Naujausios
A. Černeckis: Kitąkart rinkdami parašus nespauskit seniūnų tą daryt. Jei vaistinėj nuėjus pirkt vaistų tau kiša pasirašyt, tai yra negražu. Šitaip negalima. Pats parašų rinkimas nieko tokio, bet metodai... Perki daigus turguj ir jei nesirašai – negauni nuolaidos. Juokingai atrodo. Buvo persistengta.
Bet problema yra ir ji niekur nedings, todėl turim kalbėtis. Sąmoningai iki šiol neišstojau nei už vienus, nei už kitus, nes tai yra ateities perspektyva – žalioji energija, ne atomas, ne anglis ir ne dujos. Visas pasaulis yra apsistatęs vėjo jėgainėmis ir nesuka sau galvos. Nuvažiuokit pas mūsų kaimynus lenkus – visur yra apstatyta.
Puse šimtmečio bus ta vizualinė tarša – ji yra pati nemaloniausia daliai žmonių. O ateity atsiras kiti energijos gavimo būdai, tuo aš neabejoju. Mokslas vystosi kiekvieną dieną, bet šios dienos jo pasiekimas yra būtent toks.
Neturėsim šio energijos šaltinio, tos pačios bendruomenės neturės pajamų. Ar kas nors paaiškino žmonėms, bendruomenėms, kiek gerų darbų, per metus gaudami 200–300 tūkst. eurų, galės atlikt, susitvarkyt savo gyvenimą. Tai yra svarbūs dalykai.
Galima bet kokį reikalą sumaut, bet tiems žmonėms reikia gyvent, reikia vandentiekį, kelius, gatves, apšvietimą susitvarkyt. 1,3 euro už kiekvieną jėgainių pagaminta megavatvalandę teks bendruomenėms ir tai yra apibrėžta įstatymu. Todėl turim galvot, ką darom. Aš nemoralizuoju, bet sakau, kaip man atrodo. O išgalvot, kad elektromagnetinis laukas protus susuka ar dar kažką, tai yra toks žemas lygis, kad nėra nė ko kalbėt.
Kitas klausimas – kiek tų jėgainių bus pastatyta. Aišku viena, kad jų nebus tiek, kiek yra suplanuota. O nuspręst, ar 22, ar 28, ar 38 – ne mūsų darbas.
Prieš duodant pasirašyt įtikint žmogų, kad tos baidyklės nestatytų prieš akis, labai lengva. O padaryt, kad judėtų kažkas į priekį, prikviest verslą – pats sunkiausias darbas.
Viktoras Krajinas: Mes visi, čia sėdintys, suprantam ir esame už, bet esminis klausimas yra dėl skaičiaus. Neseniai pasirodė informacija, kad Plungė, kuri yra tris kartus už mus didesnė, planuoja tik 31-ą vėjo jėgainę, o pas mus – net puse šimto.
Kas susiję su gyventojais: nė vieno nevertė niekas pasirašyt, patys kreipėsi, skambino ir klausė, ką mums daryti, kaip elgtis. O kur jūs paminėjot dėl planuojamo jėgainių skaičiaus, manyčiau, kad verslas, kuris ateina, turėtų atsakingiau pasižiūrėt į savo galimybes, į tai, kiek galės pastatyti, kiek yra vietų tinkamų. Tada nekiltų toks ažiotažas. O dabar planuojamos 58-ios, 4-ių atsisakė, bet lieka vis tiek 54-ios. Tas ir neramina žmones.
Jei atsakingas verslas atėjęs pasakytų konkrečiai: mums reikia 30 jėgainių ar 15, pasirinktų joms nuo gyvenviečių labiau atitolusias vietas, būtų ramu. Lygiai taip pat ir gyventojai sako: mes nenorim prie namų, arti gyvenviečių.
Antanas Černeckis: Kai pristatyti pirmieji parašai, bandžiau išsikviest statytojus, kad jie paaiškintų, kodėl tiek daug planuoja. Buvo atvažiavę, sako – planuojam daugiau, nes visada atkrenta. Atrasti vietą, kur statyt, iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta. Tos nutolusios vietos kaip tik yra saugomos. Ir tos 4-ios minėtos jėgainės svarstymo metu buvo išbrauktos, nes, pasirodo, ten yra „Natūra 2000“ teritorija: paukščiai, žvėriukai, o žmonių nėra, aplinkui visiški tyrai.
Statytojai aiškino, kad rinkdamiesi vietas „dėjo“ net 6-is tinklelius: žiūrėta, kur melioracijos įrenginiai, grioviai, upeliai, saugomos vietos, architektūros paminklai, paveldo zonos, žmonių gyvenamos teritorijos, keliai, elektros tinklai, dujos. Ir kai reikia rasti tinkamą tašką, priartėjama prie žmonių.
Edmundas Žilevičius: Noriu pataisyt merą. Tikrai nebuvo jokio spaudimo. Patys žmonės skambino, prašė atvežti parašų lapus. Aš siūlyčiau kitokį variantą: kodėl nepagalvoja mūsų bendruomenės pačios pasistatyt pora jėgainių savo reikmėms?! Žemių turim, gal kažkiek ir biudžete lėšų prisidėti atrastume.
Antanas Černeckis: Žinau ir konkrečių pavyzdžių. Zarbekas pasistatė 8-ias vėjo jėgaines, patys organizavo, patys lėšų atrado. Bet vokiečiai turtingi yra, o mes nepajėgūs būtume, nes reikalingos milžiniškos lėšos.
Paulius Šniauka: Norėčiau pasisakyti iš vėjo jėgainių statytojų pusės. Pats dirbu tokį darbą, vystau nekilnojamąjį turtą saugomose teritorijose, Neringoje ir panašiai. Ir žinau, koks yra ilgas procesas, kiek užtrunka, kol išpildai visus reikalavimus.
Ir įgyvendinant kiekvieną projektą kartojasi ta pati situacija: sukuriamas pats baisiausias scenarijus, prisigalvojama pačių baisiausių variantų, kas galėtų atsitikt. Mūsų, kaip Tarybos narių, tikslas yra tuos baisiausius scenarijus išnagrinėt ir priimt nešališką sprendimą.
Galim nuvykt pas kaimynus. Jei neklystu, Mažeikiai išsipylė vienam vėjo jėgainių parkui pamatus ir tiesia kelius, Telšiai pora parkų jau pastatė. Vyksta procesai, kuriuos dabar galim matyti. Be to, ir vystytojai noriai bendrauja, atsako į klausimus. Gal pradėkim sklaidyt tuos baisiausius scenarijus ir žiūrėt į šią situaciją iš visų pusių.
Viktoras Krajinas: Mūsų vežt nereikia, nuvažiuosim, jei reikės, ir patys. Be to, esam kai kas ir buvę. Bet gal sutarkim tuos 900 gyventojų nuvežt, kurių parašus turim?!
Antanas Černeckis: Kaip sugebėjot surinkt parašus, gal sugebėsit ir tą ekskursiją surengt. Reikia kalbėtis su žmonėm, aiškint, o ne gąsdint. Baisiausia, kai išgąsdinam, įbauginam, o paskui bandom šnekėtis.
Vilija Razmienė: Įdomu, kad žmonės kažkodėl tik į jus kreipėsi. Gal reikėjo pradėti nuo paaiškinimo, kokia nauda žmonėms iš tų jėgainių, o ne koks siaubas. Būkim biedni, bet teisingi – radot progą parodyt jėgą. Viskas tvarkoj, taip ir turi dirbti opozicija. Bet nereikėtų gąsdinti žmonių. Surinkot 900 parašų, tai dabar tuos žmones atveskit į protą, paaiškinkit, kad pasikarščiavot. Dabar jūsų reikalas susitvarkyti.
Paulius Šniauka: Iš tikrųjų ir į mane kreipėsi vienas žmogus – mano tėvas. Sakė turi daug žemės ir duotų leidimą statyti.
Jonas Eugenijus Bačinskas: Neužmirškit, kad yra numatytos jėgainių apsaugos zonos ir atitinkami atstumai nuo gyvenamų pastatų. Tie statiniai nėra pavojingi žmonėms. Savo akim esu matęs Danijoj, kaip ūkininkas, savo žemėj pasistatęs dvi ar tris vėjo jėgainės, nepaprastai džiaugėsi, kad nuo kiekvieno sparnų apsisukimo jam į kišenę įkrenta 20 centų.
Šiuo atveju pinigai eis ne tiesiogiai bendruomenėms, o statytojams, bet reikia prisimint elektros kainas, kurios neseniai buvo velniškai didelės ir gali vėl augti. Vėjo jėgainės šią problemą ir sprendžia.
Antanas Černeckis: Pajamas, aišku, pirmiausia gaus žemių, kuriose išdygs jėgainės, savininkai. O Savivaldybė kasmet į biudžetą gautų mažiausiai pusę milijono eurų nekilnojamojo turto mokesčio. Pridėkim prie esamų 14-os milijonų dar pusę. Tai svari parama.
Be to, pačioms bendruomenėms per projektus dar ateis tiesiai lėšų. Pagal įstatymą visi, gyvenantys 5-ių kilometrų atstumu nuo jėgainių, galės pretenduoti į paramą. Tai bus visiškai atskiras fondas, per kurį bus perskirstomi pinigai.
Na, ir trečias pajamų šaltinis – tiems, kurie gyvena arčiausiai jėgainių, sakykim, 600–700 metrų atstumu. Jeigu pasirašys sutikimus, šie žmonės gaus gana gerus pinigus. Tik mums galbūt reikėtų įsikišti ir sužiūrėti, kad nebūtų duodama sutikimų statyti per arti gyvenamų pastatų. Mažiausias atstumas turi būti 500 metrų.