamtą. Tik ma­ši­nos ne­turėję, tad to­li neiš­vyk­da­vo – kaž­kur čia pat, kaž­kur ap­link.
O sun­kumų, aiš­ku, būda­vo. Da­bar ma­mos Lie­tu­vo­je sa­vo ma­žuo­sius ga­li kas­dien rytą va­karą glaus­ti iki pat tol, kol jiems sueis net tre­ji me­tai, o tuo­met į to­kias il­gas ato­sto­gas nie­kas neiš­leis­da­vo.
„Su vie­na mer­gai­te tik tris mėne­sius ato­sto­go­se bu­vau. Reikė­jo ieš­ko­ti, kas pa­bus, ve­žio­jau ve­žimė­liu į kitą mies­te­lio galą. Ki­toms, su­dėję san­tau­pas, sam­dėm auklę, o nuo trejų lei­dom į dar­želį“, – at­si­me­na B. Rut­kaus­kienė.
 

Pa­siilgs­ta namų

Apie sa­ve B. Rut­kaus­kienė daug kalbė­ti ne­lin­ku­si. Ne­no­rin­ti di­de­lio dėme­sio, ne­trokš­tan­ti garbės. Bet kai kal­ba pa­si­su­ka apie vai­kus, mo­te­ris iš­kart pa­si­kei­čia, žod­žiai ta­ry­tum pa­tys lie­ja­si. Ir juo­se ne­ga­li ne­pas­tebė­ti ty­laus pa­si­did­žia­vi­mo at­ža­lo­mis.
Vy­riau­sio­ji duk­ra Oti­li­ja su sa­vo šei­ma gy­ve­na pas Rut­kaus­kus, Rie­ta­ve. Dir­ba kar­tu su tėčiu Ogins­kių kultū­ros is­to­ri­jos mu­zie­ju­je. Duk­ra Re­nal­da įsi­dar­bi­nu­si Vil­niaus sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je. Rūta ad­mi­nist­ra­cinį darbą dir­ba vie­na­me Kre­tin­gos SPA centrų. Giedrė – meilės trem­tinė,  iš­tekė­jo už Ita­lo ir įsikūrė jo ša­ly­je, šiuo me­tu jos dar­bas – gar­sia­me se­na­me bo­ta­ni­kos so­de, o prie­š tai yra dir­bu­si ne vie­na­me mu­zie­ju­je.
Trys Rut­kauskų vy­res­nelės baigė is­to­ri­jos ir teo­lo­gi­jos stu­di­jas, ma­žo­ji – is­to­ri­jos, tad, pa­na­šu, kad pa­sekė tėčio pėdo­mis.
Jaunė­lis sūnus Vy­tau­tas, kaip ir Oti­li­ja, li­ko gy­ven­ti tėviškė­je. Taip pat dir­ba Ogins­kių kultū­ros is­to­ri­jos mu­zie­ju­je, rūpi­na­si, kad būtų iš­puo­selė­tas dva­ro par­kas.
Ar vai­kai mamą pri­si­me­na? „Daž­nai!  Ir skam­bi­na, ir at­le­kia. Kad ne ka­ran­ti­nas, turbūt kiek­vieną sa­vait­galį at­lėktų. Pa­siilgs­ta namų. Ge­rai su­gy­ve­nam“, – stip­riu ry­šiu su at­ža­lo­mis džiau­gia­si B. Rut­kaus­kienė.
Visi penki gra­žiai su­gy­ve­na ir tar­pu­sa­vy­je. Va­sa­ro­mis su­le­kia į so­dybą pas sesę Re­naldą, ten kar­tu sto­vyk­lau­ja.
Bi­rutė ir Vy­tas Rut­kaus­kai, kar­tu gy­ve­nan­tys jau pen­kias­de­šimt metų,  tu­ri ir būrį anūkų – net de­vy­nis. Vie­nais me­tais jų ypač pa­bi­ro. Bu­vo 2006-ie­ji, kai vai­kai­čiais – dviem ber­niu­kais ir mer­gai­te – ap­do­va­no­jo trys duk­ros. O pa­ti ma­žiau­sio­ji Rut­kauskų šei­my­no­je da­bar – proanūkė Mag­da­le­na, ne­tu­rin­ti nė me­tukų.
 

Vai­kai ne­bi­jo­jo

B. Rut­kaus­kienė džiau­gia­si, kad ir duk­ros vai­kus my­li, jų no­ri. Tik ma­žiau­sio­ji dar ne­tu­ri, šei­mos nėra su­kūręs sūnus.
Pen­kių vaikų mamą per gy­ve­nimą ne tik na­mie, bet ir dar­be su­po vai­kai. Mat jų dan­tu­kus yra tekę tvar­ky­ti ir mo­kyk­lo­je. Tuo­met taip bu­vo įpras­ta, vald­žia vaikų svei­ka­ta, anot mo­ters, ypač rūpi­no­si. Tad odon­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­te bal­tu cha­la­tu pa­si­da­bi­nu­si Bi­rutė nuo­lat būda­vo vaikų ap­sup­ty­je. Šie jos ne­bi­jo­jo, nors pa­pras­tai ma­žie­ji dantų gy­dy­tojų pri­ven­gia.
„Vie­nas vai­kiu­kas, at­si­kėlęs iš kaž­kur, sa­ko – man nie­kas dantų ne­pa­tai­so. Ne­ga­li pa­tai­syt, nes kai tik at­si­sėdu į kėdę, tuoj py­ki­na. Sa­kau, aš no­riu pa­žiūrė­ti, kaip tau pas ma­ne bus. Ir mes grei­tai du dan­tu­kus su­taisėm, nei py­ki­no, nei ką“, – pri­si­me­na gy­dy­to­ja.
B. Rut­kaus­kienės rūpes­čio už­te­ko ne tik vai­kams, bet ir to­kioms kaip ji, dau­gia­vaikėms, ma­moms.  2008–2010 m. Rie­ta­ve pra­si­dėjus dau­gia­vai­kių šeimų sąjūdžiui, mo­te­ris įsit­raukė ir ak­ty­viai da­ly­va­vo drau­gi­jos „Mo­tulės del­nuo­se“ veik­lo­je. Ši drau­gi­ja, va­do­vau­ja­ma da­bar jau švie­saus at­mi­ni­mo Ve­ro­ni­kos Va­si­liaus­kienės, su­gebė­jo at­kreip­ti vi­suo­menės ir vald­žios dėmesį į tikrą­sias dau­gia­vai­kių šeimų pro­ble­mas.
Rie­ta­viškė ma­ma ru­denį minės 75-erių metų su­kaktį. Da­bar, kai dar­bai baig­ti ir vai­kai užau­gin­ti, be­lie­ka mėgau­tis lai­ku dar­že, ra­my­be ir lauk­ti grįžtan­čių vaikų, anūkų bei proanūkės.