„Jis atvažiuoja laimėti“

Per me­tus – ir ne po vieną laimė­jimą

L. Mockū­nas ge­riau­sio 2021 m. ra­jo­no spor­ti­nin­ko vardą pelnė pernai Lie­tu­vos orien­ta­vi­mo­si spor­to bėgte čem­pio­na­to vi­du­tinė­je tra­so­je išplėšęs gar­bingą 1-ąją vietą.
Ir tai – tik led­kal­nio viršūnė jo laimė­jimų krai­ty­je. Nuo 15-os metų spor­to ša­ka, ku­riai rei­ka­lin­gos ne tik grei­tos ko­jos, bet ir ge­le­žinė išt­vermė, did­žiu­lis už­sis­py­ri­mas bei ne­prie­kaiš­tin­gas lo­gi­nis mąsty­mas, už­sii­man­tis Leo­nas į ge­riau­sių ra­jo­no spor­ti­ninkų de­šim­tuką pa­te­ko ne sykį. Ta­čiau pir­ma­sis bu­vo taip se­niai, kad sun­ku ir at­si­min­ti – kai dar bu­vo aš­tuo­nio­li­kos metų vai­kis.
Ir nors da­bar jis – su­brendęs 32-ejų vy­ras, aist­ros orien­ta­vi­mo­si spor­tui nie­kas ne­su­gebė­jo už­ge­sin­ti. Kas­met ji tik stiprė­ja, o su lyg kiek­vie­nu pa­sie­ki­mu kar­telę sau alsė­diš­kis iš­si­ke­lia vis aukš­čiau.
„Tai ne po­mėgis, tai ma­no gy­ve­ni­mo būdas“, – už­tik­rin­tai sa­ko Leo­nas. Kad tai nėra tik tuš­čia frazė, ro­do per­galės, pa­siek­tos vien Lie­tu­vos orien­ta­vi­mo­si spor­to bėgte čem­pio­na­tuo­se. 2007 m. vyrų nuo 18 m. grupė­je sprin­to tra­so­je jis užėmė 3-ąją vietą, o jau ki­tais me­tais galė­jo did­žiuo­tis net pen­kiais laimė­ji­mais – ta­po nu­galė­to­ju vyrų nuo 20 m. am­žiaus grupės il­go­jo­je tra­so­je, taip pat pirmąją vietą pelnė tos pa­čios grupės la­bai il­go­je tra­so­je bei ant­rąsias vie­tas vi­du­tinė­je bei sprin­to tra­so­se, ant­rąją vietą eli­to grupė­je, bėgda­mas es­ta­fetę.
Sėkmin­gi Leo­nui bu­vo ir 2009 m., įsi­minę tri­mis laimė­ji­mais: ne­pra­noks­ta­mas jis bu­vo V20 grupės vi­du­tinė­je tra­so­je, orien­tuo­da­ma­sis tos pa­čios grupės la­bai il­go­je tra­so­je pelnė 2-ąją vietą, o eli­to grupės es­ta­fetė­se –3-ąją.
2010-ai­siais L. Mockū­nas pri­pa­žin­tas Lie­tu­vos orien­ta­vi­mo­si spor­to bėgte čem­pio­na­to eli­to grupės es­ta­fetės rung­ties 3-o­sios vie­tos laimė­to­ju, 2011-ai­siais var­žy­da­ma­sis taip pat su stip­riau­siais eli­to grupės spor­ti­nin­kai es­ta­fetės rung­ty­je kar­tu su ko­man­da užėmė 2-ąją vietą. 2018 m. eli­to grupės vi­du­tinę trasą įveikė ant­ra­sis.


Už­si­ka­bi­no paaug­lystė­je

Orien­ta­vi­mo­si spor­tu Leo­nas su­si­domė­jo ga­na vėlai – būda­mas pen­kio­lik­me­tis paaug­lys, kai su šei­ma iš Ubiškės (Tel­šių r.) at­si­kėlė gy­ven­ti į Alsėd­žius, iš ku­rių ki­lu­si jo ma­ma.
„Kai ma­ma pa­ti lankė Alsėd­žių mo­kyklą, ak­ty­viai už­sii­minė­jo orien­ta­vi­mo­si spor­tu. Grįžus į Alsėd­žius, ma­tyt, jai grįžo ir tie pri­si­mi­ni­mai. Su­rengė orien­ta­ci­ninkų sto­vyklą, ją lan­kiau ir aš“, – prisi­me­na L. Mockū­nas.
Ši­taip į Alsėd­žius at­ėjo orien­ta­vi­mo­si spor­tas. Ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja dir­bu­si Leo­no ma­ma Mil­da Mockū­nienė bei tėtis fi­zi­kas, tuo­me­tis Alsėd­žių mo­kyk­los di­rek­to­rius Leo­nas Mockū­nas, pa­matę ne tik sa­vo, bet ir kitų vaikų su­si­domė­jimą, jų ga­bu­mus, nu­sprendė, kad mo­kyk­lai rei­kia orien­ta­vi­mo­si tre­ne­rio. Ir pa­kvietė juo dirb­ti Gin­tarą Do­marką. Net­ru­kus jį pa­keitė Jo­li­ta Do­mar­kienė, ku­riai Leo­nas sa­ko ir esąs dėkin­gas už įskie­pytą meilę šiam spor­tui.
„Ji sa­vo lai­ko mums ne­gailė­da­vo, net į var­žy­bas už sa­vo pi­ni­gus vež­da­vo. Jei reikė­da­vo, vai­kus iš kie­mo su­rink­da­vo, o po var­žybų tie­siai į kiemą par­vež­da­vo, – pri­si­me­na ge­riau­sias Plungės ra­jo­no spor­ti­nin­kas. – Ir mūsų, „Versmės“ orien­ta­ci­ninkų, šių metų laimė­ji­mai – sa­vo­tiš­kas at­si­dėko­ji­mas tre­ne­rei už tai, ką ji per ši­tiek metų mums yra da­vu­si.“
Ruoš­tis auklė­ti­niui J. Do­mar­kienė pa­dėjo ir pieš šių metų Lie­tu­vos orien­ta­vi­mo­si spor­to čem­pio­natą – su­pla­na­vo trasą tre­ni­ruotėms Alsėd­žių miš­kuo­se, pa­laikė, davė pa­ta­rimų ir drąsi­no.


Grįžta pa­si­ly­gin­ti su ki­tais

Nors L. Mockū­nas yra iš­ti­ki­mas Plungės spor­to klu­bo „Versmė“ na­rys, ko­ne kas­met jam at­sto­vau­jan­tis Lie­tu­vos čem­pio­na­to var­žy­bo­se, Lie­tu­vo­je jis ne­be­gy­ve­na nuo 2013-ųjų. Dėl šios prie­žas­ties gruod­žio vi­du­ry­je ne­galė­jo at­siim­ti ir gar­bin­go ap­do­va­no­ji­mo Plungė­je. Jis per­duo­tas į tre­nerės J. Do­mar­kienės ran­kas.
Ko­kia ša­lis pa­vi­lio­jo Leoną? Šve­di­ja, Stok­hol­mas. Kaip pa­ts sa­ko, čia gy­ve­na stip­riau­si pa­sau­lio orien­ta­ci­nin­kai. Šio­je ša­ly­je orien­ta­vi­mo­si spor­tas toks pa­ts po­pu­lia­rus kaip pas mus krep­ši­nis.
Bet ne dėl to ten va­žia­vo – iš pra­džių, dar mo­ky­da­ma­sis uni­ver­si­te­te, ap­si­lankė kaip tu­ris­tas, o vėliau ra­do darbą pa­gal spe­cia­lybę drau­di­mo sri­ty­je. Ir pa­si­li­ko. Da­bar Stok­hol­me jį lai­ko ne tik dar­bas, bet ir šei­ma. Be­je, su žmo­na juo­du su­vedė taip pat orien­ta­vi­mo­si spor­tas: Leo­nas ieš­ko­jo stip­rių orien­ta­ci­ninkų Šve­di­jos klu­bui „Hel­las“, ku­riam pa­ts pri­klau­so, Ga­li­na iš Mol­da­vi­jos jam bu­vo re­ko­men­duo­ta kaip stip­ri kan­di­datė. Da­bar jie yra su­si­tuokę ir au­gi­na vie­ne­rių metų sūnelį Vil­jamą.
Ta­čiau sa­vo šaknų alsė­diš­kis ne­pa­mirš­ta. Kas­met per­ka lėktu­vo bi­lie­tus į Lie­tuvą. Ir tėvų, ar­timųjų lan­kymą būti­nai de­ri­na su ko­kio­mis nors orien­ta­vi­mo­si var­žy­bo­mis.
Šve­di­jo­je orien­ta­vi­mo­si klubų ir var­žybų – ap­stu, bet jų čem­pio­na­tuo­se, ne­sle­pia orien­ta­ci­nin­kas, išplėš­ti sva­rių laimė­jimų yra be ga­lo sun­ku. Kon­ku­ren­ci­ja – did­žiulė. Did­žiau­sias Leo­no pa­sie­ki­mas Šve­di­jo­je – pa­te­ki­mas į stip­riau­siųjų de­šim­tuką Stok­hol­mo čem­pio­na­te, kur užėmė 4-ąją vietą.
Bet kad ir kaip vi­liotų šio­je ša­ly­je at­si­vėru­sios ga­li­mybės, alsė­diš­kis sa­ko nuo­lat jau­čian­tis nos­tal­giją sa­vo pir­ma­jam klu­bui „Vers­mei“, sten­gia­si jam at­sto­vau­ti, kai tik ga­li, ir „Versmės“ ap­rangą var­žy­da­ma­sis Lie­tu­vo­je vi­sad vil­ki su did­žiu­le pa­gar­ba bei pa­si­did­žia­vi­mu. Be to, grįžus iš stip­riau­sių orien­ta­ci­ninkų ša­lies vi­sa­da įdo­mu pa­si­ly­gint su tau­tie­čiais spor­ti­nin­kais – juk di­delę dalį jų pa­žįsta nuo paaug­lystės.
L. Mockū­nas yra ir kan­di­da­tas į Lie­tu­vos orien­ta­ci­ninkų rink­tinę, o 2108 m. bu­vo pa­kvies­tas būti rink­tinės na­riu Pa­sau­lio orien­ta­vi­mo­si spor­to čem­pio­na­te Lat­vi­jo­je. De­ja, da­ly­vau­ti ja­me ne­te­ko – prie­š pat var­žy­bas su­si­rgo ir pla­nus te­ko keis­ti.


Nak­tinė­se var­žy­bo­se – be ži­bin­to

Ap­do­va­no­ji­mai ma­lo­ni­na širdį, bet la­biau­siai vis­gi įsi­mi­na emo­ci­jos, nuo­ty­kiai, pa­ti­ria­mi var­žybų me­tu. O orien­ta­vi­mo­si spor­te jų ne­trūksta. Išbėgęs ne­ži­nai, ka­da grįši ir koks grįši, o jei­gu dar esi at­sa­kin­gas už visą ko­mandą...
Leo­nui įsi­minė 2018 m. Suo­mi­jo­je vy­ku­sios did­žiau­sios pa­sau­ly­je orien­ta­vi­mo­si spor­to ko­man­di­nių es­ta­fe­čių var­žy­bos „Ju­ko­la“, kai kar­tu su ki­tais  6 ko­man­dos na­riais at­sto­va­vo „Vers­mei“: nak­tis, tam­su, nors į akį durk, vie­tovė uolė­ta ir duobė­ta, ir lyg ty­čia stai­ga ėmė ir už­ge­so ant gal­vos turė­tas ži­bin­tas...
„Bėgau pirmą etapą. Manęs grįžtan­čio laukė ko­man­dos na­riai. Did­žiulė at­sa­ko­mybė! O lem­pa ne­vei­kia, ir vis­kas. Tad te­ko sto­ti už var­žovų nu­garų ir gau­dy­ti šviesą nuo jų lempų, kad įskai­ty­čiau žemė­lapį. Be­li­ko bėgt ki­tiems iš pa­skos“, – tąkart daug stre­so su­kėlusį įvykį šian­dien links­mai pri­si­me­na Leo­nas.
 „Vers­mei“ tuo­met sekė­si pa­kan­ka­mai ge­rai: tarp be­veik 1 900 ko­mandų, su­va­žia­vu­sių iš vi­so pa­sau­lio, ji užėmė 136-ąją vietą. Kaip tikė­ta­si, į ge­riau­siųjų orien­ta­ci­ninkų šim­tuką plun­giš­kiai ne­pa­te­ko, bet tai vis tiek bu­vo aukš­čiau­sias „Versmės“ laimė­ji­mas klu­bo is­to­ri­jo­je.


Var­žy­bo­se da­ly­vaus iki ži­lo plau­ko

Koks Leo­no, kaip orien­ta­ci­nin­ko, tiks­las? „Prabėg­ti dis­tan­ciją be klaidų, at­sto­vau­ti Lie­tu­vai tarp­tau­tinė­se var­žy­bo­se ir ne­suk­lys­ti“, – nė ne­mirk­telėjęs at­sa­ko spor­ti­nin­kas.
De­ja, anot jo, tra­so­je ne­klys­tan­čius orien­ta­ci­nin­kus ga­li­ma ant rankų pirštų su­skai­čiuo­ti. Kol kas to to­bu­lu­mo ne­pa­vy­ko pa­siek­ti ir jam. Bet lai­ko tam dar tu­ri.
Leo­nas sva­jo­ja orien­ta­vi­mo­si spor­te iš­lik­ti iki ži­lo plau­ko, kol svei­ka­ta ir jėgos leis. Atei­ty ma­to sa­ve tra­so­je kar­tu su bend­raam­žiais 70-me­čiais ar net 90-me­čiais. Šve­di­jo­je to­kios ve­te­ranų var­žy­bos la­bai po­pu­lia­rios, ir da­ly­vių jo­se – gau­su.
Alsėdiškiai tu­ri ir kitą sva­jonę – pa­lai­ky­ti ryšį su „Versmės“ jau­nai­siais auklė­ti­niais, bend­ra­dar­biau­ti ir pri­si­dėti prie jų to­bulė­ji­mo. Juo la­biau kad ir Šve­di­jos orien­ta­vi­mo­si klu­be pa­ts jau 4 me­tus tre­ni­ruo­ja vai­kus.
O da­ly­va­vi­mas čem­pio­na­tuo­se Lie­tu­vo­je – jau ne­be sva­jonė, o be­ne kas­met už­sibrė­žia­mas ir įgy­ven­di­na­mas tiks­las, at­ne­šan­tis per­ga­lių pa­čiam Leo­nui, kar­tu gar­si­nan­tis „Versmę“ bei Plungę.
„Leo­nas yra toks, kad į eg­za­miną neis, jei jam ne­bus pa­si­ruošęs šim­tu pro­centų.  Tas pa­ts ga­lio­ja ir var­žy­boms: jei­gu jau star­tuo­ja, tai tik ta­da, kai yra pa­si­ruošęs nu­galė­ti. Į Lie­tuvą jis at­va­žiuo­ja laimė­ti. Taip šie­met ir bu­vo“, – apie auklė­tinį at­si­lie­pia tre­nerė J. Do­mar­kienė, ku­ri įsi­ti­ki­nu­si, kad tai tik­rai ne pa­sku­tinė sva­ri Leo­no per­galė.