Kelią futbolo padangėje skinasi veržlumu, atkaklumu ir darbu

Ko­vo­to­jos cha­rak­te­ris
Kad jau­no­ji žad­vai­niškė tu­ri viską, ko rei­kia no­rint žais­ti fut­bolą, pir­ma­sis pa­stebė­jo Žad­vainių pa­grin­dinės mo­kyk­los di­rek­to­rius, tuo­met – kūno kultū­ros mo­ky­to­jas Si­gi­tas Ka­žu­kaus­kas.
„Nuo vai­kystės ji bu­vo spor­tiš­ka, už­sis­py­ru­si ir at­kak­li. La­bai at­kak­li! Ko­vo­to­ja iki pa­sku­ti­nio­sios“, – dar mažą Do­natą pri­si­me­na di­rek­to­rius.
Esą jau pra­dinė­se klasė­se mer­gaitė žibė­da­vo, kai vyk­da­vo kvad­ra­to var­žy­bos. Ly­derė įvai­rių sportų šakų var­žy­bo­se ji būda­vo ir vėliau.
S. Ka­žu­kaus­kas įsi­ti­kinęs, kad Do­na­ta la­bai daug pa­siekė ne tik todėl, kad spor­tui yra ga­bi, bet ir dėl sa­vo už­sis­py­ri­mo, did­žiu­lių pa­stangų ei­ti į prie­kį.
„Ji savęs vi­sai ne­sau­go. Yra ne vieną traumą turė­ju­si. Kiek bu­vau nu­va­žiavęs pa­žiūrė­ti į var­žy­bas, tai jau vi­si Gargž­dai ži­no –  jei­gu kaž­kas nu­griu­vo, ga­lit ne­žiūrė­ti, žio­kit, kad Do­na­ta. Kad ir kiek kartų sa­kiau pa­si­sau­go­ti, bet toks jau cha­rak­te­ris, jai nei­šei­na, – pa­sa­ko­ja S. Ka­žu­kaus­kas. – Jos tėvas, kiek pri­si­me­nu, ir­gi spor­tiš­kas bu­vo. Ma­tyt, ge­nai.“
Ir pa­ti Do­na­ta su­tin­ka, kad meilė spor­tui ga­li būti jos ge­nuo­se įra­šy­ta. Spor­tiš­ki jau­nystė­je bu­vo abu tėvai – lankė lengvąją at­le­tiką, žaidė krep­šinį, fut­bolą.
Švarcų šei­mo­je, ma­tyt, pa­se­ku­si sesės pėdo­mis, fut­bolą žaid­žia ir  jau­nesnėlė Viltė, su ku­ria Donata sa­ko be­veik ne­si­ski­rian­ti: kar­tu žaid­žia ir „Ban­go­je“, ir U17 rink­tinė­je.  „Vi­sur daž­niau­siai da­ly­vau­ja­me kar­tu“, – pa­sa­ko­ja. Do­na­tos bro­lis Ar­nol­das do­mi­si krep­ši­niu, se­suo Ve­ro­ni­ka anks­čiau taip pat žais­da­vo fut­bolą.
Pas­tebė­jo gargž­diš­kiai
Še­šio­lik­metė Lie­tu­vos fut­bo­lo ap­do­va­no­ji­muo­se jau ne vieną kartą bu­vo no­mi­nuo­ta tarp ge­riau­sių jaunųjų fut­bo­li­nin­kių. Ne išim­tis ir šie me­tai. „Tai di­delė garbė ir pa­sie­ki­mas, nes fut­bo­las man nėra tik pa­pras­tas žai­di­mas. Tai da­lis ma­no gy­ve­ni­mo“, – at­vi­rau­ja Do­na­ta.
O meilė šiam žai­di­mui už­si­mez­gu­si Žad­vainų pa­grin­dinės mo­kyk­los sta­dio­ne. Ten, o kai oras ne­leis­da­vo – spor­to salė­je, su ki­tais vai­kais spar­dy­ti ka­muolį rink­da­vo­si kas­dien. Vėliau kar­tu su ko­man­da šiai mo­kyk­lai, kur ga­vo fut­bo­lo pra­džia­mokslį, gar­bin­gai at­sto­va­vo įvai­rio­se var­žy­bo­se.
Anot S. Ka­žu­kaus­ko, ga­na daž­nai žad­vai­niškės su­si­tik­da­vo žais­ti su pa­grin­di­ne Gargždų mer­ginų ko­man­da. Ten ir pa­stebė­jo tvir­to būdo, verž­lią, ne­lin­ku­sią pa­si­duo­ti fut­bo­li­ninkę, tad nuo 2017-ųjų Do­na­ta yra Gargždų „Ban­gos“ gynė­ja. Tie­sa, prie­š tai ka­muolį spardė Vil­ka­viš­kio fut­bo­lo ko­man­do­je „Še­šupė“, ku­rios gre­to­se te­ko žais­ti su tais pa­čiais Gargž­dais. Tai­gi prie­ši­nin­kai ne kartą pa­tys įsi­ti­ki­no, kad mer­gi­na iš Žad­vainų – kie­tas rie­šutė­lis ir kad jų ko­man­do­je ji la­bai pra­verstų.
Ga­bi fut­bo­li­ninkė ne­li­ko ne­pas­tebė­ta ir Lie­tu­vos mer­ginų fut­bo­lo rink­tinės tre­ne­rių. Jai Do­na­ta gar­bin­gai at­sto­vau­ja jau ketvirtus me­tus.
Gar­si­na Žad­vai­nus
Do­na­tai did­žiau­sias pa­sie­ki­mas žaid­žiant fut­bolą –  2018–2019 m. Lie­tu­vos mo­terų A ly­go­je su „Ban­gos“ mer­gi­no­mis iš­ko­vo­ti bron­zos me­da­liai. Ki­tas taip pat svar­bus laimė­ji­mas, kai 2018 m. su žad­vai­niškė­mis moks­leivė­mis – se­se Vil­te Švar­cai­te, Ka­mi­le Ston­čiū­te, Ka­mi­le And­ri­jaus­kai­te, Do­vi­le Kas­pa­ra­vi­čiū­te, Rus­ne Lenk­šai­te, Mo­ni­ka Ker­py­te bei Eve­li­na Venc­ku­te – vi­sas prie­ši­nin­kes nu­rungė Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos or­ga­ni­zuo­ja­mo­se „La­dy­Go­lo“ žai­dynė­se, kur Tel­šių ap­skri­čiai at­sto­va­vo 8-tų kla­sių grupė­je. Nau­din­giau­sia ir ge­riau­sia vi­so tur­ny­ro žaidė­ja pri­pa­žin­ta ko­man­dos ly­derė Do­na­ta.
Bet žad­vai­niškės mo­kinės su Do­na­ta prie­ša­ky­je ga­bios ne tik fut­bo­le. „Kiek­vie­nais me­tais at­sto­vau­jam mo­kyk­lai krep­ši­nio var­žy­bo­se ir daž­nai pa­ten­ka­me į Lie­tu­vos mo­kyklų fi­na­lus, ten ne­blo­gai pa­si­ro­do­me.“
Fut­bo­lo pa­sau­ly­je vis ryš­kiau spin­din­čia D. Švar­cai­te bei ki­to­mis ga­bio­mis Žad­vainų mer­gi­no­mis did­žiuo­ja­si ir S. Ka­žu­kaus­kas.  Žad­vainų mo­kyk­la – ne­di­delė, čia net nėra at­skir­to fut­bo­lo būre­lio, tik bend­ras spor­to, kur kar­tu mo­ko­ma ir krep­ši­nio, ir tink­li­nio, ir fut­bo­lo, ir kitų spor­to šakų.
„Sąly­gos tik­rai su­dėtin­gos, tad kad jos pa­siekė tokį lygį yra kaž­kas fan­tas­tiš­ko“, – pa­si­did­žia­vi­mo ne­sle­pia di­rek­to­rius.
Esą Žad­vainų var­das Lie­tu­vo­je gar­siau skam­ba tik šių mer­gai­čių dėka. „La­bai stip­ri ir de­vin­to­kių mer­gai­čių kar­ta. Kai jos vi­sos išeis, bus la­bai liūd­na.“
Olim­piadų laimė­to­ja
Do­na­tos Švar­caitės pa­vardė links­niuo­ja­ma ne tik fut­bo­le, bet ir moks­luo­se. Įvai­rių ga­bumų tu­rin­ti žad­vai­niškė kas­met da­ly­vau­ja bent vie­no­je sa­vi­val­dybė­je or­ga­ni­zuo­ja­mo­je olim­pia­do­je. Se­ka­si įvai­riai. Jei­gu pra­sčiau – ne­su­reikš­mi­na. Su ga­biau­siais moks­lei­viais var­žo­si ne dėl laurų. Olim­pia­dos jai svar­bios, nes joms ruoš­da­ma­si ir da­ly­vau­da­ma įgau­na dau­giau ži­nių, pa­si­se­mia pa­tir­ties. O juk se­na pa­tarlė by­lo­ja – ką iš­mok­si, ant pe­čių ne­ne­šio­si.
Bet apie olim­pia­do­se „nu­skin­tus“ lau­rus Do­na­ta nu­ty­li. Kad ji šie­met pirmą­sias vie­tas laimė­jo Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės reng­to­se fi­zi­kos ir ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­se, iš­girs­ta­me tik iš S. Ka­žu­kaus­ko.
Di­rek­to­rius sa­ko, kad ši mer­gi­na ne to­kia, kad girtų­si. Yra kuk­li, ža­vi nuo­šir­du­mu, pa­pras­tu­mu ir nuo­la­ti­ne pa­gal­ba.
„Vi­suo­se ren­gi­niuo­se pa­dėti ji pa­ti pa­si­siū­lys. Ne­rei­kia nė pra­šy­ti, – gi­ria di­rek­to­rius. – La­bai gai­la, kad šie­met mūsų mo­kyklą bai­gia.“
Suspė­ti ga­li­ma, rei­kia tik no­ro
Olim­pia­dos, fut­bo­lo var­žy­bos, da­ly­va­vi­mas me­ni­nio skai­ty­mo kon­kur­suo­se, užk­la­sinė veik­la, lai­kas sau žaid­žiant kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus ar ste­bint krep­ši­nio var­žy­bas – kaip Do­na­ta viską spėja?
„Jei la­bai no­ri, su­spėti ga­li­ma vi­sur“, – įsi­ti­ki­nu­si fut­bo­li­ninkė.
Nors šian­dien ji yra fut­bo­lo pa­dangė­je su­spin­du­si žvaigž­dutė, mer­gi­na pui­kiai su­pran­ta, kad visą gy­ve­nimą fut­bo­lo ne­žais. Todėl neap­leid­žia mokslų – jie pra­vers atei­ty. O nuo­to­li­niu būdu mo­ky­tis jai, sa­ko, tik leng­viau: „Su­si­kau­piu la­biau ir dėl to re­zul­ta­tai tik ge­res­ni.“
Todėl žad­vai­niškė ne­sup­ran­ta verkš­le­nan­čių, jog mo­kan­tis iš namų ne­įma­no­ma nie­ko iš­mok­ti. Esą kas iš tiesų sie­kia ži­nių, įde­da dar­bo, iš­moks net ir su­dėtin­giau­sius da­ly­kus.
Pa­va­sa­ris – jau čia pat. Ne už kalnų ir va­sa­ra. Ta­da Do­na­ta Žad­vai­nių pa­grin­dinės mo­kyk­los du­ris už­vers vi­sam lai­kui. Ši mo­kyk­la Do­na­tai bran­gi, mer­gi­na did­žiuo­ja­si, kai ten­ka jai at­sto­vau­ti. Tad liks ge­ri pri­si­mi­ni­mai – čia ji sa­ko su­ti­ku­si ge­rus mo­ky­to­jus, nuo­sta­bius drau­gus.
Kas to­liau? Mer­gi­na moks­lus tęs Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio, o gal Gargždų gim­na­zi­jo­je. Po jos pla­nuo­ja sto­ti į uni­ver­si­tetą.
„Kuo no­riu būti, dar vi­siš­kai ne­su ap­si­spren­du­si“, – neiš­duo­da. Ta­čiau vi­si, ge­rai pa­žįstan­tys Do­natą, turbūt nė nea­be­jo­ja, kad ateitį vie­naip ar ki­taip ji sies su fut­bo­lu.