Naujausios
Sausio 14 dieną Rygoje vykusiame atvirame Latvijos dziudo čempionate plungiškės aštuoniolikmetė Barbora ir penkiolikmetė Saulė savo svorio kategorijose tapo čempionėmis. Merginos jau yra pelniusios ir Lietuvos čempionių titulą, tad dabar, kaip prasitarė jų treneriai Antanas Kasteckas ir Robertas Zimkus, būtų laikas galvoti apie svaresnes pergales Europos čempionatuose ir gal net olimpinėse žaidynėse.
Tačiau girdėdamos tokias trenerių kalbas merginos tik linksmai susižvalgo. Pasak jų, laimėti varžybose yra smagu, bet ne mažiau smagus ir pats treniruočių procesas, ruošimasis varžyboms. Tad nenuostabu, kad į treniruotes plungiškės skuba net penkis vakarus per savaitę, o jei vyksta varžybos ar treniruotės, ant tatamio prabėga ir savaitgaliai.
Devintokė Saulė guviai suskaičiuoja, kad su dziudo nesiskiria jau 6-erius metus. Pirmą sykį artimiau su šia sporto šaka susipažino būdama 9-erių, kada su vyresne sese atėjo į sporto šventę, kur buvo pristatomos įvairios sporto šakos. Nuo tada ji ir lanko dziudo treniruotes, dabar – kartu su savo antroku broliuku.
„Atsimenu, kad už pirmąją kovą prizų davė, tai, matyt, ir užkabino, – šypsosi mergina, ryšinti rudąjį dziudo diržą. – Po to atsiranda kiti tikslai – noras laimėti varžybose. Tai ir motyvuoja.“
O štai Barboros kimono jau puošia juodas diržas. Žiūrėdamas į kukliai besišypsančią ir plaukus į dvi kasytes rišančią smulkią merginą nė neįtartum, kad ji jau turi dziudo meistro vardą. Plungiškė dziudo lankyti pradėjo dar anksčiau nei jos bičiulė – būdama vos 6-erių. Į pirmąją treniruotę atvedė mama, ieškodama sporto šakos, kur itin judri mergaitė galėtų išsikrauti. Pataikė iš pirmo bandymo. Kaip sako Barboros treneriai, merginą galima laikyti pavyzdžiu kitiems – kokią užduotį jai duosi, tokią įvykdys, kokį tikslą iškelsi, tokį pasieks.
Plungės dziudo klubą lanko apie 100 vaikų ir jaunuolių, iš jų tik dešimtadalis – mergaitės. Bet, pasak trenerio A. Kastecko, nors mergaičių ateina nedaug, kaip taisyklė, visos tampa rimtom sportininkėm ir džiugina puikiais rezultatais. Iš dalies dėl to, kad merginų ir moterų čempionatuose mažesnė konkurencija – dailiosios lyties atstovės rečiau renkasi šį imtynių sportą, o jei pasirenka, į treniruotes neria su dideliu užsidegimu.
Knieti merginų paklausti, kodėl jų neatbaido įvairios traumos, kurių, kaip abi prisipažino, patyrusios jau ne vieną. Antai ir minėtame Latvijos dziudo čempionate net trims kovotojams prireikė medikų pagalbos. Plungiškė neslepia – ir joms visko yra buvę. Ar negąsdina tai? „Daugiau gąsdina, kad patyręs traumą kurį laiką negalėsi treniruotis. Bet jeigu tik į tai koncentruosies, apskritai nieko negalėsi daryt“, – sako Saulė.
O treneris A. Kasteckas jai antrina, kad treniruočių metu daug dirbama, jog traumų nebūtų. Gal dėl to ir statistika rodo, kad dziudo – viena saugiausių sporto šakų. Daugiausiai traumų patiriama ledo rutulyje, futbole ir krepšinyje.
„Svarbiausia mokėti krist. Bet būna, kad ateina po pertraukos seniai nesitreniravę – ir trauma“, – paaiškina treneris.
Pasirinkus tokią sporto šaką labai svarbus tėvų bei artimųjų palaikymas. Merginos pasidžiaugia jį turinčios. O treneris juokdamasis priduria, kad jo auklėtiniai net turi tam tikrą autoritetą mokykloj – koks skriaudžiamas vaikas, žiūrėk, jau ir atbėga pagalbos prašyti.
Tačiau stoti į kovą ne varžybų ir treniruočių aikštelėje dziudistams griežtai draudžiama. A. Kasteckas prisiminė, kad tarybiniais metais sportininkai turėdavo net raštiškai pasižadėt, jog gatvėj ar kitoj viešoj vietoj, nesvarbu, kas benutiktų, nenaudos dziudo veiksmų, nes įgudusiam sportininkui priešininkas – lyg koks bulvių maišas: gali taip numesti, jog daugiau nebeatsikels.
Štai todėl dziudo sporte daug dėmesio skiriama mokymui, kaip išvengti kovos, išlikti taikoje su savim ir aplinka. Po kiekvienos kovos dziudistai turi nusilenkti vienas kitam, padėkoti varžovui. Ir tai nėra taip paprasta, ypač jei esi pralaimėjęs, ir viduj kunkuliuoja pyktis dėl nesėkmingos kovos.
Ši filosofija gerai atsispindi ir varžybų, ir treniruočių metu. Kiekvienam teko patirti, kokie triukšmingi būna krepšinio bei futbolo mačai, kaip tribūnos aidi nuo sirgalių, žaidėjų ir trenerių šūksnių. O štai per dziudo varžybas salėje vyrauja tyla, nors vienu metu pečius būna surėmę kelios dešimtys dziudistų. Kovojančiam sportininkui treneris negali nė pašnibždom patarti, kokios taktikos laikytis, kaip apsiginti – tas leidžiama tik per pertraukėlę ir tik pašnibždom. Jei šito nesilaikys, treneris bus išprašytas iš salės.
Įdomi ir dziudo meistriškumo siekimo sistema. Kaip pasakojo A. Kasteckas, tik pradėjusiems sportuoti patiems mažiausiems vaikiukams rišamas raudonas diržas. Augant, tobulėjant ir siekiant pergalių, raudoną diržą keičia baltas, tada geltonas, oranžinis, žalias, rudas ir juodas. O kai pasieki aukščiausią meistriškumo lygį, vėl gauni raudoną diržą, kuris reiškia, kad kuo daugiau moki, tuo labiau supranti, jog nieko nežinai.