Ūki­nin­kas at­si­tvėrė ty­los sie­na

Aso­cia­ty­vi nuo­trau­ka
V. Sas­naus­kas pa­reiškė ne­ke­ti­nan­tis bend­rau­ti su žur­na­lis­tais. Esą viską iš­siaiš­kins teis­mas
Praė­ju­sia­me nu­me­ry­je rašė­me apie Tverų kraš­to ūki­nin­kus Ma­rių Ka­mal­di­novą ir Vid­mantą Sas­nauską, ku­rie jau ilgą laiką ne­ga­li už­kas­ti ka­ro kir­vio. Jų ne­su­ta­rimų prie­žas­ti­mi, kaip aiš­ki­no lo­pai­tiš­kis
M. Ka­mal­di­no­vas, ta­po žemė. Už­sitęsęs ki­vir­čas ga­liau­siai baigė­si tuo, kad abu vy­rai at­si­dūrė teis­me. Bet ne dėl žemės sklypų ūki­nin­kai ten aiš­kin­sis – V. Sas­naus­kas kal­ti­na lo­pai­tiškį jį su­mu­šus ir rei­ka­lau­ja did­žiu­lių pi­nigų pa­tir­tai ža­lai at­ly­gin­ti.
M. Ka­mal­di­no­vas nei­gia pa­kėlęs ranką prie­š stambų Tverų se­niū­ni­jos ūki­ninką ir ti­ki­na, kad šis tokį planą su­kurpė norė­da­mas jį su­žlug­dy­ti. Bi­jo­da­mas to­kios baig­ties, lo­pai­tiš­kis nu­tarė pa­si­telk­ti vie­šumą. Pa­sik­vietęs žur­na­lis­tus jis smul­kiai pa­pa­sa­ko­jo, nuo ko vis­kas pra­si­dėjo ir kaip priei­ta net iki teis­mo slenks­čio. Jo pa­teik­ta ver­si­ja išdės­ty­ta pra­ėju­sia­me „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je. Ži­no­ma, norė­jo­me iš­girs­ti ir ga­li­mai nuo jo nu­kentė­jusį V. Sas­nauską, ta­čiau jis nu­tarė at­si­tver­ti ty­los sie­na.

Gra­si­no „pa­da­ry­ti ant pi­nigų“
M. Ka­mal­di­no­vas žur­na­lis­tams pa­sa­ko­jo, kad pirmą­ja ki­birkš­ti­mi ta­po klaipė­diš­kio jiems nuo­mo­ja­mi žemės skly­pai. Esą V. Sas­naus­kas li­ko la­bai ne­pa­ten­kin­tas, kai tas klaipė­diš­kis už tam tik­ras pa­slau­gas visą žemės plotą pa­žadė­jo iš­nuo­mo­ti M. Ka­mal­di­no­vui.
Lo­pai­tiš­kis aiš­ki­no, kad Tverų ūki­nin­kas dėl to la­bai už­sirūs­ti­no ir ėmė prie jo ka­binė­tis, o ypač ta­da, kai po at­liktų ma­ta­vimų iš­siaiš­ki­no, kad 
M. Ka­mal­di­no­vas su sa­vo že­me „už­lipęs“ ant jo skly­po. M. Ka­mal­di­no­vas teigė iš ūki­nin­ko su­laukęs ne­dvip­ras­miškų gra­si­nimų. Ne­va V. Sas­naus­kas ji gąsdi­no „pa­da­ry­sian­tis bent ant pi­nigų“.
Bet, kaip liau­dy­je sa­ko­ma, vie­nos tei­sybės ne­būna, todėl aiš­ki­nan­tis bet ko­kią konf­lik­tinę si­tua­ciją būti­na išk­lau­sy­ti ir kitą pusę. O gal vis­kas ne taip, kaip pa­si­rodė iš pir­mo žvilgs­nio? Tad, su­­ži­noję V. Sas­naus­ko te­le­fo­no nu­merį, su juo su­si­siekė­me. Sup­ratęs, kad ši is­to­ri­ja jau pa­siekė ir žur­na­listų au­sis, ūki­nin­kas kiek su­tri­ko. Tar­si ban­dy­da­mas iš­veng­ti po­kal­bio, aiš­ki­no, jog vai­ruo­ja, todėl ne­ga­li šiuo me­tu kalbė­ti.
Pa­li­ko spręsti teis­mui
Bet, ma­tyt, smal­su­mas nu­galė­jo, nes ne­tru­kus jis pa­si­tei­ra­vo, ką konk­re­čiai mes no­ri­me iš­girs­ti. Paaiš­ki­no­me ži­nan­tys apie jo ir M. Ka­mal­di­no­vo is­to­riją, kad pa­sta­ra­sis mums pa­teikė sa­vo ver­siją, tad da­bar norė­tu­me iš­girs­ti jo.
„Jis ma­ne su­mušė. Pats tai pui­kiai ži­no, tik ne­pri­si­pažįs­ta. Bet aš ne­ži­nau, ar ga­liu apie tai kalbė­ti. Man rei­kia pa­si­tar­ti su sa­vo ad­vo­ka­tu. Su­si­siek­siu su juo ir jums per­skam­bin­siu“, – pa­ti­ki­no V. Saus­naus­kas.
O vėliau pra­nešė, kad pa­si­kon­sul­tavęs su ad­vo­ka­tu pa­si­rin­ko tylė­ti. „Tam yra teis­mai, kad aiš­kintų­si, kaip vis­kas įvy­ko“, – te­pa­sakė dar sykį pa­kal­bin­tas.
Ži­no­ma, jo teisė rink­tis. Tad apie šią is­to­riją iš ant­ro­jo jos da­ly­vio lūpų neiš­gir­si­me. Šiek tiek dau­giau konf­lik­to de­ta­lių nu­švies­ta M. Ka­mal­di­no­vui įteik­ta­me kal­ti­na­ma­ja­me ak­te. Ten juo­du ant bal­to išdės­ty­ti ir V. Sas­naus­ko pa­ro­dy­mai, ku­riais grind­žia­mas kal­ti­ni­mas.
Skausmą mal­ši­no deg­ti­ne
Apklausiamas tveriškis ne­neigė pra­ėju­sių metų ba­land­žio 19-ąją ke­tur­ra­čiu lankę­sis Ka­mal­di­novų so­dy­bo­je. Esą norė­jo pa­pra­šy­ti, kad M. Ka­mal­di­no­vas pa­ga­liau iš jo skly­po iš­keltų sa­vo tvo­ra. Ta­čiau ne­radęs namų šei­mi­nin­ko ne­va tuoj iš­va­žia­vo, pa­prašęs jo žmo­nos per­duo­ti su­tuok­ti­niui, kad šis pa­da­rytų, kas jo pra­šo­ma.
Apk­lau­sos pro­to­ko­le už­fik­suo­ta, kad V. Sas­naus­kas, jo tei­gi­mu, iš Ka­mal­di­novų kie­mo iš­va­žia­vo į lau­kus. Riedė­da­mas ke­tur­ra­čiu ne­va pa­stebė­jo jį par­si­ve­jantį „Vol­vo“, ku­ris ko­ne rėmėsi į ga­linę ke­tur­ra­čio dalį. Tai pa­matęs 
V. Sas­naus­kas aiš­ki­no su­stojęs ir nu­si­ėmęs šalmą. O tuo tar­pu iš ma­ši­nos iš­šo­ko M. Ka­mal­di­no­vas, pri­puolęs ėmė šauk­ti, kodėl šis gra­si­na jo žmo­nai.
Ne­ga­na to, M. Ka­mal­di­no­vas esą jį pa­stūmė ir iš ke­tur­ra­čio už­ve­di­mo spy­nelės išt­raukė rak­te­lius bei nu­sviedė juos į pievą. Ta­da smogė V. Sas­naus­kui į smakrą. Nuo smūgio jis aiš­ki­no nu­kritęs, o kas įvy­ko to­liau – ne­pa­me­na. Vėliau dėstė at­si­gavęs ir M. Ka­mal­di­no­vo pa­klausęs, kodėl šis taip el­gia­si, bei pra­šęs su­ras­ti rak­te­lius. Juos at­gavęs iš­va­žia­vo na­mo.
Tve­riš­kis aiš­ki­no, kad vos at­si­gavęs jautė skausmą gal­vos sri­ty­je, apa­tinė­je smak­ro da­ly­je ir de­ši­niam pe­ty­je. Skaus­mas ne­din­go ir grįžus na­mo, tad ūki­nin­kas nu­tarė jį mal­šin­ti. Tik ne vais­tais, o deg­ti­ne. Šiai ne­padė­jus, susiruošė vyk­ti į li­go­ninę.
Ten jam bu­vo nu­sta­ty­tas de­ši­nio rak­ti­kau­lio pe­ti­nio ga­lo iš­ni­ri­mas, gal­vos ir de­šinės plaš­ta­kos su­mu­ši­mas, dviejų vir­šu­ti­nių prie­ki­nių dantų lūžis.
Pra­šo so­lid­žių sumų
Dėl pa­tirtų su­ža­lo­jimų V. Sas­naus­kas bu­vo ope­ruo­tas ir sa­vaitę pra­lei­do li­go­ninė­je. Su­ga­din­ta svei­ka­ta, už­sitęsęs gy­dy­mas ne­va su­jaukė ir jo ūkio dar­bus. Ci­vi­li­nia­me ieš­ki­ny­je nu­ro­do­ma, kad po ope­ra­ci­jos vy­rui bu­vo iš­duo­tas ne­dar­bin­gu­mo pa­žymė­ji­mas. Esą dėl su­ža­lo­to pe­ties jis ne­galė­jo vai­ruo­ti trak­to­riaus ir dirb­ti žemės ūkio darbų. Dėl to ne­va turė­jo ieš­ko­ti, kas jį pa­keistų ūky­je.
Įdo­mu tai, kad ūki­nin­ko dar­bus per­ėmė ir už tai so­lid­žias pi­nigų su­mas ga­vo ne kas ki­tas, o Jo­na­vos ra­jo­ne gy­ve­nan­tis jo bro­lis, ku­ris – taip pat ūki­nin­kas. Iš pa­teiktų PVM sąskaitų faktūrų, ku­rių ko­pi­jas ga­vo ir M. Ka­mal­di­no­vas, ma­ty­ti, kad jam tve­riš­kis su­mokė­jo ne­men­kus pi­ni­gus – dau­giau nei 20 tūkst. eurų.
Ci­vi­li­nia­me ieš­ki­ny­je – ir ki­tos V. Sas­naus­ko iš­lai­dos, su­si­ju­sios su gy­dy­mu bei teis­mi­niu pro­ce­su. Ži­no­ma, ne­pa­mirš­ta ir mo­ra­linė ža­la, ku­ri įver­tin­ta 10 tūkst. eurų.
„Ma­šiną tik­rai ma­čiau vai­ruo­jant“
To­kios su­mos ne juo­kais išgąs­di­no M. Ka­mal­di­novą. Jo žod­žiais, vie­ti­niai žmonės ne kartą matė V. Sas­nauską pa­tį vai­ruo­jantį trak­to­rių ir be­si­dar­buo­jantį ūkyje. Iš­girdę tai, nu­tarė­me Tverų se­niū­ni­jos va­do­vo An­ta­no Za­lepū­go pa­si­tei­rau­ti, gal šis ka­da matė ūki­ninką po ga­li­mo su­mu­ši­mo be­si­dar­buo­jantį? Juk se­niū­nas dar­bo rei­ka­lais daž­nai po Tve­rus ir jo apy­lin­kes zu­ja, tad tik­rai turėtų ži­no­ti, kas kuo už­sii­ma.
Iš­girdęs, ko­kiu klau­si­mu skam­bi­na­me, se­niū­nas kiek nu­ste­bo. Iš pra­džių aiš­ki­no, kad jam nėra pa­ves­ta kont­ro­liuo­ti ūki­ninkų, bet vėliau pa­ti­ki­no, kad kom­bainą vai­ruo­jant V. Sas­naus­ko tik­rai ne­matė. Tik dėl trak­to­riaus ne­bu­vo tik­ras. „Gal ir vai­ra­vo trak­to­rių. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti. Bet va prie ma­ši­nos vai­ro ma­čiau“, – sakė se­niū­nas.
Se­niū­no tei­ra­vomės ir dėl V. Sas­naus­ko bro­lio – ar matė jį plu­šant tve­riš­kio ūky­je. Ta­čiau A. Za­lepū­gas sakė tik­rai ne­ži­nan­tis, ar jo­na­viš­kis dar­ba­vo­si Tverų apy­linkė­se. „Aš ne­pažįs­tu kiek­vie­no žmo­gaus. Sas­naus­kas sam­do ne vieną žmogų, ne vi­sus juos ži­nau. Gal tarp jų bu­vo ir jo bro­lis. Ši­to tik­rai ne­pa­sa­ky­siu“, – teigė jis.
Vi­sas šias ap­lin­ky­bes nea­be­jo­ti­nai aiš­kin­sis teis­mas. Ar­ti­miau­sias jo po­sėdis nu­ma­ty­tas ba­land­žio mėnesį, mat turėjęs įvyk­ti užpra­ėjusį pir­ma­dienį bu­vo ati­dėtas.