Kalvariškės senolės nepasigailėjo ir uostamiesčio teismas

Plungės teismą kal­ti­no ša­liš­ku­mu

Kreip­da­ma­si į Apy­gar­dos teismą Bro­nis­la­va pra­šė pa­nai­kin­ti Plungės apy­linkės teis­mo spren­dimą, ku­riuo ji įpa­rei­go­ta ap­leis­ti na­mus Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je ir kel­tis į butą Se­do­je (Ma­žei­kių r.), jai par­ūpintą to pa­ties sūnus.
Ape­lia­cinį skundą kal­va­riškė grindė tuo, kad  pir­mos ins­tan­ci­jos teis­mas ne­va bu­vo neo-
b­jek­ty­vus ir ša­liš­kas. Esą ne­pagrįs­tai su­reikš­min­ti sūnaus pa­teik­ti įro­dy­mai, ku­riais jis grindė jos ne­su­gy­ve­namą cha­rak­terį, ir ne­ver­tin­ti kai­mynų at­si­lie­pi­mai, pa­tvir­ti­nan­tys prie­šin­gas ap­lin­ky­bes.
Bro­nis­la­vos skun­de ak­cen­tuo­ta ir tai, kad sūnus, skir­tin­gai nei nu­rodė Plungės teis­mas, nėra at­si­skaitęs su mo­ti­na už jam per­leistą ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to dalį.
Be to, esą teis­mas pa­darė ne­pagrįstą iš­vadą, jog tarp sūnaus ir mo­ti­nos ne­bu­vo su­da­ry­ta žo­dinė pa­nau­dos su­tar­tis. Ne­va fak­tas, kad Bro­nis­la­va na­me, dėl ku­rio tarp mo­ti­nos ir jau­niau­sios at­ža­los už­virė ka­ras, ne­pert­rau­kia­mai gy­ve­na nuo 1984 metų, ro­do, kad vis tik bu­vo su­tar­ta, jog kal­va­riškė galės lik­ti sūnui per­leis­ta­me na­me. Kad ji pri­valės iš­sik­raus­ty­ti, ne­nu­ro­dy­ta ir  2005-ųjų gruod­žio 12 die­nos su­tar­ty­je dėl na­mo da­lies par­da­vi­mo sūnui. Tai, kad eg­zis­ta­vo žo­di­nis su­si­ta­ri­mas dėl pa­nau­dos teisės, ne­va pa­tvir­tina ir ap­lin­kybė, jog 2016 m. 
bir­že­lio 2 d.  pa­veldė­ji­mo tei­sių do­va­no­ji­mo su­tar­ti­mi kal­va­riškė jaunė­liui per­lei­do tei­ses į turtą ir tur­ti­nes tei­ses, ku­rios pri­klausė mi­ru­siam sūnui. Ne­va jei Bro­nis­la­va būtų bu­vu­si ra­gi­na­ma iš­si­kel­ti, minė­to spren­di­mo ne­būtų pri­ėmu­si.
Tad abe­jo­nių, kad su­da­rant Bro­nis­la­vai pri­klau­san­čios ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to da­lies per­lei­di­mo san­dorį bu­vo su­si­tar­ta dėl jos teisės na­me gy­ven­ti iki gy­vos gal­vos, esą ne­turėtų kil­ti. O tai bei ki­tos by­lo­je su­rink­tos ap­lin­kybės esą pa­kan­ka­mas pa­grin­das nu­sta­ty­ti ga­li­mybę kal­va­riš­kei gy­ven­ti iki šiol jos gy­ven­to­se pa­tal­po­se. To mo­te­ris siekė tiek pa­teik­da­ma prie­šieš­kinį Plungės teis­mui, tiek ap­skun­du­si jai ne­pa­lankų šio teis­mo spren­dimą.


Vi­sa­da siekė, kad mo­ti­na iš­si­keltų

Bro­nis­la­vos sūnus pra­šė skundą at­mes­ti, aiš­kin­da­mas, kad mo­ti­nos pa­sta­bos dėl teis­mo ša­liš­ku­mo – ne­pagrįs­tos. To­kios pat esan­čios ir jos kal­bos apie tai, kad jis ne­su­mokėjęs už per­leistą turtą.
At­si­lie­pi­me į ape­lia­cinį skundą nu­ro­dy­ta, kad vy­ras nie­ka­da ne­ke­ti­no mo­ti­nai leis­ti gy­ven­ti jam nuo­sa­vybės tei­se pri­klau­san­čia­me na­me. Prie­šin­gu at­ve­ju ne­būtų pirkęs mo­ti­nai pri­klau­san­čios ne­kil­no­ja­mo tur­to da­lies. Esą jis vylė­si, kad mo­ti­na, ga­vu­si pi­ni­gus už par­duotą turtą, nu­si­pirks kitą gy­ve­namąjį būstą. At­si­lie­pi­me pa­neig­tas ir  žo­di­nis su­si­ta­ri­mas dėl pa­nau­dos teisės. Esą jei toks būtų buvęs, kal­va­riš­kis ne­būtų nuo­lat ra­ginęs mo­tiną iš­sik­raus­ty­ti.
Ga­li­mybės gy­ven­ti po vie­nu sto­gu su mo­ti­na kal­va­riš­kis ir to­liau ne­ma­to dėl ne­va konf­lik­tiš­ko jos būdo.
Bylą dėl pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo spren­di­mo (pa­gal jį Bro­nis­la­va turi būti iš­kel­din­ta iš jos sūnui nuo­sa­vybės tei­se pri­klau­san­čio gy­ve­na­mo­jo na­mo su pri­klau­si­niais, su­tei­kiant at­sa­ko­vei kitą gy­ve­namąją vietą) teisė­tu­mo ir pa­grįstu­mo teisėjų ko­le­gi­ja iš­nag­rinė­jo ir sa­vo spren­di­mu kal­va­riškės ne­nud­žiu­gi­no.
Teisėjų ko­le­gi­ja kons­ta­ta­vo, jog pir­mos ins­tan­ci­jos teis­mas pri­ėmė iš esmės teisėtą ir pa­grįstą spren­dimą, jį keis­ti ar nai­kin­ti re­mian­tis ape­lia­ci­nio skun­do ar­gu­men­tais pa­grin­do nėra. Nors pa­stebė­ta, kad Plungės teis­mo iš­va­da, jog mo­ti­nos ir sūnaus ne­sie­jo pa­nau­dos tei­si­niai san­ty­kiai, sto­ko­ja pa­grįstu­mo.
Tad kal­va­riškė, kad ir kiek prie­šintų­si, ko ge­ro, vis tiek  turės ap­leis­ti sūnui pri­klau­san­čius na­mus ir kel­tis į jai nu­pirktą butą Se­do­je.


Pa­sa­ko­jo krau­pius iš­gy­ve­ni­mus

Galbūt toks spren­di­mas būtų pa­ts pro­tin­giau­sias. Juo la­biau jei vis­kas, ką žur­na­lis­tams pa­sa­ko­jo kal­va­riškė, yra tie­sa. Mo­ters  skundė­si esan­ti išgrūs­ta gy­ven­ti į na­mo, kurį kaž­ka­da per­lei­do jau­niau­siam ir, pa­sak jos, my­li­miau­siam sūnui, rūsį. Lyg to būtų per ma­žai, ją ne­va ban­do­ma pa­vers­ti psi­chi­ne li­go­ne. Aša­ro­da­ma mo­čiutė pri­si­minė, kaip sykį jos sūnus ją už­riš­ta bur­na bei su­pan­čio­to­mis ran­ko­mis įgrūdo į ma­šiną ir iš­vežė į psi­chiat­rinę li­go­ninę, kur norė­jo už­da­ry­ti.
Ir tai – ne siau­bo fil­mo išt­rau­ka, o tik­ra is­to­ri­ja. Kad Bro­nis­la­va pa­sa­ko­jo ne iš pirš­to lauž­tus da­ly­kus, by­lo­jo ir re­dak­ci­jai pa­teik­ti do­ku­men­tai – nu­ta­ri­mas nu­trauk­ti iki­teis­minį ty­rimą pa­gal lai­da­vimą. Dėl šio įvy­kio se­nolė kreipė­si į po­li­ciją, tad jos sūnaus at­žvil­giu bu­vo pra­dėtas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas dėl ne­žy­maus šei­mos na­rio svei­ka­tos su­trik­dy­mo. Apie kal­va­riškės pa­tir­tas kan­čias by­lo­jo ir me­dikų nu­sta­ty­ti su­ža­lo­ji­mai: vir­šu­tinės lūpos ir kai­rio­jo skruos­to nu­broz­di­ni­mai, abiejų žastų ir de­ši­nio dil­bio poo­dinės krau­josrū­vos. Yra įra­šai ir apie su­muš­tus inks­tus bei nu­lauž­tus dan­tis.
Ši­taip mo­tiną su­ža­lojęs kal­va­riš­kis, pri­pa­žinęs kaltę, nuo baud­žia­mo­sios at­sa­ko­mybės iš­si­su­ko – pro­ku­ro­ras nu­sprendė nu­trauk­ti ty­rimą ir B. Gim­bu­tienės sūnų at­leis­ti nuo baud­žia­mo­sios at­sa­ko­mybės pa­gal lai­da­vimą. Lai­duo­to­ja su­ti­ko būti jo su­tuok­tinės mo­ti­na.
Ir šis iš­puo­lis, anot kal­va­riškės, ne­bu­vo vie­nin­te­lis. Skaud­žiau­sia Bro­nis­la­vai tai, kad ji va­ro­ma lauk iš namų. Ji net su­tiktų to­liau gy­ven­ti rūsy­je, į kurį sūnus ją ne­va išgrū­do iš­kart po to, kai prie­š jį bu­vo nu­trauk­ta baud­žia­mo­ji by­la. Ta­čiau tam ka­te­go­riš­kai prie­šta­rau­ja tiek sūnus, tiek jo žmo­na.
Bro­nis­la­vos įsi­ti­ki­ni­mu, būtent ši dėl pa­šli­ju­sių jos ir sūnaus san­ty­kių ir yra kal­čiau­sia, nes tik jai at­si­kėlus pas juos gy­ven­ti sūnus ta­po ne­su­gy­ve­na­mu. Anks­čiau san­ty­kiai ne­va buvę šil­ti. Dėl to jam ir per­lei­do savąją Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je esan­čio did­žiu­lio gy­ve­na­mo­jo na­mo bei ki­to su vy­ru už­gy­ven­to ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to dalį (kitą dalį sūnus jau bu­vo pa­veldėjęs iš mi­ru­sio tėvo).
Bro­nis­la­vos pa­sa­ko­ji­mu, tei­sių į namą sūnui reikė­jo, kad jis galėtų pa­siim­ti vers­lui įkur­ti rei­ka­lingą pa­skolą. Bu­vo žo­diš­kai su­tar­ta, kad na­mo da­lis bus per­ra­šy­ta su pa­si­žadė­ji­mu iki gy­vos gal­vos rūpin­tis mo­ti­na. Su­si­ta­ri­mo sūnus, kal­va­riškės žod­žiais, laikė­si tol, kol jų na­muo­se ne­bu­vo mar­čios. Šiai po ves­tu­vių at­si­kėlus ne­va vis­kas ap­si­vertė aukš­tyn ko­jo­mis.


Sūnus nuo vie­šu­mo at­si­ri­bo­jo

Išk­lausę Bro­nis­lavą, ta­da bandė­me pa­kal­bin­ti ir jos sūnų. Norė­jo­me iš­girs­ti, ar tik­rai tai, ką pa­sa­koja mo­te­ris, yra tie­sa. Bet vy­ras nuo vie­šu­mo at­si­ri­bo­jo. Tik vėliau at­si­ųsta­me laiš­ke trum­pai pa­rašė: „Vi­sa­da sau­go­jau ir sau­go­siu sa­vo šeimą nuo bet ko­kių grėsmių, bet nie­ka­da ne­ma­niau, kad šeimą teks gin­ti nuo vie­no ar­ti­miau­sio žmo­gaus, ma­mos.“
Nors pa­ts kal­va­riš­kis ne­pa­no­ro nu­si­plau­ti pur­vo, ku­riuo jį api­pylė mo­ti­na, pa­si­rod­žius is­to­ri­jai laik­raš­ty­je už jauną šeimą sto­jo kal­va­riš­kiai, pui­kiai pa­žįstan­tys tiek Bro­nis­lavą, tiek jos sūnų. Že­mai­čių Kal­va­ri­jos gy­ven­to­jai ti­ki­no, kad nie­kas gar­baus am­žiaus mo­ters ne­būtų varęs iš tų namų, jei pa­ti ne­būtų pa­skel­bu­si ka­ro.
Kal­va­riš­kių nuo­mo­ne, Bro­nis­la­vai ge­riau­sia būtų iš­sik­raus­ty­ti į Sedą, kur sūnus par­ūpi­no ir šiuo­lai­kiš­kai įrengė jai butą. Anot jų, konf­lik­tiš­ka mo­te­ris galbūt ten pa­ti nu­rimtų ir pa­ga­liau duotų ra­mybę jau­nai šei­mai, ku­ri esan­ti tvar­kin­ga, be­si­rūpi­nan­ti ne tik sa­vo šei­ma, bet ir mies­te­lio ge­ro­ve. Ne­va net ta pa­čia Bro­nis­la­va rūpi­na­si. O ji to ne­ver­ti­na, nes yra bai­saus cha­rak­te­rio, net ag­re­sy­vi –  esą ji bu­vo ir elekt­ros lai­dus nu­kir­pu­si, ir du­jas pa­lei­du­si, o sa­vo mar­čią ne kartą gra­si­no nu­žu­dy­ti.
Pati kal­va­riškė žur­na­lis­tams to­kias mies­te­lio gy­ven­tojų kal­bas ta­da neigė. O į klau­simą, kodėl at­si­sa­ko kraus­ty­tis į Sedą, kur, mūsų ži­nio­mis, gy­ve­na jos gi­mi­nai­čių, at­sakė ir ne­ke­ti­nan­ti to da­ry­ti. Ko ge­ro, sa­vo nuo­monės ne­pa­keitė iki šiol...