Nužudymu kaltinamas plungiškis – vis dar medikų rankose

Tie­sa, šio­je re­zo­nan­sinė­je by­lo­je kal­ti­na­ma­sis – ne vie­nas. Kar­tu su nu­žu­dy­mu kal­ti­na­mu A. Čiu­že­liu bus tei­sia­mas ir 1956-ai­siais gimęs plun­giš­kis Kęstu­tis Kund­ro­tas, ku­ris, kaip įta­ria­ma, pa­dėjo nu­slėpti nu­si­kal­timą.

Sa­vo skai­ty­to­jams pri­me­na­me, jog tra­giš­kai pa­si­bai­gu­si is­to­ri­ja pra­si­dėjo nuo 36-erių plun­giš­kio Nor­ber­to Nar­mon­to paieškų. Vy­riš­ko ar­ti­mie­ji pa­si­ge­do pra­ėju­sių metų ge­gužės 12-ąją. Apie din­gimą pra­ne­šu­si N. Nar­mon­to gy­ve­ni­mo draugė ta­da aiš­ki­no, kad su­gy­ven­ti­nis išė­jo ir ne­begrį­žo.

Net­ru­kus bu­vo pa­skelb­ta pra­dingė­lio paieš­ka, į ku­rią įsit­raukė ne tik po­li­ci­jos pa­reigū­nai, ug­nia­ge­siai, narų ko­man­da, ki­no­lo­gas su šu­ni­mi, bet ir pa­tys ar­ti­mie­ji. Surėmę pe­čius vi­si iš­maišė vie­tas, ku­rio­se galė­jo lan­ky­tis plun­giš­kis.

Dau­giau­sia šniukš­tinė­tos apy­linkės, ku­rio­se už­fik­suo­tas pa­sku­ti­nis vy­ro te­le­fo­no sig­na­las, – va­di­na­mo­sios Plungės jūros priei­gos. Iš­mai­šy­tas ir pa­ts van­dens tel­ki­nys. Ta­čiau did­žiulės pa­stan­gos su­ras­ti vyrą re­zul­tatų ne­davė.

N. Nar­mon­to ar­ti­mie­ji kal­bi­no žmo­nes, su ku­riais jis bend­ra­vo. Iš­tar­dy­tas bu­vo ir A. Čiu­že­lis. Iš tuo­met su­rink­tos in­for­ma­ci­jos bu­vo ži­no­ma, kad pra­dingė­lis pa­sku­tinį kartą lankė­si būtent šiam as­me­niui pri­klau­san­čia­me bu­te, kur vy­rai gir­ta­vo.

Kvos­čia­mas viltį pra­ra­du­sių plun­giš­kio ar­timųjų, vy­ras ra­miu vei­du ti­ki­no ne­ži­nan­tis, ko­kiais ke­liais iš jo namų pa­traukė su­gėro­vas. It van­dens pri­si­sėmęs į burną jis tylė­jo net ir ta­da, kai jo nu­si­kal­timą į die­nos šviesą ėmė kel­ti iš jo bu­to ėmu­si sklis­ti ir­ti pra­dėju­sio kūno smarvė.

Būtent pa­sta­ro­ji ir pa­dėjo išaiš­kin­ti kraupų nu­si­kal­timą. Nors pa­reigū­nams minė­ta­sis kva­pas įta­rimų ne­sukėlė, N. Nar­mon­to ar­ti­mie­siems jis kurstė nuo­jautą apie kažką ne­ge­ro. Ne­bek­lau­sy­da­mi A. Čiu­že­lio „pa­sa­kos“ apie ne­ži­nia kur išė­jusį N. Nar­montą, jie įsi­veržė į plun­giš­kiui pri­klau­santį butą, ku­ria­me be­veik dvi sa­vai­tes gulė­jo pra­dingė­lio kūnas. Būtent tą aki­mirką, kai iš­vy­do ne­gyvą N. Nar­montą, jo gi­mi­nai­čiai pa­lai­do­jo pa­sku­tinę viltį ras­ti vyrą gyvą.

Ra­mu­mu A. Čiu­že­lis ste­bi­no ir pra­ėju­sių metų gruod­žio 4-ąją Klaipė­dos apy­gar­dos teis­me (tądien by­los nag­rinė­ji­mas bu­vo ati­dėtas dėl po­sėdy­je ne­pa­si­rod­žiu­sios nu­žu­dy­to­jo su­gy­ven­tinės, ku­ri pri­pa­žin­ta nu­kentė­ju­sią­ja). Žur­na­lis­tams jis ne­neigė nu­žudęs su­gėrovą, aiš­ki­no, kad N. Nar­mon­tas bu­vo keis­tes­nis, todėl taip pa­sielgė. Nuo iš­sa­mes­nių paaiš­ki­nimų ta­da jis su­si­laikė. Be­lie­ka tikė­tis, kad kal­ti­na­ma­sis pa­sveiks ir galės pa­pa­sa­ko­ti, kaip vis­kas įvy­ko.