Kalvariškei senolei vis tik teks išsikraustyti

Gin­tarės KAR­MO­NIENĖS nuo­trau­ka
Bro­nis­la­va teis­me aiš­ki­no jo­kių pi­nigų už sa­vo na­mo dalį ne­ga­vu­si, todėl ir iš­si­kel­ti ne­pri­va­lan­ti
Praė­ju­sių metų pa­bai­go­je rašė­me apie gar­baus am­žiaus kal­va­riškę Bro­nis­lavą Gim­bu­tienę, ku­ri žur­na­lis­tams skundė­si, esą ją skriaud­žia ir iš namų va­ro ne kas ki­tas, o jaunė­lis sūnus. Ta­čiau šis, ne­si­leis­da­mas į pla­tes­nes dis­ku­si­jas, ta­da pa­ti­ki­no, jog pro­ble­mas ke­lia ne jis, o mo­ti­na, nuo ku­rios jo šei­mai net sau­go­tis ne­va rei­kia. Se­nolė to­kias sūnaus kal­bas va­di­no iš­gal­vo­to­mis ir toliau aiš­ki­no, kad jis no­ri ja at­si­kra­ty­ti. Kiek ta­me tie­sos, sun­ku pa­sa­ky­ti. Da­bar aiš­ku tik vie­na – se­no­lei vis tik teks iš­sik­raus­ty­ti iš Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je esan­čių namų, ku­rie da­bar pri­klau­so jos sūnui. Tokį spren­dimą ko­vo 25-ąją pri­ėmė bylą dėl kal­variškės iš­kel­di­ni­mo nag­rinėjęs Plungės apy­linkės teis­mas.

Siau­bo filmą pri­me­nan­tis sce­na­ri­jus
Tuo, ką pa­pa­sa­ko­jo per­nai ru­denį aša­ro­da­ma į re­dak­ciją at­ėju­si se­nolė, bu­vo sun­ku pa­tikė­ti. Mo­ters nu­pieš­ta jos kas­die­nybė at­rodė la­biau pa­na­ši į baisų sapną ar net siau­bo fil­mo siu­žetą nei į gar­baus am­žiaus su­lau­ku­sio žmo­gaus gy­ve­nimą. Bro­nis­la­va žur­na­lis­tams guodė­si esan­ti išgrūs­ta gy­ven­ti į na­mo, kurį kaž­ka­da per­lei­do jau­niau­siam ir, pa­sak jos, my­li­miau­siam sūnui, rūsį. Lyg to būtų per ma­žai, ją ne­va ban­do­ma pa­vers­ti psi­chi­ne li­go­ne.
Brauk­da­ma aša­ras mo­čiutė pa­pa­sa­ko­jo, kaip sykį, norė­da­mas ją už­da­ry­ti į psi­chiat­rinę li­go­ninę, sūnus mo­tiną už­riš­ta bur­na ir su­pan­čio­to­mis ran­ko­mis bei ko­jo­mis įgrūdo į ma­šiną ir iš­vežė į Švėkšną.
Būtų ga­li­ma pa­ma­ny­ti, kad mo­čiutė dėl gar­baus sa­vo am­žiaus ar ga­limų svei­ka­tos pro­blemų viską iš­si­gal­vo­ja, ta­čiau abe­jo­nes išsk­laidė į re­dak­ciją tąkart jos at­si­neš­ti do­ku­men­tai – nu­ta­ri­mas nu­trauk­ti iki­teis­minį ty­rimą pa­gal lai­da­vimą.
Pa­si­ro­do, dėl šio įvy­kio se­nolė kreipė­si į po­li­ciją, tad jos sūnaus at­žvil­giu bu­vo pra­dėtas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas dėl ne­žy­maus šei­mos na­rio svei­ka­tos su­trik­dy­mo. Apie kal­va­riškės pa­tir­tas kan­čias by­lo­jo ir me­dikų nu­sta­ty­ti su­ža­lo­ji­mai: vir­šu­tinės lūpos ir kai­rio­jo skruos­to nu­broz­di­ni­mai, abiejų žastų ir de­ši­nio dil­bio poo­dinės krau­josrū­vos. Yra įra­šai ir apie su­muš­tus inks­tus bei nu­lauž­tus dan­tis.
Išgrū­do į rūsį
Ši­taip mo­tiną su­ža­lojęs kal­va­riš­kis, pri­pa­žinęs kaltę, nuo baud­žia­mo­sios at­sa­ko­mybės iš­si­su­ko – pro­ku­ro­ras nu­sprendė nu­trauk­ti ty­rimą ir B. Gim­bu­tienės sūnų at­leis­ti nuo baud­žia­mo­sios at­sa­ko­mybės pa­gal lai­da­vimą. Lai­duo­to­ja su­ti­ko būti jo su­tuok­tinės mo­ti­na.
Ta­čiau mo­te­ris ti­ki­no, kad tai ne­bu­vo vie­nin­te­lis sūnaus iš­puo­lis prie­š ją. Esą vos tik nu­si­kratė baud­žia­mo­sios at­sa­ko­mybės, jis ėmė ją grūsti lauk iš namų. Mo­te­ris ne­pa­si­davė ir tvir­tai laikė­si kaž­ka­da su vy­ru kurtų namų, todėl sūnaus bu­vo išk­raus­ty­ta į rūsį.
Kad kal­va­riškė glaud­žia­si rūsy­je, įsi­ti­ki­no­me sa­vo aki­mis. Se­nolė mums pa­rodė sa­vo gultą, kurį pa­ti pa­si­darė iš ta­bu­re­čių ir čiu­ži­nio. Ap­rodė ir ki­tus kam­pus. Bu­vo sun­ku pa­tikė­ti, kad to­je pa­čio­je erdvė­je, per­smelk­to­je pelė­sio kva­po, ji ir prau­sia­si, ir mie­ga, ir ga­mi­na maistą.
Kal­tina mar­čią
Kas turė­jo nu­tik­ti tarp mo­ti­nos ir sūnaus, kad taip su­si­klos­tė jų bend­ra­vi­mas? Bro­nis­la­va įsi­ti­ki­nu­si, kad juo­da ka­te, per­bėgu­sia jų san­ty­kius, ta­po mar­ti. Esą iki par­si­ve­dant šią į na­mus, jos ir jaunė­lio san­ty­kiai buvę šil­ti. Dėl to jam ir per­lei­do savąją Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je esan­čio did­žiu­lio gy­ve­na­mo­jo na­mo bei ki­to su vy­ru už­gy­ven­to ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to dalį (kitą dalį sūnus jau bu­vo pa­veldėjęs iš mi­ru­sio tėvo).
Mo­čiutė pa­sa­ko­jo, kad tei­sių į namą sūnui reikė­jo, kad jis galėtų pa­siim­ti vers­lui įkur­ti rei­ka­lingą pa­skolą. Bu­vo žo­diš­kai su­tar­ta, kad na­mo da­lis bus per­ra­šy­ta su pa­si­žadė­ji­mu iki gy­vos gal­vos rūpin­tis mo­ti­na.
Ši­to­kio su­si­ta­ri­mo sūnus esą ir laikė­si, iki kol, Bro­nis­la­vos žod­žiais, į na­mus po ves­tu­vių at­si­kėlu­si mar­ti ėmė kurs­ty­ti sūnų prie­š mo­tiną. Mo­te­ris ti­ki­no, kad jai net bu­vo užd­raus­ta bend­rau­ti su anūkė­liu.
Tikė­jomės iš­girs­ti ir kitą šios is­to­ri­jos pusę – Bro­nis­la­vos sūnų, ta­čiau jis nuo ko­men­tarų su­si­laikė. Tie­sa, vėliau at­siuntė laišką, ku­ria­me – vos vie­nas sa­ki­nys: „Vi­sa­da sau­go­jau ir sau­go­siu sa­vo šeimą nuo bet ko­kių grėsmių, bet nie­ka­da ne­ma­niau, kad šeimą teks gin­ti nuo vie­no ar­ti­miau­sio žmo­gaus, ma­mos.“
Sto­jo gin­ti šei­mos
Nors pa­ts kal­va­riš­kis ne­pa­no­ro nu­si­plau­ti purvo, ku­riuo jį api­pylė mo­ti­na, pa­si­rod­žius is­to­ri­jai laik­raš­ty­je už jauną šeimą sto­jo kal­va­riš­kiai, pui­kiai pa­žįstan­tys tiek Bro­nis­lavą, tiek jos sūnų. Že­mai­čių Kal­va­ri­jos gy­ven­to­jai ti­ki­no, kad nie­kas gar­baus am­žiaus mo­ters ne­būtų varęs iš tų namų, jei pa­ti ne­būtų pa­skel­bu­si ka­ro.
Ne vie­nas ta­da stebė­jo­si, kad Bro­nis­la­va ne­si­kraus­to į sūnaus jai Se­do­je (Ma­žei­kių r.) nu­pirktą butą, kurį dar ir pa­ti iš­si­rin­ko. Žmonės ti­ki­no, kad Bro­nis­la­vos sūnus – kruopš­tus, tvar­kin­gas, ne­konf­lik­tiš­kas jau­nas žmo­gus, be­si­rūpi­nan­tis ne tik sa­vo šei­ma, mies­te­lio ge­ro­ve, bet ir mo­ti­na. Esą vi­sas mies­te­lis pa­kraupęs nuo se­nolės „klie­de­sių“. Pa­sa­ko­ta, kad ji bu­vo ir elekt­ros lai­dus nu­kir­pu­si, ir du­jas pa­lei­du­si, o sa­vo mar­čią ne kartą gra­si­no nu­žu­dy­ti.
Dar kal­va­riš­kiai tei­ra­vo­si, kodėl Bro­nis­la­va rūsy­je žur­na­lis­tams pa­rodė tik vir­tuvėlę, o kam­barį su nor­ma­lia lo­va nu­slėpė. Kai to pa­klausė­me pa­čios se­nolės, ji pa­ti­ki­no už­mir­šu­si, nes pa­pras­čiau­siai ten ne­gy­ve­na – esą kam­ba­rys tam ne­pri­tai­ky­tas. O į klau­simą, kodėl at­si­sa­ko kraus­ty­tis į Sedą, kur, mūsų ži­nio­mis, gy­ve­na jos gi­mi­nai­čių, Bro­nis­la­va at­sakė ir ne­ke­ti­nan­ti to da­ry­ti. Ne­va bu­tas nu­pirk­tas mar­čios var­du, todėl ji nie­ku gy­vu ten neis.
Šei­mos dra­ma per­si­kėlė į teismą
Neišsp­ren­dus šių ne­su­ta­rimų šei­mos ra­te, Gim­butų dra­ma per­si­kėlė į Plungės apy­linkės teismą. Bro­nis­la­vos sūnus ten aiš­ki­no, kad, mi­rus tėvui, jis pa­veldė­jo jo na­mo dalį, į ku­rią tei­sių at­si­sakė ki­ti du mi­ru­sio­jo sūnūs. Ta­da jis ne­va ėmė svars­ty­ti ga­li­mybę ta­me na­me gy­ven­ti, todėl pa­si­ūlė mo­ti­nai jam par­duo­ti ir sa­vo dalį. Ši ne­va su­ti­ku­si. Kal­va­riš­kis teigė už jos dalį su­mokėjęs 120 tūkst. litų, nors na­mas bu­vo įver­tin­tas ge­ro­kai ma­žes­ne su­ma. Ta­čiau mo­ti­na rei­ka­lavo būtent to­kios su­mos.
Tiek ir ga­vo – vi­si pi­ni­gai esą bu­vo su­mokė­ti dar iki su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo.
Vy­ras ti­ki­no, kad ta­da, kai na­mas su jam pri­klau­san­čiais ki­tais pa­sta­tais ta­po jo, jis mo­ti­nai vis pri­min­davęs, kad ši turėtų pa­siieš­ko­ti ki­to būsto, tik ji ne­su­ti­ko iš­sik­raus­ty­ti. Ir lyg to būtų per ma­žai, esą ėmė jį ir jo šeimą šan­ta­žuo­ti, kvies­ti po­li­ciją, iš­gal­vo­da­ma kal­ti­ni­mus dėl smur­to.
Neap­si­kentęs to­kio gy­ve­ni­mo, sūnus kreipė­si į no­tarų biurą dėl mo­ti­nos iš­kel­di­ni­mo. Ji ga­vo raštą su pra­šy­mu iš­sik­raus­ty­ti iki nu­ro­dy­tos da­tos, bet to ne­pa­darė.
Kal­va­riš­kis ti­ki­no ir tai­kiai bandęs spręsti šią bėdą, su­si­tar­da­mas su ma­ma, kad jai Se­do­je bus nu­pirk­tas ir su­re­mon­tuo­tas bu­tas. Iš pra­džių mo­te­ris su tuo ne­va su­ti­ko, bet vėliau kel­tis ten at­si­sakė, nors vis­kas esą bu­vo įreng­ta šiuo­lai­kiš­kai ir pri­tai­ky­ta vy­res­niam žmo­gui. Ta­čiau se­nolė ir to­liau laikė­si įsi­ki­bu­si na­mo Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je.
Vyrą teis­me pa­laikė ir jo su­tuok­tinė, pa­sak ku­rios, Bro­nis­la­va pikt­naud­žiau­ja tuo, kad sūnus ne­no­ri jos prie­var­ta iš­kel­din­ti iš namų. Jau­na mo­te­ris ti­ki­no, kad vy­ro mo­ti­na el­gia­si ag­re­sy­viai, te­ro­ri­zuo­ja, gra­si­na su­si­do­ro­ji­mu, ty­čia ga­diną turtą. Esą ji net bi­jo  lik­ti na­muo­se vien su ja. Aiš­kin­ta, kad Bro­nis­la­va iš­gal­vo­da­vo smur­to iš­puo­lius, bet tai liovė­si šei­mai įsi­ren­gus vaiz­do stebė­ji­mo ka­me­ras.
Kraus­ty­tis ne­su­ti­ko
O štai pa­ti Bro­nis­la­va aiš­ki­no tu­rin­ti teisę gy­ven­ti Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, nes jos sūnus ne­va su ja iki šiol neat­sis­kaitęs. Sakė, kad jai už­tektų vie­no kam­barė­lio ta­me na­me, o jei sūnus su to­kiu pa­si­ūly­mu ne­su­tin­ka, te­gu su­mo­ka jai 90 tūkst. eurų už jos ap­gaulės būdu pra­rastą nuo­sa­vybę.
Mo­te­ris ti­ki­no esan­ti ap­gau­ta, nes su sūnu­mi bu­vo su­si­ta­ru­si, kad tuo­se na­muo­se galės gy­ven­ti neat­ly­gin­ti­nai iki gy­vos gal­vos, ka­dan­gi ji – se­ny­vo am­žiaus ir ki­to gy­ve­na­mo­jo plo­to ne­tu­ri. O da­bar yra me­ta­ma lauk.
Bet sūnus aiš­ki­no su mo­ti­na at­si­skaitęs. Esą tai pa­tvir­ti­na by­lo­je esan­tys įro­dy­mai bei pa­čios Bro­nis­la­vos pa­kvi­ta­vi­mas, pa­teik­tas no­ta­rei. Vy­ras teigė, kad jo­kio su­si­ta­ri­mo gy­ven­ti kar­tu ne­bu­vo, o jei toks ir būtų buvęs, ne­būtų reikėję iš­pirk­ti mo­ti­nos dalį.
Kal­va­riš­kis ti­ki­no, kad ga­li­mybės gy­ven­ti su mo­ti­na po vie­nu sto­gu nėra, nes ji ne tik ne­su­gy­ve­na­ma, bet ir ag­re­sy­vi – gra­si­na su­si­do­ro­ti su jo šei­ma, pa­deg­ti na­mus, nuo­lat kei­kia jo su­tuok­tinę.
Be to, jam ne­sup­ran­ta­ma, kodėl da­bar tu­ri da­lin­tis na­mu, kurį visą su­tvarkė ir da­bar vie­nas rūpi­na­si, mo­ka vi­sus su na­mu su­si­ju­sius mo­kes­čiu. Mo­ti­na esą nė cen­tu ne­pri­si­de­da, nors už sa­vo dalį yra ga­vu­si ne­men­kus pi­ni­gus.
Pa­ti Bro­nis­la­va laikė­si sa­vo. Teis­me aiš­ki­no jo­kių pi­nigų už sa­vo na­mo dalį ne­ga­vu­si. Ji pa­sa­ko­jo, kad sūnus valdė jos ban­ko kor­telę ir su pi­ni­gais galė­jo elg­tis, kaip jam bu­vo rei­ka­lin­ga. Esą ir jo­kių pa­kvi­ta­vimų ne­pa­si­rašė, bet bu­vo ap­gau­ta – ne­va no­tarė jai pa­ki­šo do­ku­mentą apie 20-ies tūkst. eurų įsis­ko­li­nimą už elektrą. Iš pra­džių ji ne­su­ti­ko ra­šy­tis, bet vėliau no­tarė ne­va įkalbė­ju­si. O to­kio pa­kvi­ta­vi­mo, ku­ris pa­teik­tas by­lo­je, ji teigė aky­se ne­ma­čiu­si.
Įpa­rei­go­jo iš­sik­raus­ty­ti
Ta­čiau teis­mas se­nolės žod­žiais ne­pa­tikė­jo. Esą by­lo­je pa­teik­ta med­žia­ga by­lo­ja, kad mo­te­ris sa­vo na­mo dalį sūnui vis tik per­lei­do ir už tai ga­vo pi­ni­gus. Todėl vy­ras tu­ri teisę ne­truk­do­mas nau­do­tis tiek jam pri­klau­san­čiu žemės skly­pu, tiek gy­ve­na­muo­ju na­mu su pa­pil­do­mais kie­mo sta­ti­niais. Juo­lab kad yra pa­si­rūpinęs ir sa­vo mo­ti­na, nu­pirk­da­mas jai butą Se­do­je.
Sa­va­va­liš­kai užėmę gy­ve­namąjį plotą be jo sa­vi­nin­ko lei­di­mo, kaip ži­nia, iškeldinami  teis­mo sprendimu. Taip nu­ti­ko ir šiuo at­ve­ju. Bylą iš­nag­rinėjęs teis­mas nu­sprendė iš­kel­din­ti Bro­nis­lavą iš namų Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je į butą Se­do­je, kur ji galės gy­ven­ti iki pat sa­vo gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Se­nolė įpa­rei­go­ta išei­ti su vi­sais sa­vo daik­tais.
Spren­di­mas per 30 dienų nuo pri­ėmi­mo die­nos ga­li būti skund­žia­mas Klaipė­dos apy­gar­dos teis­mui.