Vienišiems senoliams – maltiečių dėmesys ir dovanos

Do­va­nos nu­ste­bi­no
„Jie bu­vo nu­stebę – ne­daž­nai do­vanų su­lau­kia, – „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo Rie­ta­vo mal­tie­čius bu­rian­ti Vio­le­ta Kaz­laus­kienė. – La­bai sma­gu bu­vo žiūrėt, bet, aiš­ku, ne­galė­jom nei ap­ka­bint, nei pri­glaust –  lai­ko­tar­pis toks, per at­stumą vis­kas.“
Do­vanėlės pas rie­ta­viš­kius se­ne­lius at­ke­lia­vo net iš Vil­niaus. Jas per­davė mal­tie­čių or­ga­ni­za­ci­ja, o su­ruošė vai­kai. Su meile ruošė – kam į mai­šelį sal­dai­nių, kam šo­ko­la­do ply­telę ar šampū­no įdėjo. Ki­ti do­vanė­les į šven­tinį po­pie­rių su­pa­ka­vo, tad kas ja­me, se­ne­liai pa­matė tik jau iš­vy­nioję.
To­kia šven­ti­ne staig­me­na bu­vo nu­ste­bin­ti dvi­de­šimt se­ne­lių. Bet už do­va­nas, ko ge­ro, jiems dar svar­biau bu­vo pa­ts mal­tie­čių ap­si­lan­ky­mas ir dėme­sys.
„Jie mūsų vi­sad lau­kia, nes rei­kia to bend­ra­vi­mo. Juk vie­ni­šu­mas – vie­nas sun­kiau­sių da­lykų“, – ma­no V. Kaz­laus­kienė.
Tie­sa, kad ir lau­kia, kol pro langą iš­vys at­sku­ban­čius mal­tie­čius sa­va­no­rius, anot V. Kaz­laus­kienės, jų glo­bo­ti­nai ži­no, kad il­ges­niam bend­ra­vi­mui da­bar – ne pa­ts tin­ka­miau­sias me­tas.
„Pa­tikė­kit, jie dau­giau už mus ži­no – klau­so ra­di­jo, žiū­ri te­le­vi­zo­rių. Kar­tais pa­sa­ko: „Jūs prie manęs ar­ti nei­kit – aš bi­jau“. Nors ir dėvim kau­kes bei pirš­ti­nes“, – pa­sa­ko­ja Rie­ta­vo mal­tie­čių va­dovė.
Tu­ri pen­kio­li­ka glo­bo­ti­nių
Vie­nišų se­no­lių da­lia – sun­ki: pa­ja­mos – ma­žos, o ir jas gavę pir­miau­sia vais­tams ati­de­da, mat daž­nas yra li­go­tas. Maistui – jau tik kas liks. Tad ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad ant jų sta­lo ne sotūs keps­niai ga­ruo­ja ir ne py­ra­gais ar ki­tais ra­gai­šiais jis būna nu­krau­tas.
V. Kaz­laus­kienė pa­sa­ko­jo, kad pri­pirkę mais­to pro­duktų sa­va­no­riai pas se­no­lius ir ki­tus sa­vi­val­dybės gy­ven­to­jus, ku­riems rei­kia pa­ra­mos, sku­ba sykį ar du­kart per mėnesį. Vieną­syk vie­nus pa­re­mia, kitą­kart – ki­tus.
„Pa­va­sarį, per pirmąją ko­vi­do bangą, būda­vo, net po ke­tu­ris kar­tus per mėnesį da­lin­da­vom“, – sa­ko N. Kaz­laus­kienė. Esą tuo­met la­bai gelbė­jo vie­no pre­ky­bos cent­ro pa­ra­ma.
Nors tai, ką glo­bo­ti­niai ran­da Mal­tos sa­va­no­rių at­neš­tuo­se pir­ki­nių krep­šiuo­se, ne­būna karš­tas mais­tas, lauk­nešė­liai se­no­liams la­bai pra­ver­čia, ne­re­tam pa­de­da su­dur­ti galą su ga­lu. O būna, kad glo­bo­ti­niai iš mal­tie­čių ir šil­tos sriu­bos su­lau­kia.
An­tai sa­va­norė Li­na dviem sa­vo kai­my­nais rūpi­na­si. Jiems ne tik mais­to iš par­duo­tuvės par­ve­ža, bet ir sam­tį kitą iš sa­vo ka­ti­lo įpi­la. „Man ne­sun­ku“, – sa­ko. Al­bi­na Kup­rienė ir Lau­ri­na Kup­rytė bi­čiu­liau­ja­si ir rūpi­na­si šim­ta­me­te se­no­le. Jai skirtą lauk­nešėlį na­mo par­si­ne­ša, ten ver­da ir ke­pa, kol mo­čiu­tei at­ne­ša jau šil­to, sa­vo ran­ko­mis pa­ruoš­to mais­to.
„Al­bi­na dar nė ne­bu­vo mūsų sa­va­norė, kai ta mo­čiu­te pra­dėjo rūpin­tis“, – pa­sa­ko­ja V. Kaz­laus­kienė.
Iš pra­džių ieš­ko­jo, da­bar ir pa­tys pra­šo­si
Sa­va­no­rystė – neat­ly­gin­ti­na. Sa­vo laiką ski­ri, pa­galbą tei­ki ne­si­tikė­da­mas jo­kio at­ly­gio. Mat at­ly­gis šiuo at­ve­ju – tie­siog galė­ji­mas pa­dėti ir, kaip dau­ge­lis sa­va­no­rių pa­brėžia, po to ap­lan­kan­tis pil­natvės jaus­mas.
Todėl šiek tiek nu­ste­bi­na, kad ga­na ne­di­de­lis Rie­ta­vas su­gebė­jo su­bur­ti net 17 sa­va­no­rių. Tie­sa, ne vi­si jie vie­no­dai daug lai­ko sa­va­no­rys­tei ski­ria, ta­čiau, anot V. Kaz­laus­kienės, bent 10 ak­ty­vių tik­rai yra – ir jau­ni­mo, ir jau vy­res­nio am­žiaus.
Rie­ta­ve mal­tie­čiai su­si­būrė 2017-ai­siais. Iš pra­džių sa­va­no­riau­ti jungė­si žmonės iš ar­timųjų ra­to, o da­bar V. Kaz­laus­kienė jau ir be ra­gi­ni­mo su­lau­kian­ti ge­ros va­lios žmo­nių skam­bu­čių. Kas skam­bi­na ir klau­sia, ar ga­li kuo pa­dėti, kas pa­ra­šo ži­nutę feis­bu­ke. Taip į Rie­ta­vo mal­tie­čių gre­tas įsi­lie­jo da­bar ak­ty­vi sa­va­norė Kris­ti­na Gu­daus­kienė – pa­klausė, ar ga­li būti kuo nors nau­din­ga. Ži­no­ma, tos pa­gal­bos reikė­jo.
O se­no­liai tu­ri globė­jus – kiek­vie­nas sa­vo, tą žmogų, ku­rio nu­merį ren­ka pri­rei­kus nu­pirk­ti vaistų, at­neš­ti mais­to ar ki­tos pa­gal­bos.
V. Kaz­laus­kienė pa­si­džiaugė ak­ty­viai sa­va­no­riau­jan­čio­mis Jur­gi­ta Zan­do­vie­ne, Ge­nu­te Mi­ka­laus­kie­ne, Ni­jo­le Ruš­kie­ne, Li­na Jan­kaus­kie­ne, Žydrū­ne Alek­sy­nie­ne, Re­na­ta Pleš­kie­ne, Li­na Mas­laus­kai­te, ku­ri daug pa­gelbė­da­vo, kol neišė­jo mo­ti­nystės ato­stogų.
„Ne­su ver­tas – man ne­duo­kit“
Ar se­no­liams pa­pras­ta priim­ti pa­galbą? Rie­ta­vo mal­tiečų va­dovė sa­ko, kad jie lan­ko iš­ties pa­gal­bos rei­ka­lin­gus žmo­nes, ku­rie sto­ko­ja pa­jamų ir ge­res­nio kąsnio, galbūt todėl iš­did­žių ne­būna. O ir vis­kas – iš ge­ros va­lios.
Bet pri­si­me­na vieną at­vejį, ku­ris iki šiol at­min­tin ir šir­din įstrigęs.
„Nu­va­žia­vom pas vieną žmogų, o ta­me na­me gy­ve­no ir ki­tas, šiek tiek ne­įga­lus. Iš­kart bu­vo ma­ty­ti, kad ir jam rei­kia pa­ra­mos.  Bet jis sa­ko: „Aš ne­su ge­ras žmo­gus, ne­duok man“. Man tas jo pa­sa­ky­mas taip širdį pa­lietė. Žmo­gus ši­taip savęs ne­ver­ti­na...“ – mal­tie­čių glo­bo­ti­niu at­si­tik­ti­nai ta­pusį žmogų pri­si­minė V. Kaz­laus­kienė.
Ka­dan­gi mo­te­ris dir­ba Rie­ta­vo so­cia­li­nių pa­slaugų cent­re, ži­nia apie žmo­nes, ku­rie be pa­gal­bos sun­kiai iš­si­ver­čia, jos ausį pa­sie­kia ne­sun­kiai. Apie to­kius pa­pa­sa­ko­ja ir se­niū­nijų so­cia­linės dar­buo­to­jos. Ši­taip Rie­ta­vo mal­tie­čiai jiems tam­pa ir ko­jo­mis, ir ran­ko­mis, ir ne­tgi išk­lau­san­čia au­si­mi.
Parėmė put­pe­lių kiau­ši­niais
Turbūt vi­si ži­no­me, o gal net esa­me au­koję pa­ra­mos ak­ci­jai „Mal­tie­čių sriu­ba“, ku­rios me­tu su­rink­tos lėšos ir ski­ria­mos tiems, ku­riems tos pa­gal­bos rei­kia.
V. Kaz­laus­kienė pa­si­džiaugė, jog Rie­ta­vo mal­tie­čiai šie­met bu­vo turbūt vie­nin­te­liai Lie­tu­vo­je, ku­rie tą sriubą iš tiesų virė ir ši­taip rin­ko lėšas. Rie­ta­vo žir­gy­no te­ri­to­ri­jo­je vy­ku­sios My­ko­li­nių šventės me­tu ga­ra­vo did­žiu­liuo­se ka­ti­luo­se ant malkų ver­da­mos mo­liū­gienė ir barš­čiai. Nors įpras­tai ši pa­ra­mos ak­ci­ja Lie­tu­vo­je vyks­ta prie­š Kalė­das, rie­ta­viš­kiai ją at­kėlė į My­ko­li­nes, į tra­di­cinę Rie­ta­vo šventę, vyks­tan­čią rugsė­jo pa­bai­go­je.
„Ten žmonės il­giau už­sibū­na, o at­ėję prie eg­lutės neužt­run­ka“, – tokį pa­si­rin­kimą aiš­ki­no V. Kaz­laus­kienė.
Tad šių­me­tinė­je My­ko­li­nių šventė­je šaukš­tas po šaukš­to, du­benė­lis po du­benė­lio ir barš­čių li­ko tik ant ka­ti­lo dug­no, o mo­liūgų sriu­bos net pri­trūko. Žmonės ska­na­vo ir au­ko­jo mal­tie­čių veik­lai – kas po kiek ga­li.
„Su­rin­kom 230 eurų. Tie­sa, prie tos su­mos pri­si­dėjo ir ūki­nin­kas Žydrū­nas Šniau­ka, Mal­tie­čiams pa­do­va­nojęs net 600 put­pe­lių kiau­ši­nių. La­bai gra­žus ges­tas! Jų taip pat bu­vo ga­li­ma įsi­gy­ti už auką“, – pa­sa­ko­jo V. Kaz­laus­kienė.
O vi­si, no­rin­tys pa­si­da­lin­ti ge­ru­mu ir pa­do­va­no­ti se­no­liams švie­sesnį ir so­tesnį ry­tojų, prie ak­ci­jos ga­li pri­si­dėti ir šian­dien – au­ko­da­mi te­le­fonų nu­me­riais 1418 (3 eu­rai) ir 1410 (10 eurų).
Kaip sa­ko pa­tys Mal­tie­čiai – tai se­ne­liams yra dau­giau nei du­benė­lis sriu­bos, bet ir ga­li­mybė ne­lik­ti vi­siš­kai vie­niems, pa­mirš­tiems.