Nuo kaltės išsisukinėjęs verslininkas teisme atsimušė it į sieną

Ne­laimė dar­be

By­los eigą sekęs „Že­mai­tis“ ne kartą rašė, jog ne­lai­min­gas at­si­ti­ki­mas įvy­ko užp­raė­ju­sių metų lie­pos 30-ąją minė­to­sios bend­rovės ce­che, kai ke­li dar­buo­to­jai rin­ko rąsti­nio na­mo ant­rą aukštą.

Dai­li­de įmonė­je dirbęs vy­riš­kis, stovė­da­mas ant len­tos maž­daug 1,7 met­ro aukš­ty­je, elekt­ri­niu gran­di­ni­niu pjūklu darė įpjovą rąste. Stai­ga jis griu­vo že­myn ir gal­va trenkė­si į be­to­ninį grin­dinį. Nuo smūgio plun­giš­kis pra­ra­do sąmonę, jam bu­vo sun­kiai su­ža­lo­ta gal­va. Vy­ras bu­vo sku­biai nu­ga­ben­tas į Plungės li­go­ninę, iš jos ne­tru­kus per­vež­tas į Klaipė­dos uni­ver­si­te­tinę li­go­ninę.

Me­di­kai vy­rui diag­no­za­vo gal­vos sme­genų kon­tu­ziją, kau­kolės pa­ma­to bei stu­bu­ro juos­me­ninės da­lies sker­si­nių ataugų lūžius. Šie su­ža­lo­ji­mai pri­ski­ria­mi prie sun­kių.

Kitą dieną po ne­laimės, at­lie­kant įvy­kio vie­tos ap­žiūrą, už­fik­suo­ta, kad ce­che tęsia­mi sta­ti­nio su­rin­ki­mo dar­bai. Ant be­to­ni­nių grindų, kur nu­kri­to dai­lidė, bu­vo ma­ty­ti krau­jo dėmė. Me­ta­li­nių pa­sta­tomų kopė­čių ce­che ne­bu­vo, nors Ž. Stat­ke­vi­čius, Vals­ty­bi­nei dar­bo ins­pek­ci­jai pra­neš­da­mas apie įvykį, nu­rodė, jog dai­lidė dir­bo pa­lipęs būtent ant jų.

Kaltę ka­te­go­riš­kai neigė

At­sa­ko­mybė dėl liūd­nai pa­si­bai­gu­sio įvy­kio dar­be iš­kart gulė ant UAB „Lo­me­ras“ di­rek­to­riaus Ž. Stat­ke­vi­čiaus pe­čių. Jam te­ko aiš­kin­tis, ar dai­lidė ne­bu­vo su­pa­žin­din­tas su sta­ty­bos darbų tech­ni­niu pro­jek­tu, kodėl jis jo neinst­ruk­ta­vo, ne­pa­sirū­pi­no pa­sto­lių įren­gi­mu, neiš­davė tin­kamų dar­bo prie­mo­nių bei ne­tik­ri­no, ar se­gi­mi sau­gos dir­žai.

Sun­kių kal­ti­nimų pri­spaus­tas vers­li­nin­kas vi­siš­kai ne­si­jautė kal­tas. Ra­miu ir šal­tu vei­du žvelg­da­mas į bu­vusį sa­vo dar­buo­toją teis­me jis pa­reiškė ne­įžvel­gian­tis nė men­kiau­sios sa­vo kaltės.

Va­dovą dangstė ir buvę nu­kentė­ju­sio­jo bend­ra­dar­biai. Apk­lau­sia­mi teis­me jie „suokė“ tą pa­čią gies­melę, kad jiems ne­va bu­vo išaiš­kin­ta apie darbų sau­gos rei­ka­la­vi­mus. Nors rimtų abe­jo­nių kėlė tai, kad nė vie­nas iš jų ne­su­gebė­jo įvar­din­ti jo­kių jų nau­dotų sau­gos prie­mo­nių, išs­ky­rus šal­mus ir pirš­ti­nes. Pak­laus­ti, ar ren­kant rąsti­nius na­mus nau­do­ja­mi dir­žai, vi­si ti­ki­no, kad ne­bu­vo kur jų riš­ti. Jie net ne­ži­no­jo, ar to­kie ap­skri­tai bu­vo dar­bo vie­to­je.

Bu­vu­sių dai­lidės ko­legų klaus­ta ir dėl inst­ruk­ta­vi­mo. Čia vėl vi­si bu­vo vie­nin­gi – ko­ne pri­sie­kinė­jo, kad bent kartą per me­tus juos inst­ruk­tuo­da­vo pa­ts di­rek­to­rius. Ta­da ky­la klau­si­mas, kodėl iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu vie­nas iš liu­dy­tojų lep­telė­jo, kad tą da­ry­da­vo... bu­hal­terė? Kai ši de­talė bu­vo pa­vie­šin­ta teis­mo po­sėdžio me­tu, taip liu­dijęs vy­ras stip­riai su­tri­ko, ėmė ne­riš­liai pa­sa­ko­ti, kad yra pa­si­taikę, kai inst­ruk­tuo­da­vo ne pa­ts di­rek­to­rius.

Pūtė į vieną dūdą

Į vieną dūdą „Lo­me­ro“ dar­buo­to­jai pūtė ir pri­si­min­da­mi ne­laimės ap­lin­ky­bes. Be men­kiau­sios sąžinės grau­ža­ties dar­bi­nin­kai ti­ki­no ne­matę, ar dai­lidė nu­kri­to nuo kopė­čių.

It būtų min­ti­nai prie­š tai mokę­si lem­tin­gos die­nos sce­na­rijų, „Lo­me­ro“ dar­bi­nin­kai pa­sa­ko­jo, jog tą dieną dai­lidė skundė­si pra­sta svei­ka­ta. Ne­va net pa­ts va­do­vas jam dėl to siūlęs va­žiuo­ti na­mo, ta­čiau jis at­si­sakė. Tik vie­nas vis dėlto pra­bi­lo, jog tądien dėl ne­žmo­niš­ko karš­čio ne vie­nam bu­vo pra­stai.

Į vieną iš po­sėdžių bu­vo išk­vies­ta ir nu­kentė­ju­sio vy­riš­kio šei­mos gy­dy­to­ja. Ji pa­sa­ko­jo, kad plun­giš­kio svei­ka­ta iki ne­laimės bu­vo ge­ra. Me­dikė ne­slėpė, kad jos pa­cien­tui nu­sta­ty­tas šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mas, bet jis – leng­vo laips­nio. To­kiais at­ve­jais esą net ne­ski­ria­mi jo­kie vais­tai.

Po trau­mos svei­ka­ta su­prastė­jo

Teis­me bu­vo išk­lau­sy­tas ir nu­kentė­ju­sy­sis. Apk­lau­sia­mas plun­giš­kis, dėda­mas ranką prie šir­dies, sakė, kad jo­kių inst­ruk­ta­vimų nie­ka­da ne­bu­vo. Vie­nin­te­lis jo su­si­dūri­mas su inst­ruk­ta­žu bu­vo tik pra­ėjus dirb­ti, kai liep­ta po juo pa­pras­čiau­siai pa­si­ra­šy­ti. Dai­lidė ti­ki­no, kad jam ne­bu­vo išaiš­kin­tos pa­sta­to sau­gaus mon­ta­vi­mo su­bti­lybės

Nuo len­tos, ant ku­rios pa­si­lipęs dir­bo, nu­kritęs plun­giš­kis pa­sa­ko­jo, kad to­kia pra­kti­ka to­je įmonė­je bu­vu­si įpras­ta. Ne­va pa­sto­lių ar ste­lažų bend­rovė­je jis net ne­bu­vo matęs. Spėjo, kad įmonė jų ne­tu­ri.

Kas nu­ti­ko, kad jis nu­kri­to, dai­lidė ne­pri­si­minė. At­min­ty­je iš­li­ko vis­kas iki ne­laimės, dėl to jis bu­vo tik­ras, pa­sa­ko­da­mas, kad 2018 metų lie­pos 30-ąją bu­vo la­bai karš­ta. Plun­giš­kis sakė, jog tądien dir­bo jam įpras­tus dar­bus, ku­riuos pui­kiai ži­no­jo. „Lo­me­re“ jis dar­ba­vo­si apie 2,5 metų, o prie­š tai prie rąsti­nių namų sta­tybų jis triūsė už­sie­ny­je. Dar pri­dėjo, kad į darbą tądien, kaip ir kiek­vieną dieną, at­ėjo blai­vas. Ne­sis­kundė ir svei­ka­ta.

Teis­me vy­ras sakė, kad dėl pa­tirtų su­ža­lo­jimų iki šiol ne­ga­li dirb­ti. Ir jau, ma­tyt, ne­galės, nes svei­ka­ta po ne­laimės la­bai su­prastė­jo: su­si­lpnėjo klau­sa, nuo­lat gir­di ūžesį, var­gi­na gal­vos svai­gi­mas.

Klaipė­dos teis­mo ne­įti­ki­no

Atid­žiai iš­nag­rinėjęs visą by­los med­žiagą, Plungės teis­mas, kaip jau bu­vo minė­ta, Ž. Stat­ke­vi­čių pri­pa­ži­no kal­tu pa­žei­dus darbų sau­gos bei svei­ka­tos rei­ka­la­vi­mus ir jį nu­teisė.

Ne­pa­lan­kus nuo kaltės iš­si­su­kinė­ju­siam vers­li­nin­kui bu­vo ir uos­ta­mies­čio teisėjų ko­le­gi­jos ver­dik­tas, pa­skelb­tas sau­sio pa­bai­go­je.

Apy­gar­dos teis­mo teisė­jai pa­li­ko ga­lio­ti ko­legų iš Plungės nuo­sprendį. Juo Ž. Stat­ke­vi­čius ne tik nu­teis­tas, bet ir įpa­rei­go­tas su­mokė­ti 5 tūkst. eurų baudą bei at­ly­gin­ti Vals­ty­bi­nio so­cia­li­nio drau­di­mo fon­dui pa­da­rytą žalą – be­veik 1 663 eu­rus.

Anot uos­ta­mies­čio teisėjų, ape­lia­ci­nia­me skun­de ne­pagrįs­tai ban­do­ma su­komp­ro­mi­tuo­ti nu­kentė­jusįjį, nes buvęs „Lo­me­ro“ dar­buo­to­jas teis­me aiš­kiai nu­rodė, jog nie­ko ne­pri­si­me­na tik nuo to mo­men­to, kai nu­kri­to. Todėl nei vie­nas, nei ki­tas teis­mas ne­tu­ri jo­kio pa­grin­do ne­tikė­ti jo pa­ro­dy­mais.