Skiepyti sukviestus senolius siūlė... grūsti lauk

„Va­žiuo­sim, kiek reikės“
„Ne­ga­li sa­ky­ti – Plungė ne­su­sivė­li­no skie­py­ti pa­čių vy­riau­siųjų. Kiek ži­nau, Kau­ne 80 metų tu­rin­tie­ji kvie­ti­mo dar ne­ga­vo. O mums iš „Ine­sos“ pa­skam­bi­no dar pra­ėjusį penk­ta­dienį, sau­sio 15 dieną. Pak­lausė, ar ma­no tėtė skie­py­sis. Pir­ma­dienį pa­skam­bi­no vėl ir pa­klausė, ar galė­sim ry­toj at­vyk­ti. Tik­rai ap­si­džiaugė­me“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.
Ji pri­si­minė ir tai, kad ruo­šian­tis į Plungę skie­po jos „viską skai­tan­tis“ tėvu­kas ėmė sa­ky­ti, kad reikės va­žiuo­ti du kar­tus, nes pir­ma rei­kia pa­da­ry­ti va­di­namąjį an­tikūnų testą. „Nes­var­bu, sa­kau, – va­žiuo­sim, kiek reikės.“
Jied­viem bu­vo nu­ro­dy­ta se­no­jo­je po­lik­li­ni­ko­je, esan­čio­je prie li­go­ninės, būti 13 va­landą. At­vykę kiek anks­čiau iš­gir­do, kad reikės pa­lauk­ti pa­skir­to­jo lai­ko – dar nėra se­sutės.
„Pa­laukėm. O ta­da iš visų pu­sių vie­nas pa­skui kitą pra­dėjo ei­ti skie­py­tis su­kvies­ti žmonės. Ir ne tik jie. Prak­tiš­kai kiek­vieną at­lydė­jo jau­nes­nis šei­mos na­rys, tai vie­nu me­tu su­si­rin­ko apie dvi de­šim­tis sen­jorų ir ant­ra tiek juos at­lydė­ju­siųjų. 
Nu­sid­riekė ke­lios glaud­žiai su­sto­ju­sių žmo­nių eilės. Kas ne­til­po fojė, laukė priean­gy­je. Bet ten vėso­ka, be to, nuo­la­tos ėjo nau­ji žmonės“, – šio­mis die­no­mis šiurpą ke­liantį vaizdą piešė skam­bi­nu­sio­ji.
Vi­siems – vie­nas lai­kas
Mo­te­ris sakė aiš­kiai ma­čiu­si se­su­čių pa­si­me­timą. Bu­vo aki­vaiz­du, kad jos ne­ži­no­jo, nei kaip tuos srau­tus su­val­dyt, nei iš kur tie srau­tai pa­tvi­no...
„Per spūstį pri­siy­riau prie vie­nos iš se­su­čių. Sa­kau: „Mums bu­vo pa­sa­ky­ta čia pirmą va­landą būti.“ Ap­link pa­si­gir­do bal­sai: „Ir mums pirmą“, „Ir mums pirmą“. Paaiškė­jo, kad VI­SI su­kvies­ti pir­mai va­lan­dai...“
Ne­rei­kia nė sa­ky­ti, kad visų su­si­rin­ku­siųjų pa­si­pik­ti­ni­mas to­kia tvar­ka bu­vo did­žiu­lis. Apie jo­kią ga­li­mybę lai­ky­tis sau­gaus 2-jų metrų at­stu­mo ne­bu­vo nė kal­bos. Ste­bi­no ir tai, kad tem­pe­ratūrą se­sutės ma­ta­vo tik skie­pi­ja­mam žmo­gui, pa­ly­do­vui – ne. Nors, lo­giš­kai mąstant, juk ir ly­din­tis as­muo galė­jo at­vyk­ti karš­čiuo­jan­tis bei su vi­sais kar­tu pe­tys į petį pra­leis­ti be­ne va­landą.
Skie­py­tis at­vy­ku­siųjų pra­šy­ta už­pil­dy­ti an­ketą, nors nei pri­sėsti, nei kur ją pa­si­dėti ne­bu­vo. „Taip ir pildėm – kas ant ke­lių, kas ant sie­nos ar ran­kinės pa­si­dėjęs.“ Mo­ters žod­žiais, dar ge­rai, jei turė­jai sa­vo ra­šiklį. Jei ne – te­ko sko­lin­tis ne­ži­nia kie­no nu­čiu­pinėtą. O juk būtųužtekę įspėti turėti savo.
Su­si­rin­ku­siuo­sius ste­bi­no ir anketos klau­si­mas, ar as­muo tu­ri at­si­nešęs skiepų pa­są. Pak­laus­ta, iš kur im­ti tą pa­są, se­sutė esą tik truk­telė­jo pe­čiais: „Gal kitą kartą jau iš­duo­sim...“
„Ga­liau­siai pa­klau­siau, kur čia ei­ti da­ry­tis tų an­tikūnų tes­to. Se­sutė pa­si­tei­ra­vo, ar ma­no tėvu­kas turė­jo kon­taktą su ser­gan­čiu as­me­niu, ar jau­čia­si kaip nors ne taip. Sa­kau – tar­si ne. „Tai ir ne­rei­kia“, – at­sakė ji.“
Laukė apie va­landą
Ma­ty­da­mi tokį chaosą ir bi­jo­da­mi ri­zi­kuo­ti sa­vo svei­ka­ta, daug kas nu­sprendė eilės lauk­ti au­to­mo­bi­liuo­se. Mo­te­ris, su ku­ria bend­ra­vo­me, sakė ne kartą ėju­si į skiepų ka­bi­netą klaus­ti, ka­da ateis jos tėvu­ko eilė.
Taip pra­bėgo dau­giau nei va­lan­da. Lau­ke spaud­žiant 10-ies laips­nių šal­čiui ir pu­čiant žvar­biam vėjui net ir au­to­mo­bi­ly­je žvar­bo ran­kos ir stin­go ko­jos.
Ga­liau­siai abu su­stirę iš šal­čio bu­vo pa­kvies­ti užei­ti. Tie­sa, lauk­da­ma mo­te­ris spėjo paskam­bin­ti į „Ine­sos“ kli­niką tuo nu­me­riu, ku­riuo prie­š dieną su­laukė kvie­ti­mo skie­py­tis.
„Ten at­si­prašė. Aiš­ki­no, kad ne jų kaltė – ne­spėjo šian­dien per pus­va­landį visų per­spėti, kad ne­be­rei­kia to an­tikūnų tes­to. O dieną prie­š tai esą se­sutės liepė vi­sus kar­tu su­kvies­ti, kad prie­š vak­ci­na­vimą galėtų pa­da­ry­ti tes­tus. Va­di­na­si, tų testų reikė­jo. Bet kas šian­dien pa­si­keitė, kad jie ta­po ne­be­rei­ka­lin­gi? Taip ir li­kau ne­sup­ra­tu­si.“
Nei ver­kit, nei juok­tis
Mo­te­ris įvar­di­no ir dau­giau de­ta­lių, tądien kėlu­sių su­si­rin­ku­siųjų pa­si­pik­ti­nimą. Esą pa­skie­py­tie­siems nu­ro­dy­ta išei­ti pro ki­tas du­ris, nei at­ėjo – kad vi­si ne­si­grūstų pro vie­ne­rias. Lyg prie­š tai ne­būtų tekę visą va­landą mal­tis prie tų durų, zu­jant pir­myn at­gal. Ir ne po vieną kartą.
Nie­kas ne­si­var­gi­no pa­si­rūpin­ti ir laip­tais prie įėji­mo į pa­statą, ant ku­rių pa­dėtas gu­mi­nis ta­kas „sma­giai“ čiuožė ap­ša­lu­siu pa­vir­šiu­mi. Tik lai­min­go at­si­tik­ti­nu­mo, o gal ly­din­čių as­menų bud­ru­mo dėka nie­kas ne­pas­ly­do ir ne­su­si­ža­lo­jo.
Šiais iš­gy­ve­ni­mais pa­si­da­li­nu­si skam­bi­nu­sio­ji pa­sa­ko­jo per Vo­kie­ti­jos te­le­vi­ziją ma­čiu­si re­por­ta­žus, kaip ma­si­niam skie­pi­ji­mui ruo­šia­ma­si to­je ša­ly­je. Esą šiam rei­ka­lui vo­kie­čiai su­manė pa­si­telk­ti ka­rius – jie imi­ta­vo tiek jau­nus ar vi­du­ti­nio, tiek vy­res­nio am­žiaus, sun­kiai ju­dan­čius, ne­ga­lią tu­rin­čius gy­ven­to­jus. Ste­bint šias dirb­ti­nai su­kur­tas si­mu­lia­ci­jas aiš­kin­ta­si, su ko­kiais sun­ku­mais šios as­menų grupės su­si­durs at­vy­ku­sios skie­po. Srautų val­dy­mui pa­si­telk­ti avia­ci­jos ir pa­na­šio­se kom­pa­ni­jo­se dir­ban­tys spe­cia­lis­tai, iš­ma­nan­tys darbą su mi­nio­mis.
„O pas mus? Vis­kas grei­tuo­ju būdu. Rei­kia tikė­tis, kad at­ėjus lai­kui at­vyk­ti ant­ro­jo skie­po jau bus pa­si­mo­ky­ta iš klaidų“, – vi­lia­si pa­šne­kovė.
Apie šią si­tua­ciją „Že­mai­tis“ kalbė­jo­si su at­sa­kingų ins­ti­tu­cijų at­sto­vais. Pa­tei­kia­me jų ver­ti­ni­mus.
Plungės li­go­ninės di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Dan­guolė LUO­TIENĖ:
„Va­kar pa­ti da­ly­va­vau nuo­to­li­nia­me pa­si­ta­ri­me su Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos at­sto­vais dėl vak­ci­na­ci­jos. Bu­vo aiš­kiai pa­sa­ky­ta, kad prie­š skiepą nuo šiol rei­kia tir­ti tik tuos, ku­riems ky­la įta­rimų, kad galbūt yra už­sikrėtę. Visų kitų ne­rei­kia. Tuo nu­ro­dy­mu va­do­vau­jamės ir va­do­vau­simės, kol su­lauk­sim kitų.
O dėl šian­dien po­piet su­si­da­riu­sios spūsties ga­liu pa­sa­ky­ti, kad čia yra as­me­nis skie­py­ti siun­tu­sios „Ine­sos“ kli­ni­kos kaltės. Ji su­da­rinė­jo sąra­šus ir vi­siems pa­skyrė at­vy­ki­mo laiką. Ma­tyt, kaž­kas kaž­ko ne­su­de­ri­no ar pra­žiūrė­jo... Va­kar, kai skie­pi­jo­me Plungės svei­ka­tos cent­ro siųs­tus se­ny­vo am­žiaus as­me­nis, to­kios pro­ble­mos neiš­ki­lo.
Bet ne­si­kra­to­me at­sa­ko­mybės ir mes. Nuo šiol pa­tys tik­rin­sim, kam ir ka­da pa­skir­ta at­vyk­ti, kad si­tua­ci­ja ne­be­si­kar­totų. Pir­mas bly­nas tru­putį pri­svi­lo...“
Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės gy­dy­to­ja Ores­ta GE­RULS­KIENĖ:
„Ži­no­te, da­bar dėl tų skiepų in­for­ma­ci­ja kei­čia­si vos ne kas va­landą. Kaip sa­ko­ma – kaip die­na, taip nau­jie­na. Ir va­kar nuo­to­li­niu būdu dis­ku­ta­vo­me su Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos at­sto­vais. Jie įvar­di­no, kad bus at­si­sa­ky­ta se­ny­vo am­žiaus žmo­nių ty­ri­mo prie­š skiepą grei­tai­siais tes­tais. Tai iš­gir­du­si mūsų li­go­ninė ir pa­skubė­jo at­si­sa­ky­ti ši­to iš­ty­ri­mo.
Šian­dien pra­dėju­si aiš­kin­tis si­tua­ciją skam­bi­nau vėl į mi­nis­te­riją. Ten man pa­sakė: kol šis spren­di­mas ne­įfor­min­tas raš­tiš­kai, tol pri­va­lo­me tes­tuo­ti. Per­da­viau tai li­go­ni­nei, ku­ri ir or­ga­ni­zuo­ja visą skie­pi­jimą. Aiš­kiai pa­sa­kiau, kad tir­ti būti­na. Su vak­ci­no­mis yra gau­ti ir grei­tie­ji tes­tai. Tu­ri­me jų už­tek­ti­nai ir pri­va­lo­me tir­ti, kol mi­nis­te­ri­ja ju­ri­diš­kai ne­įtei­sins ki­to­kios tvar­kos.
Per pir­ma­dienį, ant­ra­dienį ir tre­čia­dienį esam nu­matę pa­skie­py­ti apie 90 as­menų, ku­riems per 80 metų, – po 30 iš kiek­vie­nos po­lik­li­ni­kos.  Va­kar (pir­ma­dienį – aut.) vi­si skie­py­ti as­me­nys bu­vo tir­ti dėl an­tikūnų. Ir šian­dien iš ry­to, be­rods, tyrė. Tik su tais, ku­rie at­vy­ko po pietų, taip išė­jo... Bet se­sutės man sakė, kad bu­vo ir to­kių, ku­rie at­si­sakė to ty­ri­mo. Pa­tys at­si­sa­ko, o po to ke­lia triukšmą, kodėl neiš­tyrė.
Ir at­vyk­ti jiems pa­skir­tu lai­ku žmonės ne­su­ge­ba. Vi­si no­ri anks­čiau. Todėl ir gau­na­si tos spūstys. Pa­tiems reikėtų dau­giau sąmo­nin­gu­mo.“
Šei­mos kli­ni­kos „Ine­sa“ at­sto­vas Vy­tau­tas Kli­šo­nis:
„Ma­tot, tie pa­cien­tai – mūsų, ta­čiau vak­ci­na­vimą or­ga­ni­zuo­ja li­go­ninė. Mes su­da­ro­me skie­py­tis no­rin­čių žmo­nių sąra­šus, o li­go­ninė nu­ro­do, ka­da juos su­kvies­ti. Pa­tys ne­kont­ro­liuo­jam tos si­tua­ci­jos.
Rei­kia su­pras­ti ir tai, kad šiuo me­tu dar tęsia­si ban­do­ma­sis lai­ko­tar­pis. Jau pra­dėtos skie­py­ti vy­riau­sių gy­ven­tojų grupės, bet tuo pa­čiu vis dar eks­pe­ri­men­tuo­ja­ma sprend­žiant, kaip su­val­dy­ti žmo­nių srau­tus, kaip viską or­ga­ni­zuo­ti, kad vyktų skland­žiai. Dėl to ir gau­na­si tie ne­su­sip­ra­ti­mai. Juk mes ne­tu­rim to­kios pa­tir­ties. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad mo­komės iš klaidų.
Bet po tru­putį si­tua­ci­ja gerė­ja. Po kiek­vie­no skie­pi­ji­mo jun­giamės į nuo­to­li­nius pa­si­ta­ri­mus su Sa­vi­val­dy­be ir li­go­ni­ne, mi­nis­te­ri­jos at­sto­vais, ta­riamės, ką ga­li­me pa­to­bu­lin­ti, kad žmonėms reikėtų trum­piau lauk­ti.
Šiuo me­tu se­no­joj po­lik­li­ni­koj vei­kia du skiepų ka­bi­ne­tai, tad vie­nu me­tu ga­li būti skie­pi­ja­mi du as­me­nys, ta­čiau atei­ty pla­nuo­ja­ma jų ten įreng­ti 3–4. Ta­da pro­ce­sas bus grei­tes­nis. Svars­to­ma ir ga­li­mybė žmonėms prie­š skie­pi­jimą nu­si­ųsti už­pil­dy­ti an­ketas, kad at­vy­kus ne­be­reikėtų gaiš­ti. Da­bar ne­galė­jo­me to pa­da­ry­ti, nes daž­nas vy­res­nio am­žiaus žmo­gus ne tik kom­piu­te­rio, bet ir iš­ma­nio­jo te­le­fo­no ne­tu­ri – kur jam nu­si­ųsi tą formą?!“