Susitaikė ir paprašė nutraukti bylą

Skau­dus vy­kis, dėl ku­rio V. Vai­čiu­liui te­ko sės­ti į tei­sia­mų­jų suo­lą, nu­ti­ko per­nai spa­lį Laz­di­jų ra­jo­no Kros­nos mies­te­ly­je, kur plun­giš­kis bu­vo nu­vy­kęs pirk­ti že­mės ūkio tech­ni­kos – eks­ka­va­to­riaus krau­tu­vo. Kar­tu bu­vo dar vie­nas vy­ras (da­bar – nu­ken­tė­ju­sys), ku­ris sa­vo au­to­ve­žiu trak­to­rių tu­rė­jo par­ga­ben­ti į Plun­gę.

V. Vai­čiu­lis, trak­to­riu­mi už­va­žia­vęs ant au­to­ve­žio plat­for­mos, no­rė­jo jį pa­sta­ty­ti taip, kad bū­tų ga­li­ma tvir­tin­ti. Ma­nev­ruo­da­mas kliu­dė au­to­ve­žio vai­ruo­to­ją. Jis bu­vo sun­kiai su­ža­lo­tas – pa­ty­rė at­vi­rą ko­jos lū­žį.

„Vos su­pra­tęs, kad kaž­kas ne taip, at­si­trau­kiau, šo­kau lauk ir puo­liau pa­dė­ti nu­ken­tė­ju­sia­jam. Išk­vie­čiau grei­tą­ją, pa­ts kar­tu su juo va­žia­vau į Aly­taus li­go­ni­nę. Bė­do­je jo tik­rai ne­pa­li­kau. Vė­liau ma­no tė­vai nuo­lat do­mė­jo­si jo gy­dy­mu, pa­dė­jo ma­te­ria­liai. Aš pa­ts gal dar per jau­nas, gal trūks­ta su­pra­ti­mo“, – kal­bė­jo tei­sia­ma­sis.

Jau­nuo­lis su nu­ken­tė­ju­siuo­ju su­si­tai­kė ir su­ta­rė dėl ža­los at­ly­gi­ni­mo. Tie­sa, iš pra­džių vy­ras bu­vo pa­tei­kęs dau­giau nei 30-ies tūks­tan­čių eu­rų ieš­ki­nį. Vyks­tant de­ry­boms su­ti­ko jį ma­žin­ti iki 10 tūks­tan­čių. Du tūks­tan­čius V. Vai­čiu­lis ir jo tė­vai jau su­mo­kė­jo, li­ku­sius 8 tūkst. ža­da ati­duo­ti da­li­mis.

Ka­dan­gi ša­lys vie­na ki­tai prie­kaiš­tų ne­tu­ri, tei­sia­mo­jo ad­vo­ka­tas teis­mui pa­tei­kė pra­šy­mą nu­trauk­ti by­lą tei­sia­ma­jam ir nu­ken­tė­ju­sia­jam su­si­tai­kius. Sa­kė pa­ren­gęs ir ki­tą va­rian­tą – kad by­la bū­tų nu­trauk­ta pa­gal V. Vai­čiu­lio ma­mos Bro­nės Vai­čiu­lie­nės pra­šy­mą, ku­ri su­tin­ka im­tis at­sa­ko­my­bės už sū­nų ir už jį lai­duo­ti.

By­lą nag­ri­nė­jęs tei­sė­jas ko­men­ta­vo, jog per 24-erius dar­bo teis­me me­tus ne­su­si­dū­rė su at­ve­ju, kad by­lą bū­tų pra­šo­ma nu­trauk­ti dviem pa­grin­dais – ir su­si­tai­kius, ir pa­gal lai­da­vi­mą. Tai­gi tei­sia­ma­sis tu­rė­tų ap­si­spręs­ti dėl vie­no va­rian­to. Pa­si­rink­tas su­si­tai­ky­mas.

Tar­da­mas pa­sku­ti­nį žo­dį, V. Vai­čiu­lis sa­kė, kad sa­vo kal­tę pri­pa­žįs­ta ir la­bai gai­li­si dėl to, kas įvy­ko. Su­si­tai­ky­ti bu­vo lin­kęs ir nu­ken­tė­ju­sy­sis. Jis sa­kė pa­ts dėl pa­na­šaus at­ve­jo sė­dė­jęs tei­sia­mų­jų suo­le. Ta­da nu­ken­tė­ju­sy­sis jam at­lei­dęs, tad ir jis no­rįs vis­ką baig­ti ge­ruo­ju.

Teis­mas V. Vai­čiu­lio pra­šy­mą priė­mė. Ar jį ten­kins, paaiš­kės ki­tą sa­vai­tę.