Skambantis Montvidinės miškas

Šis kon­cer­tas ta­po bai­gia­muo­ju tris die­nas tru­ku­sios lais­vės ko­vų at­mi­ni­mo sto­vyk­los ak­cen­tu, su­bū­ru­siu drau­gėn ne tik sto­vyk­lau­to­jus, bet ir daug A. Smil­ge­vi­čiū­tės ir gru­pės „Sky­lė“ ger­bė­jų. Neįp­ras­to­je vie­to­je, vi­du­ry eg­ly­no, skam­ban­čios dai­nos apie par­ti­za­nus ir lais­vės ko­vas bei ple­vė­suo­jan­čios tris­pal­vės su­kū­rė ypa­tin­gą at­mos­fe­rą, ku­ri tar­si už­bū­rė vi­sus su­si­rin­ku­siuo­sius.

„Tie bro­liai, ku­rie da­bar žiū­ri į mus iš vir­šaus, ir­gi šyp­so­si“, – po kon­cer­to tars­te­lė­jo vie­nas jo or­ga­ni­za­to­rių sa­lan­tiš­kis Au­ri­mas Ra­pa­lis. Kon­cer­tui Mont­vi­di­nės miš­kas pa­si­rink­tas ne at­si­tik­ti­nai. A. Smil­ge­vi­čiū­tei dai­nuo­jant jai už nu­ga­ros bu­vo ga­li­ma ma­ty­ti at­mi­ni­mo ženk­lą, žy­min­tį Kar­do rink­ti­nės Pla­te­lių kuo­pos Ig­no Ža­bins­kio-Auk­lė­ti­nio bū­rio par­ti­za­nų žū­ties vie­tą.

Vi­sai ša­lia au­ga ir eg­lė, ku­rios ka­mie­ne kaž­kie­no ran­ka įrėž­tas kry­žiaus ženk­las. Bū­tent to­je vie­to­je spei­guo­tą 1950 me­tų gruo­džio 10 d. ry­tą atė­jū­nai bei vie­tos tal­ki­nin­kai ap­su­po mi­nė­to­jo bū­rio par­ti­za­nų bun­ke­rį. Miš­ko bro­liai ne­pa­si­da­vė, ėmė at­si­šau­dy­ti. Vis dėl­to tai neiš­gel­bė­jo jų nuo žiau­rios lem­ties. Per kau­ty­nes žu­vo par­ti­za­nai Vin­cas Pla­tau­na-Aud­ra, Juo­zas Sa­ka­laus­kas-Pe­lė­da ir Pra­nas Se­rec­kis-Ąžuo­las. Sun­kiai su­žeis­tas bū­rio va­das Ig­nas Ža­bins­kis-Auk­lė­ti­nis suim­tas gy­vas ir 1951 m. su­šau­dy­tas.

„Klup­sim, sto­si­mės ir ei­sim, / Lais­vėn ei­sim li­gi ka­po. / Kai su prie­šu at­si­tei­sim, / Grįšim… ne­mir­tin­gais ta­pę!“ Šios par­ti­za­nės Ire­nos Pet­ku­tės ei­lės be­ne ge­riau­siai iliust­ruo­ja tą nuo­tai­ką, ku­ri tvy­ro­jo Mont­vi­di­nės miš­ke tą pa­va­ka­rę. A. Smil­ge­vi­čiū­tė pra­si­ta­rė, jog šiuo me­tu gru­pė dir­ba ties nau­ju al­bu­mu, ku­ria­me skam­bės tik že­mai­tiš­kai at­lie­ka­mos dai­nos apie par­ti­za­nus. Tai dar vie­nas įro­dy­mas, kad miš­ko bro­liai ir se­sės, pa­dė­ję gal­vas už mū­sų vi­sų lais­vę, grį­žo ir liks ne­mir­tin­gi mū­sų pri­si­mi­ni­muo­se.

Ži­no­ma, vi­so to ne­bū­tų bu­vę be gru­pe­lės en­tu­zias­tų, iš­kė­lu­sių sau tiks­lą ne­leis­ti šiai mū­sų is­to­ri­jos da­liai nu­grimz­ti už­marš­tin. Mi­nė­to­jo A. Ra­pa­lio, va­do­vau­jan­čio VšĮ „Cek­lio kur­šiai“, su­kvies­ti sto­vyk­lau­to­jai per tris die­nas nu­ke­lia­vo ne vie­ną de­šim­tį ki­lo­met­rų Pla­te­lių kraš­to par­ti­za­nų ta­kais, bend­ra­vo su bu­vu­siais ry­ši­nin­kais, „Mi­si­ja Si­bi­ras“ da­ly­viais, Dvar­vie­čių kai­me pa­sta­tė kry­žių par­ti­za­no Juo­zo Dauk­šos-Sau­lės at­mi­ni­mui. Ta­me pa­čia­me Mont­vi­di­nės miš­ke vy­ko ar­cheo­lo­gi­niai žval­gy­mai, ku­riuos at­li­ko ar­cheo­lo­gai dr. Ais­tė Pet­raus­kie­nė ir dr. Ge­di­mi­nas Pet­raus­kas.

„Da­bar ži­no­sim šią vie­tą kaip vie­ną iš tūks­tan­čio, kur ko­vo­jo ir žu­vo par­ti­za­nai. Ži­no­si­me ją ir ieš­ko­sim nau­jų“, – po kon­cer­to at­si­svei­kin­da­mas su vi­sais kal­bė­jo sto­vyk­los ir kon­cer­to or­ga­ni­za­to­rius A. Ra­pa­lis.