Lietuvą dviračiu permynė ne dėl rekordų

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­trau­ka
Iš Plungės kilęs dvi­ra­čių en­tu­zias­tas sa­ko dar ne­radęs ge­res­nio būdo „gal­vai pra­vėdin­ti“
„Anykščių, Molėtų, Šiaulių...“ – vieną po kitos vietoves, kurias per pustrečios dienos teko aplankyti ir jų ežeruose išsimaudyti, vardijo Arnoldas Černikevičius. Šiuos bei kitus miestus, miestelius ir kaimus iš Plungės kilęs 28-erių dviratininkas rugpjūtį aplankė mindamas dviračio pedalus. Tridienio žygio metu jis pervažiavo visą Lietuvą, savo kelionės trajektoriją brėždamas nuo ryčiausio Lietuvos taško Vosiūnų kaime, Lietuvos–Baltarusijos pasienyje, iki pajūrio. Ir sako visa tai daręs ne dėl garbės ar rekordų, o savo pavyzdžiu norėdamas įrodyti, kad atostogas ar kitą laisvą laiką galima leisti aktyviai, ir kad nuvykti į bet kurią Lietuvos vietą nėra toli, net jei važiuojate dviračiu.

Prieš žygį – treniruotė iš Kauno į Klaipėdą

Nors dviratis yra nuolatinis Arnoldo kelionių palydovas, į 500 kilometrų žygį per Lietuvą vyras leidosi pirmą sykį. Žinoma, tokia mintis nešovusi žaibiškai – minti dviratį mėgsta nuo vaikystės, būdamas vaikas dalyvaudavo šventėse Plungėje, kur varžytis taip pat reikėdavo dviračiais. O prieš šį didelį žygį dar išbandė save dvirate transporto priemone numynęs iš Kauno į Klaipėdą.

Šiuo metu Kaune ir gyvenantis logistikos koordinatorius sako dar neradęs geresnio būdo „galvai pravėdinti“. Tad įprasti pasivažinėjimai ar tokios didesnės kelionės jį veikia tarsi meditacija, it koks veiksmingas terapijos būdas. Ir, žinoma, tai sveikiau pačiam kūnui. Dabar svajoja į gimtąjį miestą pritraukti kažką panašaus į velomaratoną, kokie kasmet vyksta Vilniuje, mat Plungėje tokių renginių dviratininkams pasigenda.

„Skandinavijoje važinėjančiųjų dviračiais – daug. O pas mus, nors pastebiu, kad minančiųjų pedalus daugėja, tokio gausaus judėjimo dar nematyti. Ypač mažesniuose miestuose. Norėčiau, kad ir Plungėje dviratininkų pagausėtų, noriu paskatinti juos judėti. Juo labiau kad atsiranda vis daugiau dviračių takų. Ir kad klibėti nebijotų ne tik jaunimas, bet ir vyresni“, – mintimis dalinosi Arnoldas.

Į kelią leidosi vienas

Pasirodo, net ir leidžiantis į tokį ilgą kelią kompanionai nebūtini. Arnoldas pasiėmė dviratį paminkštinta sėdyne, į gertuves prisipylė daug vandens ir išriedėjo... pats vienas! Sako, kad taip – net paprasčiau: su niekuo nereikia tartis, kada stoti, ką aplankyti, kur maudytis ar nakvoti. Pats sau esi vedlys, pats sau šeimininkas, gali daug laiko skirti apmąstymams.

Važiuodamas norėjęs ne tik daug ką pamatyti, mat kelionę pasirinkęs labiau kaip turistinę, bet ir išbandyti savo ištvermę. O ji nustebinusi net patį dviratininką.

„Sekėsi puikiai! Vis jaučiau, kad galėčiau judėti toliau. Bet jau negalėjau, nes baigėsi atostogos, kurios buvo labai trumpos. Tad norėjosi pailsėti. Kitąmet galbūt nuvažiuosiu ir daugiau“, – apie ateities žygius jau svajoja Arnoldas.

„Esu iš Žemaitijos, važiuoju per Lietuvą“

Visos šios beveik tris dienas trukusios kelionės metu vyras buvo sykį sustojęs pernakvoti išsinuomotame kambaryje Anykščiuose. Kitus kartus stojo tik norėdamas atsigaivinti kurio nors ežero vandeniu ar parduotuvėje nusipirkti maisto.

Vienas kitas susidomėjęs keliautoju paklausdavęs, kur jis, vienišas dviratininkas su kuprine, važiuojąs. Ypač tuo domėdavosi kaimuose, kur visi vienas kitą pažįsta. Tada Arnoldas pasididžiuodamas atsakydavo, kad yra iš Žemaitijos ir ketina pervažiuoti visą Lietuvą, taip ne tik skleisdamas žinią apie aktyvų judėjimą, bet ir garsindamas gimtąjį kraštą.

Jau ir anksčiau, ir šio žygio metu vyrą nudžiugino malonūs pasikeitimai: pastebėjęs, kad mašinų vairuotojai Lietuvoje dviratininkams tapo draugiškesni.

„Gražiau aplenkia, pristabdo, o ne vien tik laikosi nustatyto pusantro metro atstumo. Džiugu, juk dviratininkų kelyje tik daugės. O vairuojantieji turėtų susimąstyti – juk ant to dviračio galėtų būti tavo vaikas arba tėvas.“

Drąsina nebijoti pradėti

Įspūdžių iš žygio – daug, tačiau, kaip pats sako, svarbiausia, kad pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą. O mąstančius apie tokius žygius Arnoldas drąsina nebijoti pradėti.

„Pabandykit ir sužinosit, ar jums toks keliavimo būdas tinka“, – siūlo jis, kažkada turbūt ir pats neįsivaizdavęs, jog permins visą Lietuvą.

O kokie šio dviratininko-žygeivio patarimai susiviliojusiesiems jo žygį atkartoti? Labai paprasti: leistis į kelionę patogiu dviračiu, neapsikrauti daiktais ir pasiimti daug vandens. O visa kita... Ne karo metas. To, ko prireiks, rasite parduotuvėse.