Naujausios
Į bankų kišenes rankų nekišo
Arvydas, pirkdamas ir nuomodamas žemės sklypus, netruko savo valdas išplėsti. „Laikėme melžiamų karvių, mėsinių galvijų, bet tvirčiau atsistoti ant kojų sunkiai sekėsi, – pasakojo ūkininkas. – Be to, laikydamas gyvulius ir pats esi prie jų pririštas: nei tau poilsio dienų, nei švenčių – kyli nuo stalo ir eini į tvartą. Tad galiausiai apsisprendėme, kad auginsime tik grūdines kultūras. Apsispręsti nebuvo sunku, bet kaip tai realiai padaryti? Iš kur gauti pinigų technikai įsigyti? Turėjau tik vieną – 1972 metais gamintą traktorių, o ir tą patį kartu su tėvu buvome pirkę. Tačiau, kai labai nori, išeitį randi. Taip pamažu ir įsibėgėjome…“
Šiandien Arvydo šeima kartu su tėvais – Rimantu ir Stanislava Adomavičiais – valdo 150 ha. Norėtų ir dar bent 50 ha įsigyti, bet to teks palaukti. Šeima jau turi tris traktorius, kombainą, trąšų barstytuvą, purkštuvų bei kitą reikalingą techniką. Nei tėvas, nei sūnus nedalyvavo projektuose, nekišo rankų ir į bankų kišenes. Susitaupydavo ir pirkdavo tą, ko tuo metu labiausiai reikėdavo.
Norėdamas užsidirbti, Arvydas išvažiavo į užsienį. Šešias savaites Islandijoje dirbdavo statybose, dvi savaites būdavo namuose. Ir vėl išvažiuodavo, ir vėl grįždavo… „Niekada nenorėjau ir dabar nenoriu gyventi užsienyje. Nenoriu gyventi ir mieste. Nėra niekur geriau kaip kaime“, – įsitikinęs jis.
Arydas – kaimo vaikas, kurio pats mėgstamiausias darbas, net patikėti sunku, – arti. Dieną naktį gali iš traktoriaus neišlipti. Šį bruožą paveldėjo iš tėvo, tik R. Adomavičius dieną naktį neišlipa iš kombaino. Per javapjūtę vyras tarsi pajunta jėgų antplūdį – niekur ir nieko nebeskauda, nuotaika – kuo puikiausia.
Arvydas sakė, kad toks pat ir Deividas – Vidos sūnus iš pirmosios santuokos. Jis dirba Plungėje, viename žemės ūkio techniką remontuojančiame servise. Per dieną į darbą ir atgal tenka nuvažiuoti apie 90 km., tačiau grįžęs į namus sėda prie traktoriaus ar kombaino vairo ir – pirmyn… Tad kažin ar verta stebėtis, kad 50 ha žieminių rapsų ūkininkai pasėjo per dvi paras.
Deivido svajonė – savas ūkis. Tad už pinigus, kuriuos uždirba, perka žemę. Visiškai neseniai nusipirko ir fermą.
Reikia nemažai mokytis
A. Adomavičius papasakojo ir apie pirmuosius savo derlius, kurie buvo gana menki. Tik tada, kai pradėjo rimtai domėtis, ko žemei reikia, kad ji su kaupu už įdėtą darbą atlygintų, pradėjo sektis. Arvydas dabar gerai žino, kiek trąšų į kurį lauką reikia berti, kada ir kokią sėklą sėti, kada purkšti. Svarbiausia viską atlikti tinkamai ir laiku. Pavėlavai patręšti, nupurkšti – derlius menkesnis.
Aplink Tverus žemė nėra tokia derlinga, kad nieko jai nedavęs ar tik šiek tiek pamaloninęs galėtum dideliu derliumi girtis. Ūkininko laukai net per kelis kaimus išsibarstę. Dalis žemės yra pačiuose Tveruose, kita – Lopaičių, Tauravo, Dalgų kaimuose. Iš pradžių nebuvo lengva, bet dabar tveriškis jau žino, kada į kokį sklypą važiuoti.
Šių metų derlius jau parduotas. V. Adomavičienė pasidžiaugė, kad rapsų supirkimo kainos buvo tikrai geros – 530 eurai už toną, o pernai mokėjo tik 370. „Grūdų kaina gera, bet trąšų – dar „geresnė“, – nusijuokė Arvydas. – Viena ranka duoda, kita atima, bet ką paprastas žmogus gali padaryti? Aš iki pat šiol negaliu suprasti, kaip grūdų kokybė nustatoma. Nuveži į vieną elevatorių, grūdai – pašariniai. Tą pačią dieną iš to paties lauko nuveži kitur – jau maistiniai. Kodėl taip? Kas turėtų kontroliuoti, kad ūkininkai nebūtų apgaudinėjami?“
Adomavičiai ne tik rapsus sėja, bet ir kviečius, miežius, žirnius, šiemet dar ir lubinams 3 ha atidavė, kad žemė atsigautų. Stiebus susmulkino ir į žemę įterpė, o sėklą pasiliko, mat ateinantį pavasarį žada didesnį plotą lubinais apsėti.
„Žemę galima pagerinti ir auginant žirnius, bet juos daug sunkiau nukulti ir gerokai daugiau laiko sugaišti, ypač tada, kai šie sugula, – kalbėjo Arvydas. – Su lubinais nė lyginti neverta. Dar turime žiemkenčius pasėti ir pagrindiniai darbai bus baigti.“
„Vyrai neužtruks. Porą parų – ir darbai bus baigti, – šypsodamasi kalbėjo Vida. – Mes su vaikais rinkdami akmenis ilgiau užtrunkame. Turime kelis tokius laukus, kur kiekvieną pavasarį ir rudenį rinkti gali, o jie kaip „augo“, taip ir „auga“. Kaimynai sako, kad bepigu turint vaikų pulką. Nuvažiuoji į laukus – vienas, du ir apsisuki. Tik tas mūsų pulkas kasmet vis mažėja.“
Vaikai kaip paukščiai
Prie ilgo bei plataus Adomavičių stalo dar ne taip seniai kasdien susėsdavo aštuoniese – šeši vaikai ir Arvydas su Vida. O šiandien iš vyriausių vaikų liko tik Deividas – pats didžiausias padėjėjas. „Nepatikėsite, bet jis dar ir mus ragina, – šypsodamasi ir didžiuodamasi savo vaikais pasakojo moteris. – Deividas grįžta iš darbo ir pradeda: „Nesėdėkit, greičiau einam, darbai laukia…“
Eimantė, baigusi Tverų gimnaziją, išėjo savanore į armiją. Dabar ji – paskutiniame Mykolo Romerio universiteto kurse – būsimoji pasienietė. Karolina irgi baigia veterinarijos studijas Vilniaus kolegijoje. Baigusi mokyklą, ji, kaip ir Eimantė, ne iškart į kitus mokslus kibo – išvažiavo į Islandiją. „Su mumis atsisveikino taip, tarsi visam laikui išvažiuotų, – pasakojo V. Adomavičienė. – Tačiau užsidirbusi pinigų mokslams iškart parlėkė į Lietuvą.“
Taip jau nutiko, kad ūkininkų šeimoje net dvi Karolinos. Antroji – Arvydo. Ji šiemet įstojo į Kauno kolegiją ir studijuos agroverslų technologijas. Ūkininkas viliasi, kad dukrai mokslai patiks.
Namuose su tėvais liko tik du mažieji – devintokas Oris ir trečiokė Auksė. Tiesa, Oriui žodis „mažasis“ – niekaip netinka. Penkiolikmetis vaikinukas toks aukštas, kad, jei mokytųsi mieste, tikriausiai jau būtų pastebėtas kokio krepšinio trenerio. Deja, nei Tveruose, nei Rietave sporto mokyklos nėra, o iki Plungės – toli.
Dabar prie didelei šeimai skirto stalo susėda gerokai mažiau. Dažnai ir mamos prie jo nebūna, nes kas trečią vakarą V. Adomavičienė išvažiuoja į Telšius, kur naktimis prižiūri senukus. Tveriškė dvi naktis dirba, dvi – laisvos. Grįžusi šiek tiek pamiega ir vėl po ūkį sukasi. Jai, kaip ir vyrams, darbų niekuomet netrūksta.
