Naujausios
– Kaip gimė mintis surinkti ir užrašyti Plungės sporto istoriją?
– Tą mintį nešiojausi jau seniai, o praėjusių metų rugpjūtį, per Plungiškių draugijos sueigą, daviau kaip ir oficialų pasižadėjimą. O kalbant taip jau visai atvirai, tiesiog norėjau, kad greičiau baigtųsi tas pokalbis, tai ir leptelėjau. Visą gyvenimą turėjau didžiausią priešą – savo liežuvį. Per jį daugiausiai esu ir nukentėjęs. Žmona sako, kad jei būčiau gimęs anksčiau, už tas savo kalbas iš Sibiro dar nebūčiau parėjęs (juokiasi – aut.). Na, bet yra, kaip yra. Pasakiau, kad padarysiu, tai dabar lieka tik tesėti duotą žodį. Vėliau dvejonių buvo, bet jeigu ne mes – tai kas?
Senosios – tarpukario – Plungės sporto istorijos jau niekas nebeužrašys, nors man su buvusiu auklėtiniu, dirbusiu „Žemaityje“ ir „Brastoje“, Alfredu Zdramiu yra tekę ta tema kalbinti tada, santvarkų sandūroje, dar gyvus buvusius senuosius Plungės sportininkus Antaną Jadziauską, Joną Dirvonską ir Kazimierą Saukalą. Jie nemažai papasakojo apie tarpukario metą. Bet blogiausia, kad iš pagarbos jiems nepaėmėm jų turėtų nuotraukų. Tais laikais nuotraukos buvo vertinamos ir saugomos, o vėliau jos greičiausiai iškeliavo pro kaminą ir šiandien istorinių sporto nuotraukų turim ne tiek ir daug.
– Vis tik papasakokit, ką tada išgirdot: kokia populiariausia sporto šaka buvo tarpukario Plungėj?
– Neabejotinai – futbolas. Kažkiek mėgėjiškai ant užšalusių pelkių žaisdavo ir ledo rutulį, tačiau mažiau. O futbolas buvo populiarus, nes jam nereikia specialaus inventoriaus, užtenka pievos ir kažkokios kamuolio imitacijos.
A. Jadziausaks pasakojo, kaip jo tėvas pievoje, kur dabar stovi Akademiko Adolfo Jucio progimnazija, leisdavo žaist futbolą. Žaisdavo ir pakalnėj prie Lurdo, kai dar nebuvo užtvenktas Babrungas.
Tarpukariu Plungėj buvo net trys žydų futbolininkų komandos: „Makabi“ žaisdavo inteligentai, „Hapoel“ amatininkai ir darbininkai, o „Beitare“ – visi kiti velnio nešti ir pamesti, kurie niekur kitur nepritilpdavo. Kiek buvo komandų lietuvių – neaišku, tik, kiek žinau, viena iš jų vadinosi „Aulas“.
Teko girdėti ir apie tai, kad jau minėtas K. Saukalas, pasikeitęs vardą ir pavardę, žaisdavo žydų komandoj – lyg „Hapoel“. Buvo tamsaus gymio, garbanotas, laisvai kalbėjo jidiš. Bet žydai greit sumojo jo klastą, tik niekaip negalėjo įrodyt. Dėl to kildavo ginčų, kone iki muštynių nueidavo aiškinantis, kodėl Saukalas gali žaisti už žydus, o kiti – ne. Bet Saukalas ne tik žydų garbę gynė, žaisdavo ir už lietuvius. Pakviesti važiuodavo į Salantus, dar kur nors. Nors man neaišku, kokiu būdu. Juk jokio transporto tais laikais nebuvo – tik kinkiniai.
– Vartant senąją spaudą susidaro įspūdis, kad ilgą laiką Plungėje krepšinis apskritai neegzistavo – skelbta vien tik apie futbolistų pergales.
– Krepšinis išpopuliarėjo tik prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Steponas Darius grįžo į Lietuvą ir ėmė populiarinti čia visokias sporto šakas, tarp jų ir krepšinį.
Plungėje tarpukariu panašiai veikė Stanislovas Šleinius, pradėjęs čia žaisti futbolą, ledo ritulį, net ripką. Plungės futbolas ilgai laikėsi ant jo entuziazmo. 1953 metais, baigęs Kūno kultūros institutą, treneriu čia pradėjo dirbti A. Jadziauskas. Tada įvyko fantastiškas futbolo pakilimas, bet A. Jadziauskui tapus Sporto mokyklos direktoriumi, vėl krito į visišką liūną. Ir atsigavo tik iš kariuomenės grįžus Romualdui Kerpai – veikiausiai 1971 metais. 1983–1984 metais treneriais pradėjo dirbti keli jo auklėtiniai: Alvydas Viršilas, Saulius Balbuckas. Jų dėka futbolas dar kažkiek laikėsi, o po to pradėjo ristis žemyn.
– Stebėtina tai, kad jūs pats, išgarsėjęs auklėtinių krepšininkų pasiekimais, jaunystėje irgi žaidėte futbolą.
– Tiesą sakant, mano tėvas žaidė ledo rutulį, todėl nuo mažų dienų girdėdavau vien tik apie jį, o pats gal 1964 metais užsirašiau į futbolą. Kažkiek mandresnis buvau, tai kartais pakviesdavo ir su vyrais žaist pas A. Jadziauską. Po to dvejus metus teko garbė treniruotis pas R. Kerpą. Bet į futbolą nestojau. Kai atėjo metas rinktis profesiją, bičiulis V. Vaitkus kaip tik baigė futbolą Kūno kultūros institute ir papasakojo apie dėstytoją Algirdą Klimkevičių, pravarde Klimas. Pasakyt apie jį, kad žiaurus, reikštų nepasakyti visiškai nieko. Tai Vaitkus ir patarė: „Tik nestok pas Klimą – prapulsi. Stok į ledo rutulį, bent jau vasaros bus laisvos.“ Man tas labai patiko, tai ir įstojau mokytis ledo rutulio treneriu.
Kaip futbole buvo dėstytojas A. Klimkevičius, taip ledo rutuly – Adolfas Mickus. Jis uždėjo tam tikrą atspaudą. Ne tiek griežtumu, kiek savo autoritetu įkalė tvarkos, drausmės, atsakomybės jausmą. Jau dirbdamas Plungėj suorganizavau baigusius ledo rutulio specializaciją jo pasveikinti su jubiliejumi. Ir sakydamas kalbą prisipažinau, kad studijuodamas nekenčiau A. Mickaus kaip nieko kito, bet dabar labai norėčiau, kad besimokydami mano mokiniai taip pat manęs nekęstų, o baigę mylėtų, brangintų ir gerbtų taip, kaip aš savo buvusį dėstytoją.
– A pavyko šito pasiekti?
– Et... Tik gavęs trenerio diplomą, įsidarbinau tuometėj Plungės ketvirtojoj vidurinėj. Įsivaizduodamas, kad viską moku, viską suprantu ir esu visagalis. Jei galėčiau, dabar tą laikotarpį norėčiau ištrinti... Bet to meto mokiniai, pamatę mane, šypsosi, sveikinasi...
– Ir visgi – kaip atsiradot krepšinio pasauly?
– Kiek vėliau atėjęs dirbti į Plungės sporto mokyklą, gavau rinktis tarp futbolo ir krepšinio. Pagalvojau – kam man murkdytis futbolo stadione po lietumi ir vėju žiemą ir vasarą, rudenį ir pavasarį. Nutariau, kad geriau krepšinio salėj – šilta, ant galvos nelyja. Taip ir tapau krepšinio treneriu. O tada pamačiau, kad Plungės vaikai gauna nuo kretingiškių, telšiškių, kitų kaimynų „į kaulus“ net po 60–70 taškų. Man užkilo ambicijos – negi dabar ir mane kas norės, tas aus?! Na jau ne!!!
Juokingiausia, kad atėjęs į pirmąją treniruotę buvau truputį matęs įrašų, kaip žaidžia NBA vyrai, ir todėl toks išprusęs jaučiausi, viską išmanantis apie krepšinį (juokiasi – aut.). Bet sulig kiekviena diena galvelė vis žemiau leidosi... Tapo aišku, kad kuo daugiau sužinau, kuo daugiau akiratį plečiu, tuo didesnė nežinomybė mane slegia.
Vis tik per 30 metų pavyko įsitvirtinti Lietuvos geriausiųjų komandų 10-uke. Kaip to pasiekėm? Tiesiog kai visi pasibaigus mokslo metams ilsėdavosi, mes kiaurą vasarą dirbdavom. Didieji miestai turėjo specializuotas krepšinio klases, kur treniruotės vykdavo du kartus per dieną – rytą ir vakarą. Ten vaikų meistriškumas augdavo kaip ant mielių. Mes tokių galimybių neturėjom, todėl ardavom kiaurą vasarą. Ir po kelerių metų Lietuvoj užėmėm jau 6-ąją vietą.
Dabar galiu pasigirti dar ir tuo, kad legendinėj „Olimpo“ komandoj iš 12-os žaidėjų net 7 buvo mano auklėtiniai iš Sporto mokyklos. Be to, buvau vienintelis Lietuvoj, vienu metu treniravęs dvi komandas: vyrų ir moterų, ir abi vienu metu žaidė aukščiausioj lygoj. Būdavo taip, kad su vyrais sužaidžiam Kaune, šokam į mašiną, lekiam į Panevėžį, sulošiam su moterimis, palieku jas miegoti ten, grįžtu į Kauną, kur kitą dieną vėl varžybos su vyrais, po jų vėl lekiu į Panevėžį dar vienom moterų rungtynėm ir tada jau su moterimis grįžtam namo.
– Turėjot daug sveikatos.
– Entuziazmo. Sveikatos niekad neturėjau. Nepaisant to, aš, lepšis, kuris niekad neturėjo nei stiprios sveikatos, nei kažkokių gerų fizinių duomenų, sukandęs dantis ir springdamas vandeniu kažkaip įveikdavau didžiuosius Platelių maratonus. Vien tam, kad pamatyčiau, ar užteks kantrybės. Todėl mokiniams visad, kai tik išgirsdavau: „Mes pavargom“, sakydavau – esat stiprūs ir sveiki, todėl galit dar ne tiek įveikti.
– Bet grįžkim prie Plungės sporto istorijos. Niekas nedrįstų abejoti, kad Plungės krepšinio istoriją galėtumėt išberti net vidurnaktį iš miego pažadintas, nes esat didelė jos dalis. O kaip į jūsų sumanymą užrašyti ir išleisti Plungės sporto istoriją sureagavo kitų sporto šakų atstovai?
– Aš pats apie krepšinį galiu tik pašnekėti, nes jei imčiausi rašyti, tai jau būtų ne Plungės krepšinio, bet Glikmano istorija (juokiasi – aut.).
Širdis rami dėl futbolo – Remigijus Simanavičius turi surinkęs du didelius albumus apie jį. O su kitomis sporto šakomis prastesni reikalai. Suskaičiavom, kad Plungėj kultivuotos net 28 sporto šakos. Ir visose plungiškiai yra pasiekę svarių laimėjimų. Imkim kad ir Plungėje gimusią Vandą Rutkevič, įkopusią į 4-ias aukščiausias pasaulio viršukalnes – jos nepaminėti Plungės sporto istorijoje būtų tas pats, kas peršauti sau koją. Tada stabtelėkim prie ledo rutulio, kur turim Plungėje gimusį Mantą Armalį, žaidusį JAV ir Švedijoje, bei Nerijų Ališauską – Lietuvos rinktinės kapitoną, žaidusį Slovakijoje ir Latvijoje. Jis pats gimęs Elektrėnuose, tačiau mama yra iš Plungės. Turime Oną Skaistutę Idzelevičienę, gyvenusią Plungėje, šokusią „Suvartuke“ ir vėliau ilgą laiką vadovavusią Klaipėdos universiteto sportinių šokių klubui „Žuvėdra“. Ir tokių pavardžių yra daug, būtų galima vardinti ir vardinti.
Sykį sukviečiau trenerius, bendravau su seniūnais, raginau surinkti nuotraukas, pasakojimus apie garsius sportininkus, komandas. Kalbėjom su Žemaičių dailės muziejaus direktoriumi Alvidu Bakanausku, kad advokato namely būtų galima įrengt Plungės sporto istorijos ekspoziciją, sudėt albumus, nuotraukas, iškarpas, galbūt trofėjus.
Nežinau, ar būsiu išgirstas, ar pavyks tą padaryti, bet noras yra didelis. Ir ne mano vieno – džiaugiuosi, kad šitam darbe man talkina kolega V. Vaitkus. Kartą kažkas paklausė, ar mums pavyks išleist tą knygą, tai Viktoras atšovė, neva ne taip seniai buvo iškeliavęs pas angelus, bet jie nepriėmę, pasakę – „Kol neparašysi tos istorijos, tol negrįžk“. O iš tikro su didele dalimi sporto veikėjų dėl karšto savo būdo ir per tą ilgą liežuvį esu nutraukęs visus diplomatinius santykius, o Viktoras su visais bendrauja. Jis kaip tas taikos balandis. Tad kai darbo imasi tokia kompanija – negali nepavykti.
Kaip bebūtų, mums labai reikalinga pagalba. Todėl kreipiuosi į visus. Žmonės, jei turit senų nuotraukų, susijusių su Plungės krašto sporto istorija, nesvarbu, kad jūsų akimis jos atrodo niekinės – neišmeskit. Troboj rasiu vietos, bus padėta į kartoteką ir jeigu reikės, bet kada galėsit ateiti pasiimti. Susimildami, tik nedeginkit, nes tai bus didelė netektis istorijai. Vietoj to paskambinkit man tel. 8 686 33792 arba parašykit el. paštu berdovid@gmail.com. Būsiu labai jums dėkingas.
