Naujausios
R. Jocys: Ne veltui sakoma, kad ateitį kuria praeitis. Ir ledo rutulys mums atiteko po jūsų, mes tęsiame jūsų pradėtus darbus. Gaila tik, kol kas nepavyko pakartoti jūsų pergalių, bet labai apsidžiaugiau, kai, gerbiamas Kęstuti, vieną dieną pakvietėte mus į svečius – prisiminti, kaip Plungėje kūrėsi ledo rutulys.
K. Zavackas: Tada sąlygos buvo kitos: rimtesnės žiemos, daugiau ledo, dėl to buvo ir rezultatai geresni. Net didžiųjų miestų žaidėjai mūsų neaplenkdavo, nes mes nuo mažumės – ant ledo. Pamenu, 1958 ar 1959 metais Lietuvos jaunimo žaidynių finale susitikome keturios komandos: Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Plungės. Su Vilnium sužaidėme lygiosiomis 0:0, prieš Kauną pralošėme 0:1, o su Panevėžiu vėl lygiosios – 1:1. Didieji miestai turėjo sporto mokyklos, o mes gatvinukai buvom.
V. Vaitkus: Tikra tiesa – niekas mūsų nemokino nei čiuožti, nei žaisti. Ant tvenkinio nusikirsdavome ajerus, šaibą iš kokio medinuko susikontstruodavome, lazdas – iš karklo ir duodavomės iki išnaktų.
K. Zavackas: Bet kokios žiemos tada būdavo – ant kiekvienos balos galėjai čiuožinėti. O dabar pasivyti didžiuosius miestu jau mums sunku – jie turi ledo arenas, o mes nebeturime žiemų, nebėra ledo.
Po tų jaunimo varžybų mane pakvietė prisijungti prie „Linų audinių“ komandos. Tada lankiau vakarinę mokyklą, į „Suvartuką“ eidavau šokti, žvejoti baisiai mėgau, dar tas ledas. Mama sako – ką tu galvoji. O kas man rūpi... Ir sutikau, nors sniurglinis buvau tarp tų vyrų.
V. Vaitkus: O mes visai dar vaikai buvome, kai „Linų audiniai“ pradėjo žaisti. Pamenu, prieš varžybas nubėgdavome prie žaidėjų namų ir laukdavome, kol išeis, kad galėtume panešti jų krepšius su apranga. Bilietas į varžybas kainuodavo 10 kapeikų, bet mus, kaip lydinčius, praleisdavo už dyką. Prieš varžybas, būdavo, klausia – kas nuvalys ledą? Mes puolame kulversčiais. Būdavo garbė tikrame stadione pabūt. O kaip džiaugdavomės jūsų pergalėm...
K. Zavackas: Kai mes žaisdavome, žmonės tiesiog būriais eidavo žiūrėti. Tas ir buvo svarbiausia, kad suteikdavome žmonėms malonumą, pramogą. Nors sporte ir intrigų netrūksta, tik žiūrovai jų nemato. Antai, kad ir garsioji 1964-ųjų „Linų audinių“ pergalė Lietuvos pirmenybėse. Diplomą, liudijantį, kad buvau tarp aukso medalių laimėtojų, turiu, o pačio medalio – ne.
Kai grįžome iš Šiaulių su pergale, „Linų audinių“ salėje vyko didžiulė puota, sakytos kalbos ir teikti medaliai. Tik man ir Pranui Gibiežai medalių neužteko. Neva dėl mažo sužaistų rungtynių skaičiaus.
Vykdomojo komiteto pirmininkas ramino – nenusimink, mes viską išsiaiškinsim. Juk ne pas ką kitą, o pas jį bėgdavo Danutė Radvilavičienė prašyti, kad atleistų mane nuo varžybų, nes reikia šokti. Ir profsąjungos pirmininkas prašė nekelti triukšmo – tokia negarbė, kad čempionai be medalių liko. Būtų nuskambėję ant visos šalies.
Netrukus po to tam tikri atsakingi asmenys, tvarkę su apdovanojimais susijusius dokumentus, neteko savo pareigų. Visi žinojome, kur tie apdovanojimai dingsta, kam pardavinėjami, tačiau niekas nekėlė į dienos šviesą.
Bet man visa ši istorija išėjo į gerą. Po minėto laimėjimo netrukus buvau pakviestas į armiją, o grįžęs iš tarnybos gavau gerą darbą „Linų audiniuose“ – kaip kompensaciją už skriaudą dėl to negauto medalio.
Tik fabriko pirmininkas Alfonsas Čerškus prašė – būk geras, nebežaisk futbolo, aš nebeatlaikau tos įtampos. Matyt, jam buvo sunku išlaikyti dvi komandas. Ledo ritulį mylėjo labiau, tai jį ir nusprendė palikti.
R. Jocys: Man pačiam iki armijos teko garbė kurį laiką žaisti „Linų audinių“ komandoje. Tada irgi toks tebuvau – 16 ar 17 metų turėjau. Prisimenu, jūsų tie senieji vilnoniai marškinėliai su raudonomis juostomis jau buvo visiškai nunešioti, tad „Linų audiniai“ pasiuvo naujus – tokius didelius, iš lininės paklodės. Po varžybų juos surinko ir išvežė skalbti – susitraukė bent kelis kartus. Niekas nebeįlenda, o man vienam – pats tas (juokiasi – aut.).
Kiek vėliau „Linų audiniai“ iš Maskvos parvežė naujas aprangas. Grįžus iš tarnybos, vieną kartą dar ir pačiam teko su jomis žaisti. Bet netrukus rūsy, kur buvo laikomas inventorius, kilo gaisras ir viskas sudegė. Nebebuvo iš ko pirkti naujų. Stojo nepriklausomybė, suirutė visur. Sportas liko antrame plane. Juolab kai „Linų audiniai“ buvo privatizuoti – apie ledo rutulį nebebuvo nė kalbos.
A. Zepčiukas: Aš pats kokiais 1981–1983 metais, kai žaisdavo „Linų audiniai“, spaudžiant 25-ių laipsnių šalčiui stovėdavau prie bortų. Nuo tada viduje kažkas paliko. Taip pat ir ant užšalusio Babrungo žaisdavome. 4 ar 5-oj klasėj dalyvavome tarpmokyklinėse varžybose. Vykome į Kretingą neturėdami nė aprangos, su savo pačiūžomis, kažkokiomis pirštinėmis.
R. Jocys: Mano pačios pirmosios pačiūžos buvo rusiškos. Su tokiomis vos pačiuoždavom. Buvau gal 13-os, kai kažkas pasakė, jog Latvijoj, Liepojoj, galima nusipirkti geras – „Salvo“. Jų kaina buvo 70 rublių. Mamai sakau: mirk atsikelk – man reikia jų. Ir kažkaip gavau tuos pinigus. Vienas pats autobusu važiavau į Liepoją, nemokėdamas nė kalbos. Radau tą parduotuvę, žiūriu – iš tikro yra, bet tik 42-o dydžio, nors man reikėjo 40-o. Bet nesvarbu – storesnes kojines pasimausiu, bus gerai. Jebištrailiok – Plungėj buvau pirmas su tokiom pačiūžom (juokiasi – aut.).
A. Zepčiukas: Mes taip rimčiau pradėjome žaisti 2003 metais. Klaipėdoje atsidarius „Akropoliui“ su ledo arena, nutarėme, kad reikia kurti ledo ritulio klubą. Va, ir su Viktoru dar teko pažaisti, ir su kitais iš tų pirmųjų žaidėjų.
A. Milvydas: Negalima nepaminėti 70 metų jubiliejų šiemet atšventusio Vaclovo Ruibio, kuris – iš tų pirmųjų ledo ritulio žaidėjų, bet su mumis žaidžia iki šiol. Su 20-mečiais greičiu dar gali pasivaržyti. Ir ne tik ant ledo, bet ir futbolo stadione. Apskritai, kažkada kai žaidėme su vyrais iš Tukumo, jie stebėjosi mūsų ilgaamžiais.
K. Zavackas: Būčiau ir aš dar žaidęs, bet turiu stuburo išvaržą. Nors taip tiko su jumis ir žaisti, ir bendrauti... Šaunuoliai esate, kad neleidote ledo rutuliui numirti.
