Ir Plungė turi savo galiūną

Ak­ty­vus nuo ma­žens

Ramū­nas pa­sa­ko­ja ne­nus­tygs­tan­tis vie­to­je buvęs nuo ma­žens, kai gy­ve­no Prūsa­liuo­se. Kie­mo drau­gai ir­gi su­kėlę kojų prie te­le­vi­zo­riaus ne­sėdėda­vo, kar­tu su jais ir pa­ts ner­da­vo į sportą. Yra iš­bandęs ir krep­šinį, ir fut­bolą, ir dziu­do, ir sun­kiąją at­le­tiką. Paaug­lystė­je bu­vo ir „ty­los lai­ko­tar­pis“, kai sportą metė. Dar ka­muolį pa­mu­šinė­da­vo, bet tik tiek. Ta­čiau su­laukęs dvi­de­šim­ties vėl pri­si­minė štan­gas. Atėjęs ir no­ras ga­linė­tis.
„Tie­siog salė­je spor­tuo­ji ir ma­tai, kad esi pra­na­šes­nis už kitą, ga­li dau­giau kelt. Pradė­jau domė­tis pro­gra­mom, kaip la­biau jėgai dirb­ti, o ne gro­žiui. Su tom ži­niom at­ėjo ir re­zul­ta­tai. Pa­band­žiau var­žy­bo­se su­da­ly­vau­ti. Pa­čios pir­mos var­žy­bos – ir jau 3-ia vie­ta. La­bai ap­si­džiau­giau, ga­vau tos mo­ty­va­ci­jos“, – pa­sa­ko­ja Že­mai­ti­jos ga­liū­nas, Plungės ra­jo­ne ir ap­link turbūt toks vie­nas.
Tos pir­mo­sios pri­zinės vie­tos už­te­ko, kad Ramū­nas į jėgos sportą įsi­ka­bintų il­gam. Sa­ko da­bar su­skai­čiuojąs gal 50 ar 60 su­da­ly­vautų var­žybų, kur rei­kia išt­vermės ir daug jėgos – tai štan­gos kėli­mo, jėgos tri­kovės (pri­tūpi­mai su svar­me­niu ant pe­čių, svar­mens spau­di­mas ant suo­liu­ko gu­lint ir svar­mens at­kėli­mas nuo grindų) ir ga­liūnų var­žy­bos. Per se­zoną jų būna po 20.


Eu­ro­pos čem­pio­nas

Jėgos tri­kovė plun­giš­kio gy­ve­ni­me at­si­ra­do anks­čiau­siai. Var­žy­tis sekė­si. Pažįs­tamų ga­liūnų ra­tas pa­ma­žu plėtėsi, ja­me at­si­ra­do ir stip­riau­sias ga­liū­nas pa­sau­ly­je Žydrū­nas Sa­vic­kas. Su­laukė ir Ramū­nas pa­si­ūlymų iš­ban­dy­ti jėgas tarp ga­liūnų.
Pir­mąsyk ga­liūnų var­žy­bo­se, vy­ku­sio­se Tau­ragė­je, da­ly­va­vo gal prie­š tre­jus me­tus. Ir vi­sai ne­pras­tai pa­si­rodė. Nors svėrė ne dau­giau 90-ies ki­log­ramų, 105-ių ki­log­ramų svo­rio ka­te­go­ri­jo­je tarp 12-os da­ly­vių bu­vo šeš­tas.
Vėliau sa­vo svo­rio ka­te­go­ri­jo­je iki 90 kg Žiem­ga­los ga­liūnų ly­go­je ne sykį yra pelnęs pirmąją vietą.
Pa­sie­ki­mai tar­si iš gau­sybės ra­go lie­ja­si ir jėgos tri­kovės var­žy­bo­se. „Pas­ta­ruo­sius ket­ve­rius ar pen­ke­rius me­tus sa­vo svo­rio ka­te­go­ri­jo­je pra­ktiš­kai tik pirmą­sias vie­tas lai­miu“, – pa­pra­šy­tas pa­pa­sa­ko­ti apie per­ga­les sa­ko R. Lie­bus.
Vai­sin­gi per­ga­lių plun­giš­kiui bu­vo ir pra­ėję me­tai. Vil­niu­je vy­ku­sia­me Lie­tu­vos čem­pio­na­te jis pa­siekė re­kordą 83 kg ka­te­go­ri­jo­je mir­ties trau­kos rung­ty­je – nuo žemės at­kėlė 277,5 ki­log­ra­mo sve­rian­čią štangą. Tais pa­čiais me­tais pa­siekė ir Lie­tu­vos rąstų kėli­mo re­kordą (136 kg), tik, de­ja, šiuo me­tu jis plun­giš­kiui ne­bep­rik­lau­so.
O šie­met Ramū­nas ta­po Eu­ro­pos čem­pio­nu svo­rio ka­te­go­ri­jo­je iki 90 ki­log­ramų ir pa­siekė Eu­ro­pos re­kordą at­kėli­mo rung­ty­je, iškėlęs 360 kg Apo­lo­no ašį.
Iš vi­so pa­siek­ti trys Eu­ro­pos re­kor­dai: 132,5 kg rąsto kėli­mo, 360 kg štan­gos trau­kos bei jų su­mos (492,5 kg).
Laimė­ji­mai ir džiu­gi­na, ir dar la­biau steng­tis ska­ti­na. Bet plun­giš­kis jų ne­su­reikš­mi­na ir no­sies, tapęs Eu­ro­pos čem­pio­nu, ne­rie­čia.
„Tai vie­nos die­nos džiaugs­mas. Ma­lo­nu, kad įver­ti­no, kad pa­stan­gos at­si­pir­ko. Bet kitą dieną tie­siog vėl ruo­šie­si nau­joms var­žy­boms ir da­rai tai, kas pa­tin­ka, kuo mėgau­jie­si“, – sa­ko ga­liū­nas.


Tam­po ūki­ninkų trak­to­rius

Ga­li būti stip­rus, tvir­to su­dėji­mo ir turė­ti daug išt­vermės, bet be tre­ni­ruo­čių, kaip ir kiek­vie­na­me spor­te, me­da­lių nie­kas neuž­ka­bins. Todėl Ramū­nas daug tre­ni­ruo­ja­si, tu­ri na­muo­se vi­so­kios tam rei­ka­lin­gos įran­gos. O kar­tais ir rąstus kil­no­ja, ten­ka net „fūras“ ar trak­to­rius temp­ti. Bet juk nėra ūki­nin­kas ir pa­ts trak­to­riaus ne­tu­ri. Tad ką da­ro jo pri­si­rei­kus?
„Va­žiuo­ju pas ūki­nin­kus pra­šy­ti! – juo­kia­si. – Kaip rea­guo­ja? Ki­ti gal keis­tai pa­si­žiū­ri, bet tu­rim vieną kitą, ku­rie ži­no, kad da­ly­vau­jam, ir leid­žia pa­trauk­ti.“
Da­bar Ramū­nui – 34-eri. Sa­ko sa­vo pra­na­šu­mo nie­kur ki­tur, kaip var­žy­bo­se, ne­de­monst­ruojąs. Bet kai būda­vo jau­nes­nis, ne­re­tai būda­vo pra­šo­mas tą sa­vo rau­me­ny­se su­kauptą jėgą pa­ro­dyt.
„Taip bu­vo. Ir daž­nai. Kom­pa­ni­jo­se sa­ky­da­vo – na, pa­ro­dyk, ką ga­li pa­kel­ti. Ir kel­da­vau – ma­ši­nos galą ar dar ką... Da­bar jau re­čiau pa­si­tai­ko.“
Ruo­šian­tis var­žy­boms ne tik svo­rius kil­no­ti ten­ka. Iš­puo­la, kad rei­kia ir dietų lai­ky­tis. Mat jei­gu da­ly­vau­ja jėgos tri­kovės var­žy­bo­se, ren­ka­si 83-jų ki­log­ramų svo­rio ka­te­go­riją, o jo nuo­la­ti­nis svo­ris pa­pras­tai būna 88–90 ki­log­ramų. Tad čia ne­pa­suk­čiau­si – prie­š var­žy­bas būsi pa­sver­tas ir pa­ma­tuo­tas. Ką be­lie­ka da­ry­ti? Ogi tuos ne­rei­ka­lin­gus ki­log­ra­mus grei­tuo­ju būdu nu­mes­ti.
„Yra tekę nu­mes­ti ir 6, ir 7 ki­log­ra­mus... Tie­siog re­ti­ni val­gy­mus, ma­ži­ni po­rci­jas, van­denį nu­trau­ki vi­siš­kai. Būna, kad prie­š pat var­žy­bas pa­sku­tinę par­ą 3 ar 4 ki­log­ra­mai nu­kren­ta, bet vėl pra­dėjus ger­ti skys­čius grįžta. Ir, pa­sa­ky­siu, kad toks stai­gus svo­rio nu­me­ti­mas neat­ro­do gra­žiai. Bet tai vie­na­die­nis da­ly­kas.“


Sunkų sportą ly­di trau­mos

Sun­ku ir įsi­vaiz­duo­ti, kiek jėgos ir išt­vermės rei­kia, no­rint kil­no­ti to­kius ti­ta­niš­kus svo­rius. Ramū­nas ne­sle­pia – traumų trau­me­lių čia neiš­veng­si. Žiūrėk, tai koks pe­tys, tai ko­ja...
Bet rim­tes­nių in­ci­dentų ar su­ža­lo­jimų, sa­ko, nėra buvę.
Gal būtent dėl ty­kan­čių pa­vojų ir neiš­ven­giamų traumų ma­ma sūnų nuo sun­kumų kil­no­ji­mo anks­čiau ne kartą bandė at­kalbė­ti.
„Ma­ma yra ma­ma... rūpi­na­si“ – šyp­so­si R. Lie­bus.
Ta­čiau esą da­bar tiek ją, tiek brolį ir se­serį Ramū­no pa­sie­ki­mai džiu­gi­na, nors dau­giau nė vie­nas jų ga­liū­no pa­vyzd­žiu ne­pa­sekė.
Prie­kaištų ne­su­lau­kiąs ir iš my­li­mo­sios. O į po­rą sau mo­terį Ramū­nas, matyt, pa­si­rin­ko ap­gal­vo­tai: šir­dies draugė – „iš tri­kovės“, tad jie kar­tu ir tre­ni­ruo­ja­si, ir var­žy­bo­se da­ly­vau­ja. Vie­nas kitą su­pran­ta, pa­lai­ko ir pa­de­da.


„Turė­čiau pa­ro­dy­ti ge­res­nių re­zul­tatų“

R. Lie­baus pa­klausė­me, o į ką jis ly­giuo­ja­si? Juk turbūt vi­si spor­ti­nin­kai tu­ri savų „die­vukų“, ku­rių laimė­ji­mai įkve­pia steng­tis. At­sa­ky­mas ne­nus­te­bi­no: ži­no­ma, kad tas su­per­he­ro­jus – stip­riau­sias pla­ne­tos žmo­gus Žydrū­nas Sa­vic­kas, nors šio stip­ruo­lio ir plun­giš­kio svo­rio ka­te­go­ri­jos ski­ria­si.
Tu­ri plun­giš­kis ir kitų „die­vukų“ – tai Ma­žei­kių ra­jo­ne, Lai­žu­vo­je, gy­ve­nan­tys trys bro­liai ga­liū­nai La­lai. La­bai stiprūs ir sa­vo jėga garsė­jan­tys tiek Eu­ro­po­je, tiek vi­sa­me pa­sau­ly­je. Jie Ramū­nui ne tik ko­le­gos, bet ir ge­ri bi­čiu­liai.
Ta­čiau da­ly­vau­da­mas var­žy­bo­se jis ne į ki­tus žval­go­si, o pir­miau­sia sten­gia­si pa­ge­rin­ti sa­vo re­zul­ta­tus.
„Kol dar leid­žia svei­ka­ta, kol spor­ti­nis pi­kas, jei trau­mos ne­sus­tab­dys, turė­čiau pa­ro­dy­ti ge­res­nių re­zul­tatų. Ban­dy­siu dar Eu­ro­poj su­da­ly­vau­ti, Uk­rai­no­je daž­nai kvie­čia“, – sa­vo pla­nus at­skleid­žia spor­ti­nin­kas.
O ar­ti­miau­sios ga­liūnų var­žy­bos Lie­tu­vo­je – jau ry­toj, lie­pos 10 dieną. Uk­mergė­je dėl stip­riau­siųjų var­do var­žy­sis visų svo­rio ka­te­go­rijų ga­liū­nai, ir daug dau­giau už jį sve­rian­tys. Dėl to Ramū­nas ti­ki­si būti bent per vi­durį. Lai­ky­kim kumš­čius!