Naujausios
Titulas pamalonino ir darbą padarė mielesniu
Šią savaitę buvo paskelbti geriausi 2014 metų lengvaatlečiai. Antrąją vietą šiuose rinkimuose užėmė šiaulietis Justinas Beržanskis. „Šiaulių kraštas“ pakalbino sportininką apie svarbiausius šio sezono pasiekimus ir planus.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Sezoną vertina gerai
– Ką reiškia būti vienu geriausių lengvaatlečių šalyje?
– Malonu, kad įvertino, vadinasi, dirbta buvo ne veltui. Darbas tapo malonesnis ir lengvesnis. Man tai pirmas toks įvertinimas šalies lygiu. Pats, kaip sportininkas, sezoną vertinu gerai. Tačiau reikia dirbti toliau, nes keliu sau didžiausius reikalavimus. Norisi pasiekti geriausią rezultatą.
– Kokios varžybos šiemet buvo svarbiausios, įsimintiniausios?
– Didžiausias pasiekimas – Taline (Estija) vykusiame Europos komandiniame lengvosios atletikos čempionate 3000 metrų kliūtinio bėgimo rungtyje iškovota pirmoji vieta. Prieš tai du metus būdavau antras.
Dar vienas svarbus pasiekimas – patekau į Europos lengvosios atletikos čempionatą, kuris vyko Ciuriche (Šveicarija). Tai buvo mano debiutas. Šiame čempionate užėmiau 25 vietą.
Labiausiai ir įsiminė šie du čempionatai. Tai buvo aukšto lygio varžybos.
– Ar šiemet pavyko pasiekti visų užsibrėžtų tikslų?
– Šį sezoną norėjosi bėgti geriau, tačiau aplinkybės buvo tokios, kad, kai reikėjo, nebuvo varžybų, nebuvo su kuo bėgti. Lietuvoje artimiausias mano varžovas atsilieka 30 sekundžių. Visas varžybas Lietuvoje bėgi vienas, psichologiškai yra sunku nugalėti save.
Kai sužinojau, kad patekau į Europos čempionatą, buvau startavęs penkeriose varžybose iš eilės. Nuovargis davė savo ir nepavyko padaryti tai, ką norėjau.
Visi nori kuo greičiau pasidaryti normatyvus. Kai nepasidarai, vis tempiasi, tempiasi, artėja varžybos, o normatyvo dar neturi, darosi vis sunkiau ir sunkiau, paskui sužinai, kad patekai, bet esi iššvaistęs jėgas.
Vietoj poilsio – bėgimas
– Kokie planai kitam sezonui?
– Ateinančiais metais taip pat planuoju startuoti Europos komandiniame lengvosios atletikos čempionate. Dar yra svajonė patekti į pasaulio čempionatą, bet normatyvas yra gana aukštas. Bandysiu siekti, o kaip bus, parodys laikas.
Artimiausias startas bus Lietuvos lengvosios atletikos federacijos taurės varžybos sausio pabaigoje.
– Ar turėsite atostogų iki kito sezono pradžios? Kaip jas išnaudojate?
– Šiemet startų jau nebus. Mes, sportininkai, turim laisvų dienų, bet mūsų poilsis ne toks, kaip dirbančių biuruose. Fizinio krūvio negali vieną dieną imti ir nutraukti, o po savaitės ar mėnesio vėl sugrįžti.
Dabar prasideda naujas pasiruošimas. Nuo rugsėjo iki dabar sudalyvavau aštuoniuose startuose. Aišku, ne tose rungtyse, kurias propaguoju. Tai yra tarsi tarpinės stotelės tarp prioritetinių varžybų, kuriose dalyvauju.
Bėgu krosus. Spalio pirmą savaitgalį tapau Lietuvos 10 kilometrų bėgimo plentu čempionu, tarptautinėse bėgimo varžybose „Gintarinė jūrmylė“ buvau trečias.
– Kur treniruojatės?
– Kol kas nė vienos treniruotės nedariau viduje. Spėsiu dar prisibūti manieže.
Treniruojuosi tik Šiauliuose. Buvo pasiūlymų vykti studijuoti ir treniruotis užsienyje, bet man ir čia gerai. Baigiau bakalauro studijas Šiaulių universitete, dabar studijuoju sporto vadybą magistrantūros pirmame kurse. Kol kas savo ateitį matau čia.
Darbas pagal specialybę ir svajonę
– Dirbate treneriu. Kaip sekasi derinti sportą ir darbą?
– Keliuosi septintą ryto, pusė dešimtos – treniruotė. Po jos pusdienį būnu laisvas. Nuo trečios iki šeštos valandos vaikams vedu treniruotę manieže. Dirbu su vaikais nuo trečios iki septintos klasės, dar pora valandų per savaitę dirbu darželyje. Vedu kūno kultūros pamokėles. Po darbo einu į treniruotę ir apie aštuntą valandą grįžtu namo.
Dirbu ir pagal specialybę, ir pagal svajonę.
Buvo ir daugiau pasiūlymų vesti treniruotes, tačiau daugiau nelieka laiko. Visgi man dabar svarbiausia – sportininko karjera. Tačiau reikia iš kažko gyventi, todėl šalia yra darbas.
Suderinti viską yra menas. Kad neperspaustum savęs, ir kad per daug neatsipalaiduotum.
– Neretai treneriai skundžiasi, kad vaikai dabar silpni. Ar iš tiesų?
– Negaliu sakyti, kad visi vaikai yra silpni. Gal greičiau vaikų požiūris į sportą yra ne toks, koks turėtų būti. Šiuo atžvilgiu daug kas priklauso nuo šeimos požiūrio, palaikymo.
Be lengvosios atletikos yra dar daugybė sporto šakų, todėl prisivilioti vaikus ir juos išlaikyti yra sunku. Mokykloje per klases praeini, ir jei bent vienas vaikas ateina, jau labai gerai.
Kartais tėvai, jeigu yra sportavę, patys atveda vaikus. Bet atveda į tą sporto šaką, į kurią nori jie. Gal tikisi, kad vaikas pasieks tai, ko nepasiekė tėvai. Bet tai yra viena didžiausių klaidų. Vaikas turi daryti tai, ką nori ir ką sugeba.
Savo vaikui sportininko karjeros nelinkėčiau, tai velniškai sunkus darbas. Bet jeigu bus noras sportuoti, palaikysiu.
– Ar darbe lygiuojatės į savo trenerius?
– Kai paklausia, kas mano autoritetas, net nežinau, ką atsakyti. Manau, treneris ar sportininkas užauga iki tam tikro lygio ir tada tampa kažkam autoritetas. Mano treneriai autoritetas todėl, kad mane atrado, o dabar yra bendradarbiavimas.
Dirbdamas treneriu daugiausia vadovaujuosi savo galva, žiniomis, patirtimi. Kiekvienas treneris turi savo viziją ir planą, kaip išugdyti sportininką.
Jono TAMULIO nuotr.
SPORTININKAS: Justinas Beržanskis, išrinktas vienu geriausių šalies lengvaatlečių šiais metais, patenkintas šiuo sezonu ir įvertinimu.