Naujausios
Sužavėjo gamta ir smagi kompanija
Artūras pasakojo žygius pėsčiomis, baidarėmis ir irklentėmis pamėgęs lygiai prieš metus. Tiesa, ir prieš tai mėgęs keliauti po vaizdingas Lietuvos vietas, bet galvoje kirbėjo mintis išbandyti ir ką nors ekstremalesnio. Taip su bičiuliu Laimučiu praėjusių metų gegužę užsirašė dalyvauti žygyje Ignalinos rajone pėsčiomis ir baidarėmis. Praėjus porai savaičių, plungiškiai jau traukė Ignalinon į antrą žygį, vėliau – į trečią.
Pasak pašnekovo, įtraukė ne tik galimybė pabūti gamtoje, pajudėti, pamatyti šį tą naujo, bet ir sutikta linksma keliautojų kompanija. O praėjusių metų rugsėjį plungiškiai Artūras ir Laimutis sulaukė irklenčių propaguotojos Audros Avižaitės siūlymo kitų metų pavasarį sudalyvauti išskirtiniame žygyje – irklentėmis vandens keliu įveikti per 500 kilometrų nuo Ignalinos rajone esančios Palūšės iki Nidos.
Artūras sakė kurį laiką dvejojęs, ar pavyks 10-čiai dienų atitrūkti nuo darbų ir kitų reikalų, bet netrukus nusprendė, kad praleisti tokią galimybę būtų nedovanotina, ir kartu su kitais ėmė ruoštis šiam iššūkiui. Plungiškis pasakojo į kelionę pasiėmęs gal 60-ies kilogramų kuprinę, į kurią susidėjo būtiniausius daiktus. Tiesa, maistą keliautojai nusprendė gamintis bendrai, tad kartu plaukė ir didžiulis katilas bei indai.
Per dieną – net 70 kilometrų
11-os žmonių kompanija su devyniomis irklentėmis ir dviem baidarėmis į kelionę iš Palūšės išlydėti gegužės 16-ąją. Per Aukštaitijos nacionalinio parko ežerus pirmiausia pasiekė Žeimenos upę, tada Nerį, iš jos pamojavo Vilniui, Kauno santakoje įsiliejo į Nemuną, o iš šio galiausiai pasiekė Kuršių marias ir savo kelionės tikslą – Nidą.
Keliautojai visą žygį suplanavo leisti gamtoje, nakvoti po atviru dangumi, kas prie laužo, o kas ant savo irklentės išsitiesęs. Tiesa, pirmosiomis dienomis nemenku iššūkiu tapo prasti orai.
Artūras pasakojo, kad sunkiausia buvo trečioji kelionės diena, kada kompanija įveikė net 70 kilometrų, be to, nuolat lijo. Bet lyg žinodami, kas jų laukia, žygeiviai tai dienai buvo užsisakę pirtį, tad žūtbūt reikėjo pasiekti numatytą sustojimo vietą, o tada jau buvo galima mėgautis pirties malonumais.
Po šios ekstremalios trečiosios kelionės dienos orai ėmė giedrytis, kasdien darėsi vis šilčiau, todėl visi stebėjosi, kad Nemunas, o vėliau ir Kuršių marios juos pasitiko ramut ramutėliai, be menkiausio vėjelio.
„Įsivaizdavome, kad Nemuną ir Kuršių marias bus sunku įveikti, bet Nemunas buvo kaip ežeras, reikėjo nuolat irkluoti, Kuršių marios – taip pat. Tą maršrutą 2015 metais baidarėmis bandė įveikti du kauniečiai, bet turėjo pasiduoti ties Jurbarku dėl stipraus bangavimo. Mums labiau pasisekė“, – pasakojo plungiškis.
Akistata su pasieniečiais
Dar vienas nuotykis žygeivių laukė ties Jurbarku, kai viename Nemuno vingyje keli irkluotojai gal 10-čia metrų įplaukė į Rusijos teritoriją, todėl netrukus buvo sulaikyti pasieniečių.
Laimei, pažeidėjai atsipirko nedidelėmis – 35-ių eurų – baudomis ir įspėjimu nebepažeisti pasienio ruožo, laikytis dešinės Nemuno pusės. Pasieniečiai dar pajuokavo, esą keliautojams pasisekė, kad pirmieji jų pasitikti atskubėjo Lietuvos, o ne Rusijos pareigūnai, mat antruoju atveju gal net būtų tekę pasėdėti „parų“.
Taip su nuotykiais bei gera nuotaika dešimtąją kelionės dieną kompanija pasiekė Nidą, kur jau laukė ne tik minėtas Neringos meras, bet ir žurnalistai. Įspūdingas sutikimas surengtas ir autobusu pasiekus pradinį kelionės tašką – Palūšę. Vietos bendruomenė žygeivius pasitiko su muzika ir vainikais. Kažkas mestelėjo mintį užregistruoti šį žygį kaip rekordinį, tad kelionės organizatoriai tvarko tam reikalingus dokumentus.
O Artūras rodė iki šiol neužgyjančias delnus nusėjusias pūsles. „Visai kaip Valujavičiaus“, – juokėsi jis. Bet tuoj pridūrė, kad kelionėje patirti sunkumai nublanko prieš tą bendrystės su pakeleiviais ir gamta jausmą, kuris lydėjo visas 10 dienų ir su kuriuo buvo sunku atsisveikinti grįžus į krantą.
Gali plaukti ir ant galvos stovėdamas
Paklaustas apie ateities planus, plungiškis sakė grandiozinių kelionių neplanuojantis. Norėtų irklente pabaigti įveikti dar neišbandytą Minijos upės atkarpą, galbūt paplaukioti Šventosios upe. Sykį bandęs irklente perplaukti ir Babrungą, tačiau pusiaukelėje teko pasiduoti, mat ši upė visiškai nepritaikyta vandens turizmui.
Artūras bei Laimutis tos pačios keliautojų kompanijos yra kviečiami šią vasarą pakeliauti ir po Latviją, paplaukioti Gaujos upe. Be to, plungiškis sakė audžiantis mintį kada dviračiu, o kitą sykį – ir pėsčiomis pasiekti savo gamta sužavėjusią Ignaliną.
„Pasiimi hamaką, kuprinę, piniginę, apsiaustą nuo lietaus – ir pirmyn, nieko daugiau nereikia. Net ir žiemą keliaudamas gali miegoti hamake, tereikia įsigyti specialų užklotą“ – dėstė pašnekovas.
Plungiškis pasakojo dirbantis santechniko darbą, bičiulis Laimutis – statybų srityje. Pasak jo, mitas, kad žygiai – brangi pramoga. Jis pats, susidomėjęs šiuo užsiėmimu, daugiausiai – 500 eurų – išleidęs irklentei, dar žygiui per Lietuvą pirkęs specialias banglentininko kojines, kitų būtiniausių reikmenų, kurie bendrai atsiėjo apie pora šimtų eurų. Vyras sakė, kad kiekvienas pats nusprendžia, kiek investuoti į savo pomėgį: jei nenori išlaidaut, gali keliauti avėdamas laisvalaikio batais ir vilkėdamas tais rūbais, kuriuos kasdien trini namuose.
Beje, pirmą sykį ant irklentės plungiškis sakė atsistojęs tik praėjusių metų vasarą. Ir nesėkmingai – nuplaukęs vos kelis metrus įvirto į vandenį. Išbridęs nuomojo ranka, bet po poros savaičių vėl nutarė pasipraktikuoti. Tąkart sekėsi jau geriau, irklente įveikė pirmąjį žygį, o nerukus, kaip minėta, su bendraminčiais jau ėmė planuoti irklente perplaukti visą Lietuvą.
„Man smaigiau irklente plaukti nei baidare, nes baidarėje visą laiką sėdi, o plaukdamas irklente gali ir stovėti, ir sėdėti, kai jau įpranti, gali net ant galvos atsistojęs plaukti. Žinoma, reikia įgusti, o pradedant nebijoti įkristi į vandenį, jei nemoki plaukti, užsidėk liemenę – tikrai nenuskęsi“, – aiškino pašnekovas.
Artūro teiravomės, gal turi mintį panašius žygius, į kokius traukia su bičiuliu į Ignalinos rajoną, pradėti organizuoti ir mūsų krašte? „Oi ne, dar per mažai patirties tam turime. Bet tokių veiklų pas mus tikrai trūksta. Žemaičiai labiau konservatyvūs, sunkiau išjudinami – kažin, ar būtų susidomėjimas“, – svarstė jis ir pridūrė, kad tokie žygiai keičia požiūrį į gyvenimą. Esą praleidęs naktį gamtoje prie laužo daug ką pamatai visai kitomis akimis.
