Naujausios
SPECIALISTAS PATARIA
Tėvai vaiką gali paversti ir tyleniu, ir narcizu
Kai vaikai nebenori mokytis arba ima per daug mokytis, tampa narcizais arba savimi nepasitikinčiais tyleniais. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos psichologė Rasa Slonskienė sako, jog pirmiausia tėvai priverčia savo vaiką jaustis blogai.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Pagirti reikia ne tik už gerą pažymį
– Iš kur ir kada atsiranda nepasitenkinimas savimi, kuris perauga į menkavertiškumą?
– Norėčiau papasakoti anekdotą, kurį kažkur perskaičiau: miestelio viduryje ant paminklo buvo užrašas, jog jis pastatytas nusipelniusiam gydytojui, visuomenės veikėjui, karo didvyriui ir vis dar savo motinos nepasitenkinimo šaltiniui.
Kartais tėvai labai daug reikalauja iš savo vaikų. Tai nėra daroma piktybiškai, nė vieni nenori būti blogais tėvais, bet tai labai dažnai nutinka.
Menkavertiškumo jausmas beveik visada ateina iš šeimos ir išlenda paauglystėje.
– Ar tėvų pastabos dėl mokslo vaikus smarkiai paveikia?
– Daugelis mokinių guodžiasi, kad tėvai pagiria tik už gerą pažymį.
Manau, kad tėvai ne visai supranta, kiek daug jų vaikas įdeda pastangų mokydamasis, tačiau net ir daug mokantis ne visada pavyksta gauti gerą pažymį. Ir dažnai tėvų būna vertinamas, kaip nieko nesugebantis. Tai stipri demotyvacija mokytis.
Dažnai nutinka, kad gerai besimokantis vaikas ima kažkurioje klasėje ir nustoja mokytis. Tada ant jo galvos pasipila priekaištų lavina. Kuo mažiau iš tėvų ar mokytojų pusės bus pastiprinimo, supratimo ir palaikymo, tuo labiau vaikas nenorės mokytis.
Reikia vaikus girti ne už tik gerus rezultatus, bet už patį mokymosi procesą, įdėtas pastangas. Vaikai pasigenda tėvų domėjimosi mokslo procesu. Dažniausiai išgirsta klausimą, kokį pažymį gavo, o kaip sekėsi ruoštis, kaip jautėsi įvertinti mokytojo, nepasidomi.
Menkavertiškumas – rimta problema
– Kodėl vaikai nebesimoko arba mokosi per daug uoliai?
– Jei mokinys yra vidutinio intelekto, bet turi mokymosi sunkumų, galima įžvelgti atsiradusių psichologinių sunkumų. Tokia prielaida netinka įvairių raidos sutrikimų turintiems mokiniams. Gerai mokytis gali tik ramus, harmoningas savo jausmais žmogus.
Iš mokinio būsenos galima spręsti apie jo vidinę būseną. Jei jis triukšmingas, nesusikaupia, dairosi, nesiklauso, iškart tokiam mokiniui užduodu klausimą, koks jausmų chaosas yra jo viduje? Judrumu jis išreiškia esantį nerimą, įtampą. Jam liepiama ramiai sėdėti, kai jį valdo vienintelis noras – kuo greičiau sprukti iš mokyklos.
Nesimokymui arba perdėtai stropiam mokymuisi įtakos turi atsiradęs menkavertiškumo jausmas. Vaikas ima manyti, kam jam mokytis, jei nesiseka. Kitu atveju, nuolat mokosi ir verkia gavę 9, nes troško tik 10. Tokiam vaikui reikia akcentuoti, kad mokytis reikia tiek, kiek jis sugeba, kiek gali.
Mokytojai dažniausiai konstatuoja faktą, kad vaikas nesimoko, tačiau neišsiaiškina priežasčių. Priežastys visada būna psichologinės.
– Kas paskatina menkavertiškumo jausmo atsiradimą?
– Viena priežasčių – vaikas buvo lepinamas ir daugelis dalykų buvo padaroma už jį. Toks vaikas negalės padėti nei sau, nei kitiems. Jis nepasitikės savo jėgomis.
Antra – kai vaikas neįtraukiamas į bendradarbiavimą, yra atstumiamas, neteisingai suprantamas. Pavyzdžiui, vaikas verkia, nes pyksta, o mama siūlo jam saldainį, kad nustotų verkti, neišsiaiškina pykčio priežasčių.
Kalbėti apie jausmus
– Ar vaikai kaip nors bando įveikti menkavertiškumą?
– Vaikai bando daugiau gauti dėmesio iš kitų. Tapti ypatingi. Jie nepasitiki savimi, todėl tampa perfekcionistais, narcizais.
Juos valdo mintis: neduokdie, mane kas nors sukritikuos ar nuvertins. Atskleidus tokio žmogaus savastį pasimato, kad ji yra kupina nerimo.
Po narcizo kauke taip pat slepiamas menkavertiškumas, nes vyrauja vidinė samprata: man pavyks net ir nieko nedarant.
Narcizams būdingas savo vertės sureikšminimas ir kraštutinis jautrumas kritikai. Tokie žmonės dažniausiai mano: „Aš esu vertas, nors ir nesimokau. Aš atėjau į mokyklą ir šito pakanka. Aš atnešiau savo skaudančią galvą ir į mane žiūrėkite“.
Narcizai nėra laimingi, jie slepia tikrą savastį ir jeigu kas nors juos „atvers“, jiems tai prilygs pasaulio pabaigai. Bet kuriam narcizui kritika – siaubingas dalykas.
Šitie mechanizmai vyksta neįsisąmoninus tikrosios situacijos. Susitvarkyti padėti gali tik psichologas.
– O kuo savo vaikui tokioje situacijoje gali padėti tėvai?
– Kai tėvai su vaiku kalba apie elgesį, o ne apie jausmus, užsidaro durys į bendravimą. Tėvai paklausia vaiko: „Kodėl tu šitaip elgiesi? Kodėl taip blogai padarei?“ Jis atsakys, kad nežino, arba kas nors privertė.
Jis slėps jausmus ir nieko nesakys. Jei vaikai nereiškia jausmų, jie yra nesaugūs. Tylėjimas – grėsmės ženklas.
Siūlau tėvams klausti apie tai, kaip vaikas jautėsi, kai kažkas nepavyko. Dažniausiai vaikams būna gėda. Ar galima pykti ant žmogaus, kai jis jaučia gėdą? Vaikai būna pikti, kai tėvai jais nesidžiaugia.
Labiausiai gražių žodžių reikia tam vaikui, kuriam nesiseka mokytis, o mes, lyg tyčia, juos mažiausiai giriame. Kai vaikai girdi daugiau gerų žodžių apie save, tai daugiau gero mato ir kituose.
Kalbėkite vaikams apie savo jausmus, pasakokite, jeigu kas nepasisekė, apie mokyklos laikus, kai taip pat stengėtės, kaip nesisekė, kaip laikėte egzaminus, atsakinėjote, nusirašinėjote, kaip tada jautėtės. Šitaip galima sumažinti vaikų baimę suklysti.
Mamos yra emocijų mokytojos, todėl būtinai reikia kuo dažniau apkabinti vaiką, paglostyti, pabučiuoti. Apkabinimai išskiria hormoną, kurio yra ir motinos piene, jis mažina nerimą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PATARIMAS: Juliaus Janonio gimnazijos psichologė Rasa Slonskienė tėvams pataria vaikus girti ne už tik gerus rezultatus, bet už patį mokymosi procesą, įdėtas pastangas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ELGESYS: „Iš žmogaus elgesio dažnai galima spręsti apie jo vidinę būseną“, – sako Juliaus Janonio gimnazijos psichologė Rasa Slonskienė.