„Jis – ne tik treneris, bet ir tėvas, draugas, mokytojas, autoritetas“

Gim­ta­die­nis – pui­ki pro­ga pa­dėko­ti

„Šio tre­ne­rio pa­vardė neat­sie­ja­ma nuo Plungės spor­to“, – kalbė­jo me­ras, A. Vir­šilą  pa­žįstan­tis nuo pirmųjų sa­vo gy­ve­ni­mo Plungės kraš­te metų. Esą nuo pat pra­džių bu­vo ma­ty­ti, kad jis – spor­to fa­na­ti­kas. Sa­vi­val­dybės va­do­vo žod­žiais, A. Vir­ši­las vi­sa­da gy­ve­no dėl kitų – ruošė jaunąją spor­ti­ninkų kartą, dir­bo su ve­te­ra­nais.
„Šian­dien pui­ki pro­ga už vi­sa tai pa­sa­ky­ti AČIŪ, pa­dėko­ti už vi­sus Plungę gar­si­nan­čius nuo­pel­nus. Ir tik­rai ne­ma­nau, kad jų ne­bus atei­ty­je, nes žiū­rint į Al­vydą, nė ne­kiltų min­tis, kad jam – še­šias­de­šimt. Jis daug dėme­sio ski­ria spor­tui, judė­ji­mui. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad judė­ji­mas ga­li pa­keis­ti daug vaistų, bet jo­kie vais­tai ne­pakeis judė­ji­mo. Šis žmo­gus at­si­davęs sa­vo dar­bui, dėl ku­rio ne­re­tai au­ko­ja ir sa­vait­ga­lius. Tik to­kie kaip jis ir ga­li įžieb­ti jaunų žmo­nių en­tu­ziazmą ir pa­lai­ky­ti jį“, – kalbė­jo me­ras.
Už svarų indėlį ir nuo­pel­nus tel­kiant Plungės kraš­to bend­ruo­menę svei­kai ir ak­ty­viai gy­ven­se­nai bei už at­si­da­vimą spor­tui ju­bi­lie­jaus pro­ga A. Kli­šo­nis su­kak­tu­vi­nin­kui įteikė pa­dėkos raštą bei do­vaną. Taip pat me­ras per­davė iš sos­tinės par­vežtą pa­dėką, ku­ria Sei­mo jau­ni­mo ir spor­to rei­kalų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas bei olim­pi­nis čem­pio­nas Vir­gi­li­jus Alek­na SRC va­do­vui bei tre­ne­riui dėko­ja už kant­rybę ir pa­si­šven­timą ve­dant jaunąją kartą spor­to ke­liais bei už ini­cia­ty­vas įkve­piant ak­ty­viai spor­ti­nei veik­lai. Anot V. Alek­nos, A. Vir­ši­lo ak­ty­vi ir pra­smin­ga veik­la yra pro­fe­sio­na­lu­mo ir at­sa­kin­go po­žiū­rio pa­vyz­dys vi­sai spor­to bend­ruo­me­nei.


Už nuo­pel­nus fut­bo­lui – or­di­nas

Prie svei­ki­nimų pri­si­dėjo ir Sei­mo na­rys Jo­nas Var­ka­lys, ir Tel­šių ap­skri­ties fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos va­do­vas Min­dau­gas Bon­daus­kis, linkėjęs A. Vir­ši­lui ir to­liau neap­leis­ti nei savęs, nei jaunųjų spor­ti­ninkų.
„A. Vir­ši­las yra tas mūsų mies­to tre­ne­ris, ku­rio auklė­ti­nis žaidė pa­sau­lio čem­pio­na­te. Iš tikrųjų ne vie­nas šio tre­ne­rio auklė­ti­nis yra išaugęs žmo­gu­mi, spor­ti­nin­ku, tre­ne­riu. Norė­čiau, kad ir to­liau pri­si­dėtum prie fut­bo­lo gy­va­vi­mo ir ves­tum į prie­kį visą mūsų miestą bei neuž­mirš­tum fut­bo­li­ninkų“, – sakė M. Bon­daus­kis ir įteikė ju­bi­lia­tui ne tik sa­vo as­me­ninę do­vaną, bet Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos var­du – dar ir tre­čio­jo laips­nio or­diną už nuo­pel­nus Lie­tu­vos fut­bo­lui.
Tarp svei­kin­tojų gau­sos bu­vo ir A. Vir­ši­lo auklė­ti­nių. Spaus­da­mi tre­ne­riui de­šinę, jie kalbė­jo: „Jis – ne tik tre­ne­ris, bet ir tėvas, drau­gas, mo­ky­to­jas, au­to­ri­te­tas.“
Sa­vo bend­ra­žygį pa­svei­ki­no ir ki­tas Plungė­je pui­kiai ži­no­mas tre­ne­ris, garbės pi­lie­tis Vik­to­ras Vait­kus. „Tai – žmo­gus, ku­riam ne­svar­bu, ry­tas ar nak­tis – dėl fut­bo­lo jis dir­bo, tre­ni­ra­vo­si, da­ly­va­vo dau­gybė­je var­žybų“, – svei­kin­da­mas ko­legą ir bi­čiulį kalbė­jo V. Vait­kus ir trum­pai pri­si­minė kar­tu nu­ke­liautą ke­lią: me­tus, pra­leis­tus, tre­ni­ruo­jant „Žio­ge­lius“, pa­sie­ki­mus, pa­sie­ki­mais džiu­gi­nan­čius auklė­ti­nius.


Fut­bo­las – nu­me­ris pir­mas

Dėko­da­mas vi­siems svei­kin­to­jams A. Vir­ši­las pri­si­pa­ži­no, kad die­nos, kuo­met į as­me­ninę „sąskaitą“ pri­kapsėjo še­šias­de­šimt metų, iš­va­karė­se šir­dy­je jautė jau­du­liuką. Vy­da­mas jį į šalį sakė net nu­va­žiavęs pa­plau­kio­ti į ba­seiną.
Anot ju­bi­lia­to, artė­jant di­des­nei su­kak­čiai, no­ri ar ne per­mąstai visą gy­ve­nimą, pa­sve­ri nu­veik­tus dar­bus.
„Tik­rai, artė­jant to­kioms pro­goms, pa­si­da­rai sa­vo pa­ties in­ven­to­ri­za­ciją. Su­sis­kai­čia­vau viską ir aš“, – sakė A. Vir­ši­las, ku­rio ti­ki­ni­mu, jį visą gy­ve­nimą lydė­jo stiprūs ir ge­ri žmonės, pa­dėję sa­vo pa­ta­ri­mais, min­ti­mis ar pa­vyzd­žiu. Plun­giš­kis pri­si­minė ir sa­vo pa­ties tre­ne­rius, ku­rie jam esą iki šių dienų – au­to­ri­te­tai.
Ne­gailė­jo jis gra­žių žod­žių ir me­rui A. Kli­šo­niui, pa­lai­kan­čiam jo ini­cia­ty­vas ir ap­skri­tai sportą, pa­si­džiaugė ir bend­ra­dar­bia­vi­mu su M. Bon­daus­kiu, su ku­rio pa­gal­ba Fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jo­je būta daug tei­giamų po­ky­čių.
„Apie 100 fut­bo­li­ninkų per ma­no kar­jerą pro ma­ne pra­ėjo. Džiau­giuo­si, jog ge­rai su vi­sais jais su­ta­riau, kad iki šiol pa­lai­ko­me ry­šius, su­si­tin­ka­me. Ir vi­sai ne­svar­bu, kad griež­tesnį žodį jiems kaž­ka­da galbūt pa­sa­kiau. Būda­vo, aš – per sprandą, o Vik­to­ras kaip ma­ma pri­glos­to juos“, – me­tus, pra­leis­tus dir­bant fut­bo­lo tre­ne­riu, pri­si­minė A. Vir­ši­las, ku­rio tei­gi­mu, jis turė­jo tik­rai gra­žią kar­jerą. Būta ir daug laimė­jimų.
Nors plun­giš­kis nea­be­jin­gas spor­tui pla­čią­ja šio žod­žio pra­sme, vis tik pri­pa­ži­no, kad jo gy­ve­ni­me nu­me­ris pir­mas vi­sa­da bu­vo fut­bo­las.