Šuniukų fėjos globoje – ir arkliai, avinas bei triušis

Skaistės SVID­RAITĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­trau­ka
Skaistė Svid­raitė su sa­vo au­gi­na­mais pla­čia­šyps­niais
Klaipė­dietė Skaistė Svid­raitė jau tre­jus me­tus gy­ve­na Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės Stumb­rių kai­me ir die­nas daž­niau leid­žia ne žmo­nių, o gyvūnų drau­gi­jo­je. 25-erių mer­gi­nai rūpi ne tik gyvū­nus pri­žiūrė­ti, bet ir iš­pirk­ti ar išp­ra­šy­ti iš kie­ta­šird­žių šei­mi­ninkų, ma­tyt, ne­la­bai su­pran­tan­čių, kodėl kaž­ka­da da­bar jau no­ri­mo at­si­kra­ty­ti drau­go už­si­geidė. O pa­skui juos ap­gy­ven­din­ti pas sa­ve ar­ba su­ras­ti nau­jus, my­lin­čius, na­mus.
Ši­taip die­na po die­nos, me­tai po metų Skaistės na­muo­se at­si­ra­do 17 jos pa­čios ir glo­bo­jamų šunų, du nu­vargę ark­liai, pla­čia­ra­gis ap­skuręs avi­nas ir nie­kam ne­be­rei­ka­lin­ga triušė. Mer­gi­na įsi­ti­ki­nu­si, kad jos rūpes­čio už­tektų dar dau­giau glo­bo­ti­nių, todėl sva­jo­ja ir sie­kia iš­pirk­ti jiems nu­si­žiūrėtą so­dybą ta­me pa­čia­me Stumb­rių kai­me.

 

Norė­jo pa­bėgti iš „in­kilų“

O iš did­mies­čio į ma­žai kam ži­nomą Stumb­rių kaimą Skaistė su drau­gu Echar­tu, abu klaipė­die­čiai, at­si­kėlė norė­da­mi būti ar­čiau gam­tos ir dėl sa­vo jau turėtų šunų.
„Esam gam­tos žmonės. Daž­nai mėgda­vo­me pa­si­vaikš­čio­ti kur nors prie­mies­ty, todėl sa­kau drau­gui: „Va­rom į kaimą!“ Taip norė­jo­si pa­bėgti iš tų „in­kilų“...
Kaip su­tarė, taip ir pa­darė. Vi­sai ša­lia Rie­ta­vo, Stumbrė­se, įsi­gi­jo ne­mažą sklypą su na­me­liu daik­tams su­si­dėti. Di­des­nio žemės ga­balė­lio dairė­si ne todėl, kad į galvą būtų šovę pra­dėti au­gin­ti dar­žo­ves ar gy­vu­lius. Vis­kas dėl šu­niukų – kad jie galėtų lais­vai bėgio­ti, ge­rai jaustų­si. Anks­čiau sa­va­no­ria­vu­si šunų prie­glau­do­je, Skaistė nė ne­pa­jus­da­vo, kaip pa­glo­bo­ti į na­mus par­si­temp­da­vo vieną, dar vieną ir dar vieną šu­nelį, tad di­des­nio skly­po au­gin­ti­niams la­bai reikė­jo.
Net­ru­kus Stumbrė­se po­ra pa­si­statė namą. Da­bar iš jo at­si­ve­ria vaiz­das į ap­tvarą, ku­ria­me ga­no­si ark­liai ir avi­nas. Pa­žiūrė­ti – tik­ra gam­tos idilė.
Lai­mei didė­jant, Skaistė ir Echar­tas su­si­laukė ir duk­relės Eri­kos. Jai – vos me­tu­kai, ta­čiau, aug­da­ma tarp mei­le ap­suptų gyvūnų, at­ro­do, taip pat bus jų globė­ja ar bent jau mėgėja.
„Ji nie­ko ne­bi­jo. Bus tar­zanė. Juo­kiamės, kad užau­gus pa­si­bal­nos arklį ir lėks lau­kais pa­lai­dais plau­kais“, – šyp­so­si jau­na ma­ma.

Kiek­vie­nas gyvū­nas – su sa­va is­to­ri­ja

Vie­ni Skaistę va­di­na var­du, ki­tiems ji la­biau ži­no­ma kaip šu­niukų fėja. Ne pa­ti taip su­gal­vo­jo – ši­taip ją ėmė va­din­ti pa­tys žmonės, pa­jautę jos rūpestį šu­ni­mis. Todėl su­ma­niu­si įsteig­ti gyvūnų prie­glau­dos pa­slau­gas tei­kian­čią viešąją įstaigą, mer­gi­na gal­vos ne­su­ko dėl pa­va­di­ni­mo – va­din­sis „Šu­niukų fėja“, nu­sprendė.
„Nors tas pa­va­di­ni­mas šian­dien jau ir ne­la­bai tin­ka, – juo­kia­si Skaistė. – Juk tu­riu ir ark­lių, ir aviną, ir triušį...“ Ta­čiau dau­ge­liui ji ži­no­ma būtent to­kiu var­du, tad ne­gi da­bar kei­si.
At­va­žia­vus į Skaistės ūkį, mus pa­si­ti­ko ne tik šei­mi­ninkė, bet ir jos drau­gai – vo­kie­čių avi­ga­nių veislės kalė Lie­pa ir mišrū­nas šu­ne­lis Sus­li­kas, vis su­kda­mi ra­tus apie šei­mi­ninkę, apuos­ty­da­mi ir at­vykėlę.
Ap­ro­dy­da­ma sa­vo val­das Skaistė pa­sa­ko­ja, kad vi­si pas ją at­ke­liavę glo­bo­ti­niai – su sa­vo is­to­ri­ja. De­ja, daž­na nėra links­ma. An­tai Liepą ji pa­si­ėmė iš „Nua­ro“ – gyvūnų prie­glau­dos. „Bu­vo la­bai kūda. Turė­jo stip­rią ko­jos traumą, yra ope­ruo­ta. Jos šir­delė iš­didė­ju­si, o iš ke­tu­rių kojų – nė vie­nos svei­kos.“  De­šim­ties metų ka­le Skaistė rūpi­na­si jau pen­ke­rius me­tus.
Ma­žy­tis vis kaž­ko dre­ban­tis ir ant šei­mi­ninkės rankų be­si­pra­šan­tis Sus­li­kas – ne­įga­liu­kas. Nors įpras­tai gu­vus ir links­mas, tądien kaž­ko su­ne­ga­la­vo. Iš tiesų, mer­gi­nos pa­sa­ko­ji­mu, šu­ne­lis pa­gal veislę turėtų būti bent per­pus di­des­nis, o sve­ria juo­kus. Be to, yra be­veik ak­las. Ne­pai­sant vis­ko, jį įsi­gy­da­ma vie­na­me skel­bimų po­rta­le Skaistė turė­jo pa­klo­ti be­ne pu­sant­ro šim­to eurų.
Sun­ku pa­tikė­ti, kad Perkū­nas, bal­ta­vil­nis avi­nas, ras­tas tie­siog gatvė­je – vaikš­čio­jo vie­nui vie­nas po Ši­lutę. Tik­riau­siai jo šei­mi­nin­kas jį pa­ts ten ir bus pa­likęs, nes, anot Skaistės, pa­pras­tai avi­nai sa­vo vie­tos neap­leid­žia.
„Perkū­nas galėtų būti kaip sar­gi­nis šuo, – juo­kia­si jo šei­mi­ninkė. – Kam at­ėjus, tuoj at­sta­to ra­gus, ima ko­ja žemę kas­ti – gi­na te­ri­to­riją.“ O na­miš­kiams jis esan­tis mie­las ir ro­mus, Skaistė jį kar­tu su šu­ni­mi ve­da­si pa­si­vaikš­čio­ti – ris­no­ja ša­lia šuns lyg pa­ts toks būtų. Sa­ko, kartą į kaimą su šu­ni­mi bu­vo ištrūkę net be Skaistės drau­gi­jos, ei­bių pri­krėtė.
„Pas­kam­bi­no se­niū­nas ir, at­ro­do, pa­ts ne­ti­ki, ko klau­sia. Sa­ko: ar ga­li būti, kad jūsų šuo su avi­nu po kaimą vaikš­to?“ – linksmą is­to­riją pri­si­minė Skaistė.
Gy­ve­na Stumbrė­se ir triušė Triuškė. Ji pas Skaistę at­ke­lia­vo iš vie­no pra­mogų par­ko gy­vo­jo kam­pe­lio. Triu­šiai – vislūs gyvū­nai, tad ten jų už­si­vei­sus per daug, Triuškė mer­gi­nai bu­vo tie­siog pa­do­va­no­ta.
Kur kas grau­desnės ark­lių is­to­ri­jos. Haifą vie­na mer­gi­na bu­vo nu­pir­ku­si iš romų – pir­ko norė­da­ma par­duo­ti į už­sienį jo­ji­mui. Ta­čiau paaiškė­jo, kad ap­si­pir­ko – ark­liui bu­vo ne 12, kaip skelbė par­davė­jai, bet vi­si 20 metų, tad par­duo­ti jis jau ne­ti­ko. Ne­norė­da­mi, kad ristū­nas vėl pa­kliūtų į ne­tin­ka­mas ran­kas, ge­ri žmonės arklį iš­pir­ko ir da­bar jis die­nas leid­žia ir gy­ve­ni­mo ga­lo su­lauks Stumbrė­se.
Ku­melė Ži­butė – aki­vaizd­žiai nu­va­ry­tas ark­lys. Jos nu­ga­ra to­kia iš­lenk­ta, jog at­ro­do, kad visą gy­ve­nimą būtų ant šios tam­piu­si tu­ziną vaikų. Ne­ga­na to, kad ir taip ne­pri­žiūrė­ta, vie­no par­da­vimų po­rta­lo skel­bi­mo nuo­trau­ko­je bu­vo įkin­ky­ta į vežė­čias. Pa­ma­čius tai, Skaistės drau­gei ku­melės pa­gai­lo, tad ją nu­pir­ko, o pa­skui ati­davė į pa­ti­ki­mas ran­kas.

Šei­mi­nin­kus ren­ka­si ir pa­tys šu­nys

Po­pu­lia­ria­me skel­bimų po­rta­le šu­niukų fėja ne­laimė­lių šunų dai­ro­si ko­ne kas­dien. Jei­gu ran­da kai­nuo­jantį iki 200 – nu­per­ka, jei pa­ma­to do­va­no­ja-
mą – pai­ma.
„Ten jie at­si­du­ria daž­niau­siai dėl to, kad jų no­ri at­si­kra­ty­ti, šei­mi­nin­kai ne­be­su­si­ta­ria... Kai ku­rie no­ri pa­do­va­no­ti į vol­jerą, o ten jie ne­ga­li būti“, – įsi­ti­ki­nu­si mer­gi­na.
Skaistė pa­si­sa­ko už tai, kad šu­nys augtų lais­vai, ne­ri­ša­mi prie gran­dinės, ne­būtų už­da­ro­mi ir vol­je­re, todėl ati­džiai ren­ka­si, pas ką iš­ke­liaus am­siai, ku­riems ji ieš­ko namų.
Jau de­šimt­metį šu­nis glo­bo­jan­ti Skaistė sa­ko ma­tan­ti ir nu­jau­čian­ti, ga­li­ma žmo­gui pa­tikė­ti ke­tur­kojį ar ne. Be to, dar­gi ski­rian­ti mėne­sio ban­domąjį lai­ko­tarpį. „Ne tik žmo­gus tu­ri iš­si­rink­ti šunį, bet ir šuo šei­mi­ninką“, – įsi­ti­ki­nu­si ji.
Ir tuoj pat pri­du­ria, kad sten­gia­si ne­skelb­ti šei­mi­ninkų ieš­kan­čių ke­tur­kojų nuo­traukų. Mat esą ge­riau, kai žmo­gus au­gin­tinį pa­ma­to vie­to­je. Būna, kad at­vyks­ta­ma su min­ti­mi iš­si­vež­ti vieną šunį, o pa­bend­ra­vus į nau­jus na­mus iš­ke­liau­ja vi­sai ki­tas.
„Yra buvę, jog vie­toj 20 ki­log­ramų sve­rian­čio šuns iš­si­vežė per­pus ma­žesnį“, – pri­si­minė. Kodėl? Pas­ta­ra­sis tie­siog la­bai mei­li­no­si ir ši­taip pri­si­ge­ri­no.

Drau­gu ta­po Vi­dui Ba­rei­kiui

Skaistės lai­ko­mi šu­nys – dau­giau­sia Ame­ri­kie­čių sta­ford­šy­ro mišrū­nai ir pit­bu­liai. Stumb­rai­tiškė sten­gia­si griau­ti ste­reo­ti­pus, kad jie pik­ti, pa­vo­jin­gi, ne­sta­bilūs. Anot Skaistės, toks vi­suo­menė­je su­for­muo­tas įvaiz­dis šiems ke­tur­ko­jams ken­kia. Jie yra nu­skriaus­ti, vi­suo­menės at­stum­ti, ne­no­ri­mi. Todėl jau­na mo­te­ris sten­gia­si, kad žmonės juos pa­ma­tytų ki­to­mis aki­mis, dėl pla­čių nasrų šios veislės ke­tur­ko­jus švel­niai va­di­na pla­čia­šyps­niais.
To­kie šu­nys daž­niau­siai iš­ke­liau­ja pas ak­tyvų lais­va­laikį mėgstan­čius šei­mi­nin­kus, ku­rie, globė­ja ži­no, šu­ni­mis už­siims, jais nuo­šird­žiai rūpin­sis.
Vie­nas va­di­na­ma­sis sta­fas iš Skaistės iš­ke­lia­vo pas ži­nomą dai­ni­ninką Vidą Ba­reikį. Jis turėjęs at­va­žiuo­ti kon­cer­tuo­ti į Rie­tavą. Skaistė su juo su­si­rašė dar prie­š kon­certą. Ap­sispręs­ti žy­mus dai­ni­nin­kas ir ak­to­rius dėl nau­jo glo­bo­ti­nio turė­jo tik tiek lai­ko, kiek tru­ko jo kon­cer­tas. Ta­čiau il­gai ne­svarstė – jau pa­si­ro­dy­mui  be­si­bai­giant vie­šai pra­nešė, jog nuo šiol jis su Rie­ta­vu bus am­žiams su­sie­tas, mat iš čia iš­si­ve­ža šunį.

Šuo – ne skam­bu­tis ir ne tre­ni­ruotė prie­š vaiką

Skais­tei liūd­na, kad skel­bi­muo­se vis at­si­ran­da šei­mi­nin­kams ne­be­rei­ka­lingų šunų. Kodėl jie au­gin­ti­nius ati­duo­da? Kai ku­rie iš­va­žiuo­ja gy­ven­ti į už­sienį ir vež­tis ten ke­tur­ko­jo ne­no­ri, ki­tiems šuo tie­siog at­si­bos­ta, o kaž­kas su juo ne­be­su­si­ta­ria gi­mus vai­kui. Bet pa­grin­dinė prie­žas­tis, Skaistės nuo­mo­ne, yra pa­čių šei­mi­ninkų at­sa­ko­mybės sto­ka, neap­gal­vo­ti spren­di­mai dar prie­š au­gin­tinį prii­mant į sa­vo šeimą.
Todėl pa­tikė­da­ma am­sius į ki­tas ran­kas ji ir vie­šai pa­brėžia: „Sa­vo glo­bo­ja­miems šu­nims aš neieš­kau žmo­nių, ku­rie šunį de­ri­na prie au­to­mo­bi­lio ir tre­ningų, neieš­kau žmo­nių, ku­riems šuo rei­ka­lin­gas min­ky­ti pa­gal­ves na­muo­se, neieš­kau žmo­nių, ku­riems šuo bus pra­kti­ka prie­š vaiką, neieš­kau žmo­nių, ku­riems rei­kia sar­go ar skam­bu­čio, neieš­kau žmo­nių, ku­riems rei­kia šuns, jog jis ap­lin­ki­niams keltų baimę, neieš­kau žmo­nių, ku­rie ne­su­vo­kia, kad griež­tas ar smau­giantys ant­kak­liai nėra dresū­ros prie­monė.“
Mer­gi­na no­ri, kad au­gin­ti­niai pa­tektų į to­kius na­mus, kur juos ver­tintų kaip vi­sa­vertį šei­mos narį, ak­ty­viai su jais už­siimtų, elgtų­si drau­giš­kai, pa­mirš­tant apie smurtą ir ke­liamą skausmą.

Sva­jo­ja apie sklypą gyvū­nams

Ma­žylės Eri­kos au­gi­ni­mas ir gyvūnų prie­žiū­ra (Stumbrėse laukiami ir trumpam išvykstančių šeimininkų keturkojai, kuriems reikalinga globa) bei naujų namų jiems ieš­ko­ji­mas – da­bar pa­grin­di­nis Skaistės dar­bas. Ir kol kas vis­kas vyks­ta jos na­muo­se, kie­me.
Ta­čiau da­bar mo­te­ris sva­jo­ja apie erdvų sklypą, ku­ris galėtų tap­ti prie­globs­čiu ar bent jau lai­ki­nais na­mais žmo­nių iš­si­žadė­tiems šu­niu­kams bei ki­tiems gyvū­nams, kur jų galėtų tilp­ti dau­giau. Li­ki­mo pirš­tas, bet il­gai ieš­ko­jus, to­kia so­dy­ba at­si­ra­do tie­siog po no­si­mi – ta­me pa­čia­me Stumb­rių kai­me.
Nie­ko ne­lau­ku­si Skaistė su­rin­ko jį par­duo­dan­čio žmo­gaus nu­merį ir iš­pyš­ki­no: „Per­ku jūsų so­dybą! Tik ne­tu­riu pi­nigų...“ Išk­lo­jus visą is­to­riją, kam ir kodėl jai ta so­dy­ba rei­ka­lin­ga, šei­mi­nin­kas su­ti­ko, kad mer­gi­na ją galėtų iš­si­pirk­ti da­li­mis.
Ir tuos di­de­lius jai rei­ka­lin­gus pi­ni­gus – 20 000 eurų – Skaistė vi­sais būdais sten­gia­si su­rink­ti. Ke­lis tūkstan­čius su­ran­kio­jo pa­ti, dar po­rą, pla­čiau pa­skel­bus apie tai so­cia­linė­je erdvė­je, suau­ko­jo ge­ra­da­riai. Vis­gi dar trūksta la­bai daug. Todėl kiek­vie­nas mes ga­li­me pri­si­dėti prie to, kad Rie­ta­vo sa­vi­val­dybė­je Stumb­rių kai­me at­si­rastų na­mai at­stum­tiems gyvū­nams.
VšĮ „Šu­niukų fėja“ ga­li­te skir­ti 1,2 pro­c. gy­ven­tojų pa­jamų mo­kes­čio, ku­rio nie­kam ne­pas­ky­rus, pi­ni­gai grįš į vals­tybės ki­šenę. Taip pat ga­li­te Skaistės idėją ir gra­žius dar­bus pa­rem­ti au­ko­da­mi į šią ban­ko sąskaitą: VŠĮ ŠU­NIUKŲ FĖJA LT537300010161418936.
Visų čia pa­kliū­van­čių gyvūnų is­to­ri­jos yra liūd­nos, ta­čiau jų pa­bai­ga, Skaistės dėka, ga­li būti lai­min­ga. Mer­gi­na sa­ko su­pran­tan­ti, kad visų neiš­gelbės, bet ga­li pa­dėti ne vie­nam.
Dar gyvendama Klaipėdoje mergina buvo pastebėta dėl savo švietėjiškos bei globėjiškos veiklos ir 2019 m. buvo išrinkta „Metų klaipėdiete“ – tapo jauniausia, pelniusia šį titulą. O dabar savo gerais darbais ir užsidegimu padėti gyvenimo nuskriaustiems keturkojams garsina Rietavo kraštą. Žinia apie jos geradarystes jau pasiekė net sostinę, kitus miestus, tad pagalbos sulaukianti iš ten, tačiau merginai labai praverstų ir aplinkinių palaikymas 
bei parama.