Sporto klubas po atviru dangumi

Pa­si­žiūrė­ti, kaip gims Plungė­je dar ne­ma­ty­tas spor­to klu­bas iš tva­rių med­žiagų, ir pa­dėti jį su­kur­ti dvi­ra­čiais at­mynė, au­to­mo­bi­liais at­va­žia­vo ar at­pėdi­no ne­ma­žas būre­lis ak­ty­vistų. Tuo me­tu Plungės skau­tai tre­ni­ruok­lius iš med­žio jau bu­vo be­veik su­konst­ravę, tad su­si­rin­ku­sie­siems be­li­ko pa­si­rai­to­ti ran­ko­ves ir juos nu­da­žy­ti.
Prieš iman­tis darbų, į vi­sus kreipė­si ži­no­mas laidų vedė­jas, tre­ne­ris, svei­kos gy­ven­se­nos ak­ty­vis­tas ir en­tu­zias­tas A. Dze­ra­no­vas. Jis pa­sa­ko­jo, kad to­kie iš gam­ti­nių med­žiagų su­kur­ti ir to­je pa­čio­je gam­to­je įkur­di­na­mi tre­ni­ruok­liai, ku­rių gau­su šil­tuo­se kraš­tuo­se, yra ypač pa­trauklūs. Su­do­min­ti turėtų ir plun­giš­kius, mat nu­da­žius bus per­kel­ti į jau bai­giamą įreng­ti poil­sio zoną prie va­di­na­mo­sios Plungės jūros, ša­lia pro­gim­na­zi­jos link ve­dan­čio pėsčiųjų ta­ko.
Med­žiams ir žo­lei su­ža­lia­vus, šie me­di­niai tre­ni­ruok­liai pui­kiai įsi­lies į bendrą gam­tos vaizdą, ne tik puoš ap­linką sa­vo natū­ra­lu­mu, bet ir bus funk­cio­nalūs. Anot A. Dze­ra­no­vo,  žais­min­gai at­ro­dan­čių įren­gi­nių vi­siš­kai pa­kaks grei­tai tre­ni­ruo­tei, o po jos la­bai pa­to­gu bus iš­si­mau­dy­ti ša­lia telk­šan­čia­me tven­ki­ny­je.
Šią išs­kir­tinę ini­cia­tyvą „Me­tas keis­ti“, Sa­vi­val­dybės pa­kvies­ta, į Plungę „at­vežė“ Eu­ro­pos so­cia­li­nio fon­do agentū­ra (ES­FA). Lie­tu­vo­je bus įgy­ven­din­ta iš vi­so 10 ini­cia­tyvų, prie ku­rių pri­si­dėti kvie­čia­mos vie­tos bend­ruo­menės ir sa­va­no­riai.
Kam­pa­ni­ja fi­nan­suo­ja­ma Eu­ro­pos so­cia­li­nio fon­do lėšo­mis, o vis­kas, ko rei­kia, jog būtų ga­li­ma jo­je su­da­ly­vau­ti – kiek­vie­no skir­tas lai­kas ir pa­stan­gos.
Į Plungę at­vy­ku­si ES­FA at­stovė Mil­da Rančė, pri­sta­čiu­si ini­cia­tyvą, dėko­jo prie jos pri­si­jun­gu­siems plun­giš­kiams: „No­ras da­lin­tis sa­vo ži­nio­mis, ge­ru­mu, tai ir yra tik­ro­ji sa­va­no­rystė“.
Kad to­kią ini­cia­tyvą Plungė­je pa­vy­ko įgy­ven­din­ti, pa­si­džiaugė Sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Min­dau­gas Kau­nas. Idė­ja bu­vu­si ta, kad pa­ti bend­ruo­menė galėtų pri­si­dėti ne tik įren­giant aikš­telę, bet ir ją pri­žiū­rint, galų ga­le – kad da­lintų­si ži­nia apie ją iš lūpų į lūpas bei so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.
Se­na, bet ne sykį pa­si­tvir­ti­nu­si tie­sa yra ta, jog la­biau­siai ver­ti­na­me, la­biau sau­go­me ir džiau­giamės tuo, ką su­ku­ria­me pa­tys. Tad ren­gi­nio me­tu vil­ta­si, kad ant me­di­nių svar­menų ir kitų tre­ni­ruok­lių neat­si­ras pei­liu­ku  iš­rai­žytų vardų ar kitų no­rin­čiųjų įsiam­žin­ti žod­žių, kad tre­ni­ruok­liai ne­bus nio­ko­ja­mi, o nau­do­ja­mi pa­gal pa­skirtį.
Kal­bos neužt­ru­ko – ne­tru­kus A. Dze­ra­no­vas vi­sus su­būrė į mo­kyk­los aikš­tyną bend­rai mankš­tai, prie ku­rios pri­si­jungė tiek ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius M. Kau­nas, tiek nuo­ša­ly ne­likęs me­ras Aud­rius Kli­šo­nis. Nors tre­ne­ris sakė, kad tai te­bus „leng­vas ap­ši­li­mas“, žiū­rint į spor­tuo­jan­čiuo­sius at­rodė, kad jie ne tik su­ši­lo, bet ir ge­rai įkai­to, kol vi­sus pra­ti­mus at­li­ko.
Na, o pa­si­mankš­ti­nus, sve­čias iš Vil­niaus vi­siems pa­rodė, kaip nau­jai­siais spor­to įren­gi­niais nau­do­tis tai­syk­lin­gai, kad jie ne­būtų ga­di­na­mi, o ir be­si­mankš­ti­nan­tiems būtų nau­dos. Ga­liau­siai laukė tai, ko vi­si čia ir su­si­rin­ko, – spor­to įren­gi­nių da­žy­mas. Ir ne ma­žiau sma­gi da­lis – vai­ši­ni­ma­sis ar­ba­ta, šo­ko­la­du­kais bei vienų ra­gau­ta, kitų tik da­bar at­ras­ta ba­nanų duo­na.