Svei­kas, ko­vi­di­ni sky­riau!

Vie­na iš pen­kių
O is­to­ri­ja pra­si­dė­jo įpras­tai. Vie­ną die­ną pa­si­ju­tau blo­gai: krė­tė šal­tis, per­štė­jo gerk­lę, pa­ki­lo tem­pe­ra­tū­ra. Sup­ras­da­ma, kad ne­tu­rė­siu ga­li­my­bės izo­liuo­tis nuo šei­mos, il­gai ne­lau­ku­si skam­bi­nu karš­tą­ja li­ni­ja 1808 ir pra­šau už­re­gist­ruo­ti ko­ro­na­vi­ru­so tes­tui.
Ki­tą die­ną at­skrie­ja tei­gia­mas at­sa­ky­mas. Pri­rei­kia lai­ko ap­si­pras­ti su min­ti­mi, jog da­bar ir tu esi tas sta­tis­ti­nis vie­ne­tas, apie ku­riuos kas­dien skel­bia per vi­sus in­for­ma­ci­nius ka­na­lus.
Tą die­ną Plun­gės ra­jo­ne bu­vo nu­sta­ty­ti 5 nau­ji ko­ro­na­vi­ru­so at­ve­jai. Ly­gi­nant su ne taip se­niai skelb­tais 50, 60, net 80 nau­jų su­si­rgi­mų, tie 5 at­ve­jai iš­ties at­ro­do juo­kin­gai. Ir vis tiek vie­nas iš jų tu­rė­jai bū­ti tu. Li­ki­mo iro­ni­ja, ne ki­taip.
Ta­da pus­die­nis pla­nuo­jant, kam per­leis­ti dar­bus, pra­ne­šant, kad po­rą sa­vai­čių mū­sų ne­lauk­tų – bū­si­me na­mie. Žo­džiu, stan­dar­ti­nės pro­ce­dū­ros, gal­voj ri­kiuo­tos jau dau­gy­bę kar­tų.
„Ne, są­mo­nės ne­pra­ra­do“
O ta­da be­lie­ka min­ty­se sau ir bal­su ar­ti­mie­siems į te­le­fo­no ra­ge­lį kar­to­ti, kad vis­kas bus ge­rai. Jau­čiuo­si pu­sė­ti­nai, jei ne slo­ga ir silp­nu­mas, kaip ir ne­tu­rė­čiau kuo skųs­tis. Šei­mos na­riams simp­to­mai ne­pa­si­reiš­kia. Žo­džiu – iš­gy­ven­sim, bai­saus čia daik­to. Daug da­bar to­kių kaip mes...
Tuo ma­no pa­žin­tis su ko­ro­na­vi­ru­su gal bū­tų ir pa­si­bai­gu­si, jei ne ne­ti­kė­tai at­si­ra­dęs du­su­lys. Pir­mai­siais va­ka­rais už­tek­da­vo pri­gul­ti ir jo ne­lik­da­vo nė ženk­lo, ta­čiau atė­jo nak­tis, kai ne­be­gel­bė­jo nie­kas.
Ge­ro­kai po vi­dur­nak­čio, ma­ty­da­mas ma­ne vis dar be­si­blaš­kan­čią po na­mus, vy­ras su­ren­ka bend­ro­jo pa­gal­bos cent­ro nu­me­rį. „Sun­ku kvė­puo­ti. Taip, nu­sta­ty­tas ko­ro­na­vi­ru­sas. Ne, są­mo­nės ne­pra­ra­do“, – gir­džiu jo bal­są už du­rų.
Nep­raė­jus nė pus­va­lan­džiui jau esu Plun­gės li­go­ni­nės 
Priė­mi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je. Tiks­liau, prie jo pri­blo­kuo­ta­me kon­tei­ne­ri­nia­me na­me­ly­je, ka­dai­se nau­do­ta­me ne­blai­viems pa­var­gė­liams ap­nak­vin­din­ti, o da­bar tar­nau­jan­čia­me „ne­šva­rių“ li­go­nių srau­tui at­skir­ti nuo „šva­rių“.
Pri­sė­du ant ar­ti­miau­sios kė­dės ir ban­dau kon­cent­ruo­tis į vie­ną taš­ką grin­dy­se, nes kvė­puo­ti, re­gi­si, dar sun­kiau – lyg kas dir­žais krū­ti­nę verž­tų. Ne­ži­nau, kiek lai­ko taip pra­bė­ga, kol iš­girs­tu slau­gės bal­są, kvie­čian­tį sek­ti pa­skui ją.
Įp­ras­tos pro­ce­dū­ros: pil­do­mi do­ku­men­tai, da­ro­ma krū­ti­nės ląs­tos rent­ge­nog­ra­ma ir esu pa­ly­di­ma į penk­tą aukš­tą. Tai­gi, svei­kas, ko­vi­di­ni sky­riau! Pa­ma­ta­vu­si de­guo­nies įsi­sa­vi­ni­mą krau­jy­je slau­gy­to­ja kons­ta­tuo­ja, kad ga­liu kvė­puo­ti pa­ti, pa­pil­do­mai de­guo­nies man ne­rei­kia. Re­gis, vien nuo šios ži­nios pa­si­da­ro leng­viau. Pa­jun­tu at­slen­kant nuo­var­gį – jau tuoj švis.
Leng­viau­sia li­go­nė sky­riu­je
Ry­tas. Pus­ry­čiai, krau­jo spau­di­mo, tem­pe­ra­tū­ros, de­guo­nies ma­ta­vi­mas, gy­dy­to­jo vi­zi­ta­ci­jos lau­ki­mas. O ta­da vėl pa­jun­tu tuos dir­žus ant krū­ti­nės. Žiop­čio­ju lyg nu­bė­gu­si 10 ra­tų sta­dio­ne. Ats­ku­bė­ju­si se­su­tė ban­do su­vok­ti, kas vyks­ta. Už nu­ga­ros iš­girs­tu ir gy­dy­to­jo bal­są. Da­bar jie jau abu klau­si­nė­ja, kas man yra, ką jau­čiu, ta­čiau var­giai ga­liu iš­tar­ti vos žo­dį.
Se­su­tė dar kar­tą ma­tuo­ja krau­jo įsi­so­ti­ni­mą de­guo­ni­mi. O ta­da gir­džiu guo­džian­čius gy­dy­to­jo žo­džius, kad su to­kia de­guo­nies sa­tu­ra­ci­ja tik­rai ne­mir­siu. Svar­bu – nu­si­ra­min­ti.
„Esa­te pa­ti leng­viau­sia li­go­nė ma­no sky­riu­je“, – nu­si­juo­kia gy­dy­to­jas, kai jau at­ga­vu­si kva­pą ir orien­ta­ci­ją pa­ke­liu gal­vą. Pri­rei­kia dar lai­ko su­si­vok­ti, kad ši­tie žo­džiai skir­ti man.
Bū­tent hu­mo­ras gelbs­ti to­mis ne­leng­vo­mis die­no­mis ir ne­lei­džia pa­si­duo­ti slo­gioms min­tims, pa­skui ku­rias tuoj at­sė­li­na ir ne­lem­ta­sis du­su­lys. Ten­ka pa­ma­žu pra­tin­tis prie čia ga­lio­jan­čių tai­syk­lių. Ir kai ku­rios jų iš pra­džių, tie­są sa­kant, šo­ki­ruo­ja.
Grei­tai tam­pa aiš­ku, kad apie tua­le­tą ir du­šą teks ku­riam lai­kui pa­mirš­ti. Vaikš­čio­ti po sky­rių ir net iš­kiš­ti no­sį į ko­ri­dorių – griež­tai drau­džia­ma. 
Tua­le­tą at­sto­ja spe­cia­li kė­dė ant ra­tu­kų vie­na­me pa­la­tos kam­pe, du­šą – kriauk­lė ki­ta­me.
Mais­tas ir ar­ba­ta tie­kia­mi vien­kar­ti­niuo­se in­duo­se, ku­rie pa­val­gius su­ren­ka­mi į mai­šus ir ga­be­na­mi de­gin­ti. Apie li­go­nių lan­ky­mą ne­ga­li bū­ti nė kal­bos. Tie­sa, ar­ti­mie­ji ser­gan­tie­siems ga­li per­duo­ti lauk­ne­šė­lius – juos rei­kia pa­lik­ti prie cent­ri­nio li­go­ni­nės įė­ji­mo bu­din­čiai dar­buo­to­jai.
Vi­sas per­so­na­las – su spe­cia­liais ap­sau­gi­niais kom­bi­ne­zo­nais, vei­dą den­gian­čio­mis kau­kė­mis ir aki­niais. „Li­kom be sa­vo pa­švais­tų. Nei aus­ka­rų įsi­seg­si, nei lū­pų pa­si­da­žy­si. Į dar­bą ren­gie­si – tik kel­nės ir megz­ti­nis. Ir vis­kas po ta plė­ve­le“, – nu­si­juo­kia vie­na iš se­su­čių, ku­rias pa­ma­žu pra­ti­nuo­si at­skir­ti iš bal­so ir šil­tai be­si­šyp­san­čių akių.
Iš­ve­žė abu, grį­žo vie­na
Nes­kai­čiuo­jant į ve­ną la­šan­čių me­di­ka­men­tų, pir­mo­sio­mis die­no­mis lyg sau­lės spin­du­liais ko­kioj sa­na­to­ri­joj gy­dau­si ir neiš­sen­kan­čia pa­la­tos kai­my­nės Ely­tės iš Tel­šių ra­jo­no ener­gi­ja bei lyg iš gau­sy­bės ra­go be­si­lie­jan­čio­mis jos is­to­ri­jo­mis. Ke­tur­vie­tė­je pa­la­to­je gu­li­me dvie­se. Esa­me iš tų lai­min­gų­jų, ku­riems ne­rei­kia pa­pil­do­mai tiek­ti de­guo­nies – tik­ri lai­mės kū­di­kiai ši­toj ne­lai­mių pa­kal­nėj.
75-erių mo­te­ris per tris sa­vai­tes ap­va­žia­vo net tris li­go­nines – Tel­šių, Šiau­lių ir Plun­gės – ir jau ruo­šia­si ke­liau­ti na­mo. Bai­sio­ji li­ga įveik­ta. „Pa­bo­do val­diš­kuos na­muos, no­ri­si į sa­vo tro­bą, pas sa­vo šu­niu­ką ir ka­ti­nu­ką“, – dės­to links­mai, vis ne­pa­mirš­da­ma pri­dur­ti, kaip bus ge­ra grįž­ti, kaip jos lauk­da­mi gi­mi­nai­čiai pri­kū­rens kam­ba­rius.
Die­ną prieš iš­vyks­tant na­mo Ely­tei pra­ne­šė, kad kaž­ku­rio­je li­go­ni­nė­je už­ge­so jos gy­ve­ni­mo drau­go gy­vy­bė. Ko­ro­na­vi­ru­sas. Iš­ve­žė gy­dy­ti abu, o na­mo grįš tik ji vie­na...
„Ge­ras bu­vo žmo­gus. Kai su­si­ruoš­da­vau kur, vis klaus­da­vo – ar pa­si­kvė­pi­nai? Ir šim­ti­nę tuoj į del­ną įbruk­da­vo, jei par­duo­tu­vėj ko­kią su­kne­lę akim nu­glos­ty­da­vau. Sa­ky­da­vo – nu­si­pirk, pasipuoši… Ap­lan­ky­siu pa­va­sa­rį ka­pe­lius, gė­lių nu­ne­šiu. Kur aš da­bar, po ligoninės…“ – nu­tę­sia, tik ne­be­sup­ran­tu jau, ar man, ar ki­tam klau­sy­to­jui jos ne­nu­ty­lan­čia­me te­le­fo­ne.
Ne­pa­si­rink­si
Ki­tą die­ną mo­te­ris vėl gy­vai čiauš­ka, pa­sa­ko­ja se­su­tėms jau ke­liau­sian­ti na­mo. Kaip be­bū­tų, tris sa­vai­tes jų ne­ma­čiu­si. Nes­var­bu, kad nie­kas ne­pa­si­tiks – vi­si ke­tu­ri vai­kai už­sie­ny­je. Svar­bu – sa­vo sie­nos…
„Esat, oho, kokia… To­kią li­gą įvei­kėt. Ir šim­to me­tų su­lauk­sit“, – pa­si­džiau­gia dra­bu­žius Ely­tei at­ne­šu­si slau­gė ir tuoj gu­viai pa­pa­sa­ko­ja, kad sa­vo aki­mis ma­tė net vy­res­nių, iš­si­kaps­čiu­sių iš CO­VID-19 gniauž­tų.
Bet ne vi­siems taip pa­si­se­ka. Pas­ku­ti­nią­ją nak­tį, pra­leis­tą šia­me sky­riu­je, gir­džiu už sie­nos di­de­lį su­ju­di­mą. Pra­džio­je ko­ri­do­riumi ai­di skub­rūs se­su­čių žings­niai, ta­da – gy­dy­to­jo nu­ro­dy­mas tuoj pat ga­ben­ti pa­cien­tą į rea­ni­ma­ci­ją. Ga­liau­siai – ty­la ir skam­bu­tis ar­ti­mie­siems, pra­ne­šan­tis blo­giau­sią ži­nią. Dar vie­na ko­ro­na­vi­ru­so au­ka. Ir dar vie­na be­mie­gė nak­tis per­so­na­lui.
„Ar jums ne­bai­su čia dirb­ti?“ – klau­siu se­su­tės, anks­tų ry­tą kei­čian­čios man ka­te­te­rį. „O kur ding­si, kad ir bi­jo­si? – klau­si­mu į klau­si­mą at­sa­ko ji. – Ir iki ko­ro­nos dir­bau šia­me sky­riu­je. Ne­ma­žai mū­sų jau per­si­rgo ir vėl grį­žo. Ne­pa­si­rink­si“, – at­si­dūs­ta.
Ma­ty­da­ma, kaip šios mo­te­rys su­ka­si po pa­la­tą, die­ną nak­tį če­žė­da­mos sa­vo plas­ti­ki­niais kom­bi­ne­zo­nais, ne­ga­liu at­si­kra­ty­ti min­ties, kad šis sky­rius ga­lė­tų pa­si­tar­nau­ti kaip sa­vo­tiš­ka pe­rauk­lė­ji­mo sto­vyk­la vi­siems šau­kian­tie­siems, jog ko­ro­na­vi­ru­so nė­ra. Gal bent die­ną pa­plu­šė­ję to­kio­je vie­to­je jie nu­sto­tų klie­dė­ti apie kaž­ko­kias są­moks­lo teo­ri­jas. Net ir ba­na­lus ser­gan­čio­jo nak­ti­puo­džio iš­ne­ši­mas to­kioj si­tua­ci­joj at­ro­do daug pra­smin­ges­nis nei vi­si tie ko­vi­dio­tų klie­de­siai...
Ne­pai­sant vis­ko, čia dir­ban­čios mo­te­rys nuo­lat šyp­so­si ir – ne­me­luo­ju – be per­sto­jo tei­rau­ja­si, ar vis­kas ge­rai, ar ne­šal­ta, ar ne­šil­ta, gal ko trūks­ta?
Nie­ko ne­trūks­ta, ačiū. Kvė­puo­ju, sveiks­tu – esu gi­mu­si po lai­min­ga žvaigž­de. Ir tuoj ke­liau­siu na­mo.