Neeilinė byla: neįgalus plungiškis įrodė negalėjęs suluošinti sugėrovo

„Free­pik“ nuo­trau­ka
Plungės apy­linkės teis­mas pri­ėjo iš­va­dos, kad ne tei­sia­mas ne­įga­lus plun­giš­kis nuo laiptų nu­stūmė iš­ger­tu­vių bendrą. Pro­ku­ratū­rai teks iš nau­jo tir­ti, kas 2019-ai­siais sun­kiai su­luo­ši­no as­menį
Iš­narp­lio­ta il­gai Plungės apy­linkės teis­me gulė­ju­si baud­žia­mo­ji by­la dėl sun­kaus svei­ka­tos su­trik­dy­mo, ku­rio­je su­luo­ši­nus žmogų kal­tin­tas plun­giš­kis M. S. Po il­gai už­sitę­su­sio teis­mi­nio ty­ri­mo judė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­čiam ir ne­įga­lio­jo ve­žimė­ly­je sėdin­čiam vy­rui vis tik pa­vy­ko įro­dy­ti, jog ne jis sun­kiai su­ža­lo­jo žmogų, ku­ris šian­dien – pa­ra­ly­žiuo­tas ir ken­čia nuo pa­sek­mių, kai pa­stum­tas aukš­tiel­nin­kas kri­to nuo laiptų ir pa­tyrė sun­kią traumą.



Neigė stūmęs

Ne­ga­lią tu­rin­tis plun­giš­kis bu­vo kal­ti­na­mas tuo, kad 2019-ųjų rugsė­jo 20-osios naktį Plungė­je, vie­na­me iš va­di­namųjų ka­rei­vi­nių dau­gia­bu­čių, būda­mas ne­blai­vus konf­lik­to me­tu pa­stūmė taip pat girtą ir dėl to sun­kiai ant laiptų stovė­jusį M. P. Pas­ta­ra­sis kri­to aukš­tiel­nin­kas, at­si­trenk­da­mas gal­va į aikš­telės tarp tre­čio ir ant­ro aukš­to be­to­ni­nes grin­dis. Pa­kau­šy­je at­si­vėrė žaiz­da, į sme­ge­nis iš­si­lie­jo krau­jas, dėl to vy­ras pa­ni­ro į komą, o iš jos nu­bu­do jau ne toks, koks bu­vo iki ne­laimės, – M. P. li­ko pa­ra­ly­žiuo­tas, jį ka­muo­ja epi­lep­si­jos prie­puo­liai, šir­dies li­gos ir ki­tos svei­ka­tos pro­ble­mos, dėl ku­rių jis ne­te­ko 85 pro­cen­tus dar­bin­gu­mo.
Tei­siamųjų suo­le at­si­dūręs ne­įga­lus plun­giš­kis su to­kiais kal­ti­ni­mais ne­su­ti­ko ir pri­si­min­da­mas lem­tingą dieną pa­sa­ko­jo, jog su­si­skam­binęs su R. G. nu­tarė užei­ti pas ją į sve­čius iš­ger­ti. Pa­ke­liui nu­si­pir­ko brend­žio, ko­ka­ko­los, vai­kams sal­dai­nių. At­vykęs į vietą, ve­žimėlį esą pa­li­ko laip­tinė­je, o į R. G. butą už­li­po at­si­stum­da­mas ran­ko­mis ir kel­da­mas už­pa­kalį. Vy­ras pri­si­minė, kad jiems dvie­se be­ge­riant, į na­mus par­ėjo M. P.
Tei­sia­ma­sis ti­ki­no šio as­mens ne­pa­ži­nojęs ir net ne­ži­nojęs, kad toks eg­zis­tuo­ja jo bi­čiulės gy­ve­ni­me. Prie­šin­gu at­ve­ju ti­ki­no ne­būtų ėjęs pas ją.
Vis dėlto tai jiems ne­trukdė to­liau lai­ko leis­ti tri­julė­je. M. S. pa­sa­ko­jo, jog pa­žįsta­mos su­gy­ven­ti­nis jam guodė­si pra­stais san­ty­kiais su R. G., ti­ki­no, kad ši ža­da jį iš­mes­ti lauk, jei ne­si­liaus ger­ti. Po ku­rio lai­ko, kaip pri­si­minė plun­giš­kis, prie jų pri­si­jungė ir dar dau­giau as­menų. Va­karė­liui įsi­siū­ba­vus, mo­te­ris ėmė bar­tis su su­gy­ven­ti­niu. Tei­sia­ma­sis sakė girdėjęs, kaip ji gra­si­no iš­va­ry­ti M. P.
M. S. pri­si­minė kiek­vieną to va­ka­ro de­talę: kaip ėjo pi­nigų į ban­ko­matą, kaip vie­na po­ra iš­va­žia­vo na­mo ir sve­čiuo­se li­ko tik jis ir T. T., kaip tų namų šei­mi­ninkės su­gy­ven­ti­nis bu­vo išp­ra­šy­tas iš bu­to ir likęs už durų beldė­si at­gal. Vy­ras smul­kiai pa­sa­ko­jo, kas tą va­karą nu­tikę. Pri­si­minė, kad jam išė­jus į laip­tinę, M. P. sėdėjo ant laiptų. Pa­matęs, kad jis at­si­sto­jo, kal­ti­na­ma­sis pri­si­minė pra­dėjęs šliauž­ti at­gal į butą, vis žiūrė­da­mas į ko­jas, mat bi­jo­jo už­si­gau­ti.
Anot ne­įga­lio­jo, jis bu­vo vei­du į kam­barį ir be­veik per­žengęs slenkstį, kai iš­gir­do stiprų garsą. At­sigręžęs pa­matė, kad M. P. jau nėra. Kas nu­ti­ko, vy­ras ne­galė­jo pa­sa­ky­ti, tik aiš­ki­no, kad jam ei­nant į butą pa­sta­ra­sis kažką kalbė­jo­si su bu­to šei­mi­nin­ke. Plun­giš­kis pri­si­minė nu­girdęs T. T. sa­kant: „Jei no­ri, iš­me­siu“.
Esą po to vi­si su­ėjo at­gal į butą. M. S. ne­va dar pa­klausė, ar ne­rei­kia grei­to­sios, ta­čiau ši tik vėliau bu­vo išk­vies­ta. Pa­si­rodė ir po­li­ci­ja, tik mo­te­ris jos ne­įsi­lei­do, bi­jo­da­ma, kad ga­li atim­ti jos vai­kus. Tei­sia­ma­sis pri­si­minė, kad va­karė­lis tuo ne­si­baigė – vi­si to­liau gėrė. Kai jis at­si­bu­do, T. T. jau ne­va ne­bu­vo.
Apk­lau­sia­mas M. S. ti­ki­no ne­sup­ran­tan­tis, kodėl R. G. ir T. T. ap­kal­ti­no jį nu­stūmus 
M. P. nuo laiptų. Vy­ras aiš­ki­no, kad ne­pa­si­rem­da­mas ran­ko­mis neiš­lai­ko pu­siaus­vy­ros, vie­nos ran­kos ap­skri­tai ne­pa­ke­lia, tad pa­stum­ti žmo­gaus tik­rai ne­būtų pa­jėgęs.


Pa­ro­dy­mus pa­keitė

Ne­lai­me pa­si­bai­gu­sias iš­ger­tu­ves bu­vo pa­pra­šy­ta pri­si­min­ti ir R. G. Mo­te­ris ne­neigė, kad sa­vo su­gy­ven­tinį tą va­karą išp­rašė iš bu­to. Pa­sa­ko­jo, kad taip pa­sielgė jam rykš­te už­vo­žus jos duk­ry­tei. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad iš­va­ry­tas iš namų M. P. pra­šėsi at­gal, ta­čiau ji jo ne­įlei­do ir to­liau gėrė su sve­čiais. Esą visą tą laiką su­gy­ven­ti­nis beldė į du­ris, todėl ga­liau­siai ji nu­sprendė išei­ti su juo pa­si­kalbė­ti. O ta­da ir ki­lo konf­lik­tas.
R. G. aiš­ki­no, kad ne­įga­lus sve­čias jos su­gy­ven­tinį iš tikrųjų stum­telė­jo, ta­čiau vi­sa ki­ta, jos žod­žiais, pa­darė T. T., ku­ris ne­va smogė ne­laimė­liui. Mo­te­ris aiš­ki­no pir­ma par­ėju­si į butą, pa­skui ją par­ėjo ir M. S., o ga­liau­siai ir T. T., pa­reiškęs, kad M. P. dau­giau į jos butą ne­si­bels, nes bu­vo „pa­mo­ky­tas“.
O pa­klaus­ta, kodėl iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu vi­sus „nuo­pel­nus“ dėl ne­laimės vertė M. S., mo­te­ris aiš­ki­no, esą bu­vo įti­kin­ta, jog būtent jis kal­tas dėl ne­laimės. Be to, tą va­karą, kai įvy­ko konf­lik­tas, bu­vo stip­riai pa­dau­gi­nu­si, dėl to daug ko ne­pri­si­minė.
Tar­do­ma mo­te­ris sakė, kad grei­to­ji jos su­gy­ven­ti­niui bu­vo išk­vies­ta T. T. ini­cia­ty­va, ku­ris po konf­lik­to laip­tinė­je bu­vo iš­si­gandęs, jautė­si kal­tas dėl to, kas įvy­ko. Ypač su­ne­ri­mo, kai ei­da­mas su ja į de­ga­linę ci­ga­re­čių, iš­vy­do M. P. gu­lintį krau­jo klane. Iki tol prie ne­laimė­lio ne­si­teik­ta priei­ti.
O štai pa­ts T. T. ne­bu­vo linkęs pri­siim­ti at­sa­ko­mybės dėl M. P. su­ža­lo­jimų. Teis­me jis ne­neigė su­davęs vy­rui, ta­čiau šis nuo laiptų esą nu­kri­to tik po to, kai jį pa­stūmė M. S. Pa­sak T. T., pa­sta­ra­sis, nors ir yra ne­įga­lus, pui­kiai ju­da pa­si­rem­da­mas ran­ko­mis, tad pa­stum­ti M. P. jam esą ne­bu­vo su­dėtin­ga.
Norė­da­mas nu­pieš­ti kuo įti­ki­na­mesnį tos nak­ties vaizdą, T. T. aiš­ki­no girdėjęs, kaip ne­laimė­lis, pa­stum­tas M. S., kri­to, kad griu­vo aukš­tiel­nin­kas. Aiš­ki­no, jog ne­matė, kur tiks­liai at­si­trenkė, tik, pa­švietęs te­le­fo­nu, iš­vy­do, kad gu­li krau­jo kla­ne gal­va at­si­rėmęs į ra­dia­to­rių. Tie­sa, toks vaiz­de­lis T. T., ma­tyt, nė kiek ne­su­jau­di­no, mat ne­kreip­da­mas jo­kio dėme­sio į su­ža­lotą žmogų jis grįžo at­gal į butą. Tik vėliau, ei­da­mas ci­ga­re­čių,  pa­gal­vo­jo, gal su­ža­lo­ta­jam vis tik rei­ka­lin­ga pa­gal­ba, dėl to pa­skam­bi­no 112.
Nag­rinė­jant bylą bu­vo ap­klaus­ti ir ki­ti liu­dy­to­jai. Vie­nas iš jų pra­si­tarė, jog mo­te­ris pa­si­guodė, kad T. T. jai pri­gra­sinęs ne­pa­sa­ko­ti, kaip vis­kas iš tiesų įvy­ko. Esą ji pri­si­pa­ži­no, kad ne M. S. nu­stūmė jos su­gy­ven­tinį ir viską žadė­jo teis­me pa­pa­sa­ko­ti.


Po ne­laimės – kaip ma­žas vai­kas

Bu­vo ap­klaus­tas ir per šį in­ci­dentą su­luo­šin­to vy­ro bro­lis. Jis sakė, jog bro­lis po ne­laimės ne­vaikš­to, rei­kia jį pa­kel­ti, tua­le­to rei­ka­lus at­lie­ka lo­vo­je. Ir su­si­kalbė­ti ne­va ne­įma­no­ma – šne­ka ne­sąmo­nes, klie­di. Apie iš esmės po trau­mos pa­si­kei­tusį M. P. gy­ve­nimą pa­sa­ko­jo ir jo tėvas, pa­si­džiaugęs tik tuo, kad sūnus ap­skri­tai li­ko gy­vas, nes iš pra­džių gy­dy­to­jai jo­kių vil­čių ne­teikė.
Narp­lio­jant šią neei­linę bylą rem­ta­si ne tik liu­dy­tojų ir kal­ti­na­mo­jo pa­ro­dy­mais, bet ir eks­pertų iš­va­do­mis, rengtos akistatos. Visą by­los med­žiagą kruopš­čiai iš­nag­rinėjęs teis­mas nu­sprendė, kad M. S. ne­kal­tas dėl M. P. su­ža­lo­jimų. Vyrą nu­spręsta iš­tei­si­ni, nes ne­įro­dy­ta, kad jis da­ly­va­vo pa­da­rant nu­si­kals­tamą veiką. Ati­tin­ka­mai dėl to bu­vo at­mes­ti ir Klaipė­dos te­ri­to­rinės li­go­nių ka­sos, Vals­ty­bi­nio so­cia­li­nio drau­di­mo fon­do val­dy­bos Klaipė­dos sky­riaus ir M. P. ci­vi­li­niai ieš­ki­niai.
Nuosp­rend­žiui įsi­teisė­jus, baud­žia­mo­ji by­la bus per­duo­ta pro­ku­ro­rui nu­si­kals­tamą veiką pa­da­riu­siam as­me­niui nu­sta­ty­ti.
Šis nuo­spren­dis per 20 dienų ga­li būti skund­žia­mas ape­lia­ci­niu skun­du Klaipė­dos apy­gar­dos teis­mui.