Tinklinis nepaleidžia jau 40 metų

„Už­ka­bi­na“ vi­sam gy­ve­ni­mui
„Su tink­li­nio ka­muo­liu ne­si­ski­riu 40 metų, – juo­kia­si pa­ts tre­ne­ris. – Kai pra­dėjau žais­ti, bu­vau 14-os. Pradė­jau ir ne­bai­giu...“
Drąsiais žings­niais ženg­ti į tink­li­nio pa­saulį jį ra­gi­no pir­ma­sis tre­ne­ris bend­ra­var­dis Aloy­zas Lu­ko­šius. At­si­me­na, mo­ky­tis tink­li­nio su­bti­ly­bių Klaipė­do­je, kur stu­di­ja­vo, bu­vo su­si­rinkęs di­de­lis būrys jau­nuo­lių. Ta­čiau iš jų žais­ti li­ko tik ke­tu­rie­se. Kitų šis žai­di­mas ne­pat­raukė. „Vi­siems ta pra­džia ne­būna įdo­mi, – pri­pažįs­ta, – bet il­gai­niui už­si­ka­bi­ni ir ta­da jau – vi­sam gy­ve­ni­mui...“
Ir nors A. Da­mu­lio jau­nystė­je baig­ti moks­lai su spor­tu nie­kaip ne­bu­vo su­si­ję, gy­ve­ni­mas nuo jo yra neat­sie­ja­mas. Už spor­to rei­ka­lus jis bu­vo at­sa­kin­gas dirb­da­mas Skuo­do ra­jo­ne, Bars­ty­čiuo­se. Tad pa­ma­žu ne tik po juos, bet ir po visą Skuodą pa­skleidė tink­li­nio dva­sią. Aloy­zo įkvėpti, tink­li­nio ka­muolį į ran­kas vis daž­niau paim­da­vo ir tau­ra­giš­kiai, šian­dien tu­rin­tys iš­ties stip­rių tink­li­ninkų – rimtų plun­giš­kių var­žovų.
„Vi­sur ap­link žaidė tink­linį, tik ne Plungė­je“
Net­ru­kus tink­li­nio is­to­riją kar­tu su bend­ra­min­čiais Gin­ta­ru Do­mar­ku, Rai­mon­du Lau­ri­nai­čiu ir ki­tais A. Da­mu­lis ėmėsi ra­šy­ti ir Plungė­je.
„Kai gal prie­š 30 metų at­si­kraus­čiau čia gy­ven­ti, tink­li­nio ne­bu­vo. Jį ap­link dau­giau ar ma­žiau žaidė vi­sur, tik ne Plungė­je.  Tad iš pra­džių va­žiuo­da­vau į Rie­tavą ir gal­vos dėl to ne­su­kau. O su­ju­do­me tink­linį gai­vin­ti 2010 me­tais. Ta­da „Ry­to“ mo­kyk­lo­je su­rengė­me ir pirmą­sias pa­ro­domą­sias rung­ty­nes.“
La­vin­ti su­si­kūru­sios tink­li­nio mėgėjų ko­man­dos „Versmė“ vy­rus ir­gi ėmėsi daug ži­nių apie šį žai­dimą su­kaupęs Aloy­zas. Nuo to lai­ko iki da­bar ši tink­li­nio mėgėjų ko­man­da įvai­riuo­se tur­ny­ruo­se at­sto­vau­ja Plun­gei, ne­leis­da­ma pa­mirš­ti, jog ir ne­di­de­lia­me Že­mai­ti­jos mies­te yra stip­rių tink­li­ninkų, su ku­riais rung­tynės – tai ne koks leng­vas pa­si­vaikš­čio­ji­mas par­ke.
A. Da­mu­lis sa­ko, jog per tiek metų laimė­jimų bu­vo dau­gybė. Ta­čiau kal­bant apie „švie­žiau­sius“, pri­si­minė per­nai at­vi­ro­se Klaipė­dos ra­jo­no tink­li­nio pir­me­nybė­se „Versmės“ ve­te­ranų iš­ko­votą ant­rąją vietą.
O kiek per tą de­šimt­metį da­ly­vau­ta tur­ny­ruo­se Lie­tu­vo­je ir Lat­vi­jo­je, kiek par­vež­ta tau­rių ir me­da­lių. Plungė­je pa­čių ir­gi reng­ti tarp­tau­ti­niai tur­ny­rai, į ku­riuos, be Lie­tu­vos tink­li­ninkų, at­va­žiuo­da­vo ko­mandų iš Ru­si­jos, Lat­vi­jos. Ne kartą vy­ko tur­ny­ras „Eu­ro­liux“ tau­rei laimė­ti, mer­ginų tink­li­nio tur­ny­rai „Na­vas­tos“ ir SRC tau­rei laimė­ti, kas­met tink­li­nin­kai var­žy­da­vo­si ir dėl Plungės mies­to se­niū­no taurės.
Per­nai plun­giš­kių su­reng­ta­me pa­plūdi­mio tink­li­nio tur­ny­re da­ly­va­vo 27-ios vien Plungės ko­man­dos, o yra buvę, kad mies­to šventės me­tu ant smėlio su­si­run­gia net 46-ios. „Ta­da su­va­žia­vo nuo Plungės iki Vil­niaus“, – to­kia tink­li­ninkų gau­sa neat­sis­te­bi A. Da­mu­lis.
Per tą de­šimt­metį šį žai­dimą bu­vo pamėgę dau­giau vy­rai. Bet tre­ne­ris džiau­gia­si, kad per­nai at­si­ra­do ir 17 mo­terų, taip pat už­si­de­gu­sių tink­li­nio aist­ra ir su­si­būru­sių į ko­mandą. Gai­la, kad tre­ni­ruo­tes su­jaukė pan­de­mi­ja.
Mo­ko jauną­sias tink­li­nin­kes
Vi­sas A. Da­mu­lio lais­vas lai­kas, ne­skai­čiuo­jant va­landų ir mi­nu­čių, bu­vo ir yra skir­tas did­žiau­siai gy­ve­ni­mo aist­rai – tink­li­niui. Per tiek metų sun­ku ir su­skai­čiuo­ti, kiek spor­to mėgėjų jis at­vedė į tink­li­nio ke­lią, kiek  jų su­tvirtė­jo, įgi­jo pa­si­tikė­ji­mo Aloy­zo pa­stūmėti, pa­drąsin­ti ir iš­mo­ky­ti. Vi­sur, kur Plungė­je mi­ni­mas tink­li­nis, ga­li iš­girs­ti  A. Da­mu­lio pa­vardę.
Todėl ne­nuos­ta­bu, kad 2016 m. Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės ta­ry­bai pri­ta­rus, jog SRC būtų mo­ko­ma ir tink­li­nio, tap­ti tre­ne­riu pa­kvies­tas būtent Aloy­zas.
Jau iki tol gal tre­jus me­tus A. Da­mu­lis jauną­sias tink­li­nin­kes žais­ti mokė tie­siog iš ge­ros va­lios, todėl pa­kvies­tas dirb­ti ir gavęs rei­kiamą li­cen­ciją su­ti­ko.
„Ga­vau spyrį į už­pa­kalį ir at­ėjau“, – juo­kia­si plun­giš­kis ir sa­ko, kad grįžus į na­mus po tre­ni­ruo­čių jau­čia­mas nuo­var­gis jam yra ma­lo­nus.
2016-ai­siais SRC su­bur­ta pir­mo­ji mer­ginų ko­man­da iš 12-os tink­li­nin­kių. Lai­kui bėgant jų vis daugė­jo, o šian­dien šio žai­di­mo tai­syk­lių ir pa­slap­čių, net to, kaip tai­syk­lin­gai su­si­vars­ty­ti spor­ti­nius ba­te­lius, A. Da­mu­lis mo­ko jau dviejų am­žiaus gru­pių (U16 ir U18) mer­ginų ko­man­das.
Be­je, trūksta tik ke­lių na­rių, ir bus su­bur­ta pir­mo­ji vai­kinų ko­man­da. Tad tink­li­nio vi­ru­sas po Plungę plin­ta spar­čiai.
Žais Lie­tu­vos čem­pio­na­te
Vieną SRC tink­li­nin­kių kartą A. Da­mu­lis jau iš­lei­do – jos tink­li­nio ne­pa­mirš­ta ir stu­di­juo­da­mos. Kaip ir kai ku­rie „Versmės“ vai­ki­nai, ne­sun­kiai įsi­lie­jo į kitų miestų ko­man­das. O su da­bar tre­ni­ruo­ja­mo­mis mer­gi­no­mis da­ly­vaus Lie­tu­vos mer­ginų tink­li­nio čem­pio­na­te. Jei pan­de­mi­ja leis, su prie­ši­ninkė­mis Klaipė­do­je jos su­si­rungs jau kovą.
U16 ko­man­da dar prie­š ka­ran­tiną spėjo su­žais­ti dve­jas čem­pio­na­to var­žy­bas Vil­niu­je su šio mies­to tink­li­ninkė­mis. Vie­ne­rias laimė­jo, vie­ne­rias pra­lošė.
Sa­ko, rung­tis čem­pio­na­te, kur dau­giau­sia da­ly­vau­ja stip­riau­sios did­žiųjų miestų ko­man­dos, leng­va ne­bus. Ta­čiau žais­ti ver­ta. „O kaip ki­taip to­bulė­si? No­rim įro­dy­ti, kad mes ir­gi ga­lim. O ir vai­kai da­ly­vau­ti no­ri.“
Po ne­sėkmių atei­na ir per­galės
Iš­mok­ti žais­ti tink­linį nėra pa­pras­ta. Tam rei­kia išt­vermės, šok­lu­mo, jud­ru­mo, tvir­tos ran­kos, ge­ros koor­di­na­ci­jos. Anot A. Da­mu­lio, pir­mie­ji me­tai skir­ti la­biau su­si­pa­žin­ti su šiuo spor­tu, o at­si­skleis­ti tink­li­nin­kas pra­de­da tik ant­rai­siais ar tre­čiai­siais. Ta­da be­lie­ka stiprė­ti ir to­bulė­ti. Todėl la­bai svar­bu ne­nu­ka­bin­ti no­sies dėl pirmųjų ne­sėkmių, ne­pra­ras­ti už­sis­py­ri­mo.
Tre­ne­ris pri­si­minė, kaip jo pir­mo­sios SRC auklė­tinės rea­ga­vo į ne­sėkmes.
„Bu­vo tur­ny­ras Klaipė­do­je. Gal joms net pir­mos ar ant­ros var­žy­bos gy­ve­ni­me. Mums ne­sisekė. Ir vi­sos iki vie­nos ėmė verk­ti. To­kiais at­ve­jais ir pa­ts šiek tiek pa­si­me­ti. Bet drąsi­nau, sa­kiau, kad mes dar suaug­sim, o ta­da joms pa­ro­dy­sim. Ir, ži­no­kit, tas lai­kas at­ėjo. Per­nai Klaipė­do­je tas ko­man­das, ku­rios mus skriaudė anks­čiau, po ket­ve­rių metų nu­skriaudė­me mes.“
Be kitų laimė­jimų, per­nai šios tink­li­ninkės, da­bar jau stu­dentės, laimė­jo du di­de­lius tur­ny­rus Že­mai­ti­jo­je, Lie­tu­vos tink­li­nin­kių gim­na­zijų taurė­je yra pel­niu­sios ant­rąją vietą.
Lyg vie­na šei­ma
Tre­ne­ris, ne­svar­bu, ku­rios sri­ties jis be­būtų, tu­ri mokė­ti sa­vo auklė­ti­nius pa­lai­ky­ti emo­ciš­kai, jų ne­gniuž­dy­ti, o kar­tu ir iš­lai­ky­ti griež­tumą. At­ro­do, Aloy­zui tai se­ka­si.
Už­ten­ka išvys­ti ap­link jį po var­žybų ar mi­nu­ti­nių per­traukė­lių me­tu su­si­spie­tu­sias auklė­ti­nes, į tre­nerį žvel­gian­čias kaip į gerą draugą. Tink­li­ninkės ži­no, kad iš sa­vo tre­ne­rio su­lauks dau­giau pa­ta­rimų, pa­drąsi­nimų nei pa­ba­rimų.
„Tre­ne­ris ir nėra prie­vaiz­das. Jo vai­kai ne­tu­ri bi­jo­ti. Bet vi­saip būna...“ – ne­sle­pia A. Da­mu­lis, vi­so po­kal­bio me­tu SRC tink­li­nin­kių ki­taip ne­va­dinęs, kaip tik „ma­no vai­kai“.
„Esam lyg vie­na šei­ma. Jas mo­kau ne tik tink­linį žais­ti. Kar­tu mes sprend­žiam gy­ve­ni­miš­kas pro­ble­mas. Vai­kai man daug pa­si­pa­sa­ko­ja, kar­tais tų jų pro­blemų ne­ži­no net tėvai“, – stip­riu ry­šiu džiau­gia­si ir pa­ts tre­ne­ris.
A. Da­mu­lio dar­bu ir tuo, kad tink­li­nis Plungė­je tam­pa toks po­pu­lia­rus, džiau­gia­si ir SRC di­rek­to­rius Al­vy­das Vir­ši­las. Esą A. Da­mu­lis dir­ba ge­rai, nuo­šird­žiai bend­rau­ja su auklė­tinė­mis, rūpi­na­si jo­mis. Dėl to no­rin­čiųjų mo­ky­tis žais­ti tink­linį yra dau­giau, nei cent­ras ga­li priim­ti.
O pa­ts Aloy­zas, prie­š tai dirbęs su spor­tu ne­su­si­jusį darbą, sa­ko da­bar sėdin­tis sa­vo­se rogė­se. Juk da­ro tai, ką la­biau­siai mėgsta, ir to­liau po­pu­lia­ri­na tink­linį.