Nužudytojo mama gailėjo ir žudiko motinos

By­los nag­ri­nė­ji­mą ati­dė­jo

Į pir­mą­jį šios by­los teis­mo po­sė­dį at­vy­ko ir nu­žu­dy­to­jo ar­ti­mie­ji, tarp ku­rių – ma­ma Ele­na Gi­bie­žie­nė, bro­lis Ge­di­mi­nas Gi­bie­ža bei se­suo Ri­ma Ba­ra­naus­kie­nė. Jų vei­dai bu­vo per­kreip­ti skaus­mo ir iš­gy­ve­ni­mų dėl žiau­riai nu­žu­dy­to ar­ti­mo. La­biau­siai juos su­krė­tė tai, kad žu­di­kas tiek lai­ko slė­pė sa­vo au­kos kū­ną ir net ša­lia jo gy­ve­no.

Tiek N. Nor­ber­to ma­ma, tiek se­suo ir bro­lis lau­kė, kol ga­lės pa­si­sa­ky­ti ir iš­girs­ti, ką kal­bės jų ar­ti­mą­jį nu­žu­dęs A. Čiu­že­lis bei sle­piant la­vo­ną jam tal­ki­nęs K. Kund­ro­tas, ta­čiau ne­su­lau­kė. Mat tą­dien by­los nag­ri­nė­ji­mą te­ko ati­dė­ti dėl teis­me ne­pa­si­ro­džiu­sios taip pat nu­ken­tė­ju­sią­ja pri­pa­žin­tos bu­vu­sios N. Nar­mon­to su­gy­ven­ti­nės.

Bū­tent ji pir­mo­ji ir pa­si­ge­do sa­vo gy­ve­ni­mo drau­go. Nors 35-erių vy­riš­kio ofi­cia­li paieš­ka bu­vo pa­skelb­ta ge­gu­žės 20-ąją, my­li­mo­jo mo­te­ris pa­si­ge­do dar ge­gu­žės 12-ąją. Tą­dien jis išė­jo iš sa­vo na­mų, esan­čių Lais­vės alė­jo­je, Plun­gė­je, ir din­go kaip į van­de­nį. Su­ne­ri­mu­si mo­te­ris apie tai pra­ne­šė jo ar­ti­mie­siems. Tuo­met ma­ny­ta, kad vy­ras kaž­kur ne­si­sa­kęs iš­vy­ko, ta­čiau ne­ri­mau­ti ver­tė iš­jung­tas jo te­le­fo­nas.

Vy­ro taip ir ne­su­lau­kus, apie tai nu­tar­ta pra­neš­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams. Tad ge­gu­žės 20-ąją bu­vo pa­skelb­ta ofi­cia­li plun­giš­kio paieš­ka. Jau­no vy­ro ieš­ko­jo ne tik tei­sė­sau­ga, bet sa­vo jė­go­mis – ir jo ar­ti­mie­ji bei drau­gai.

Krei­pė­si į aiš­kia­re­gę

Lai­ką, kol bu­vo ieš­ko­ma din­gu­sio­jo, jo ar­ti­mie­ji iki šiol pri­si­me­na kaip di­džiau­sią koš­ma­rą. Žur­na­lis­tų penk­ta­die­nį kal­bin­ta nu­žu­dy­to­jo ma­ma aša­ro­da­ma pa­sa­ko­jo, kad iki pa­sku­ti­nės mi­nu­tės ti­kė­ta ras­ti jos sū­nų gy­vą.

Brauk­da­ma aša­ras E. Gi­bie­žie­nė pri­si­mi­nė, kad vė­liau ma­ny­ta, jog sū­nus nu­sken­do ne­to­li tos vie­tos, kur bu­vo už­fik­suo­tas pa­sku­ti­nis N. Nar­mon­to te­le­fo­no sig­na­las. Tad į pa­gal­bą pa­si­telk­ti ne tik ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai, bet ir na­rai. Jie iš­mai­šė vi­są Plun­gės jū­rą, ieš­ko­da­mi ne­lai­mė­lio kū­no, bet paieš­kos ne­da­vė jo­kių re­zul­ta­tų.

Bu­vo pa­sam­dy­ti ir ki­no­lo­gai su šu­ni­mis, bet ir tie nie­ko ne­ra­do. Vil­tį pra­ra­dę ar­ti­mie­ji net krei­pė­si į aiš­kia­re­gę, pra­šy­da­mi jos pa­gal­bos. E. Gi­bie­žie­nė žur­na­lis­tams sa­kė, esą ši iš­kart pa­reiš­kė, kad ieš­ko­mas as­muo ten, kur pa­sku­ti­nį kar­tą lei­do lai­ką. Ji lie­pė kvos­ti bu­to, ku­ria­me bu­vo gir­tau­ja­ma, šei­mi­nin­ką, nes tik jis ži­no, kur pra­din­gė­lis.

Po su­si­ti­ki­mo su ekst­ra­sen­se N. Nar­mon­to ar­ti­mie­ji ki­tą die­ną vėl iš­vy­ko į Plun­gę ir krei­pė­si į vie­tos pa­rei­gū­nus, kad šie ieš­ko­tų din­gu­sio­jo. Ži­no­ma, ir pa­tys ne­sė­dė­jo ran­kų. Jie tar­dė A. Čiu­že­lį, bet šis nie­ko ne­pa­sa­kė. Tik ti­ki­no, kad N. Nar­mon­tas po iš­ger­tu­vių ne­ži­nia kur išė­jo. Bet ar­ti­mie­ji ne­pa­si­da­vė.

Kad kaž­kas ne taip, jiems „sa­kė“ ir na­mas, ku­ria­me yra A. Čiu­že­liui pri­klau­san­tis bu­tas. Esą tiek na­mas, tiek ap­link jį bai­siai dvo­kė.

Ty­rė­ja pa­si­šai­pė

Su­si­jau­di­nu­si nu­žu­dy­to­jo ma­ma pa­sa­ko­jo, kad A. Čiu­že­lis, net įsi­pra­šius į jo bu­tą, dar ban­dė neig­ti kaž­ką ži­nąs, šau­kė, kad čia nie­ko nė­ra. Ne ką ne­va pa­gel­bė­jo ir ka­ru bu­vu­si ty­rė­ja, ku­ri tik su­ge­bė­jo pa­si­šai­py­ti, aiš­kin­da­ma, kad šia­me na­me gy­ve­na deg­ra­dai, dėl to ir smar­vė. Dvok­ti, pa­rei­gū­nės žo­džiais, esą ga­li ir nu­sti­pu­sios žiur­kės.

Dar pa­rei­gū­nė drėb­te­lė­jo, kad pa­na­ši si­tua­ci­ja bu­vo ir prieš ket­ve­rius me­tus, kai din­go žmo­gus, ku­ris taip ir ne­bu­vo su­ras­tas. E. Gi­bie­žie­nė ti­ki­no, esą to­kie ty­rė­jos žo­džiai tik dar la­biau pa­ska­ti­no ieš­ko­ti siū­lo ga­lo, nes bu­vo aki­vaiz­du, jog čia – kaž­kas ne taip.

„Pa­da­rei nu­si­kal­ti­mą, bet tu, žmo­gau, iš­kviesk grei­tą­ją, po­li­ci­ją. Gal dar bū­tų ga­lė­ję iš­gel­bė­ti sū­naus gy­vy­bę. Man la­bai sun­ku ne­te­kus sū­naus. Aš tu­riu re­gė­ji­mo ne­ga­lią, jis man la­bai daug pa­dė­da­vo. Gai­la man ir Čiu­že­lio ma­mos, jei ji – gy­va. Jai – taip pat skau­du, kad vai­kas to­kį bai­sų da­ly­ką pa­da­rė.

Blo­giau­sia, kad tiek lai­ko slė­pė. Ir sū­nus, ir duk­ra, vi­si ieš­ko­jo­me, o jis kar­tu vi­sur vaikš­čio­jo ir vis kar­to­jo, kad iš jo na­mų Nor­ber­tas išė­jo. At­si­ve­žė bu­te­lį, iš­gė­rė ir išė­jo. Tas pa­ts Kund­ro­tas ti­ki­no, kad bu­vo ir išė­jo. Kaip taip ga­li bū­ti? Kaip tu ga­li gy­ven­ti su la­vo­nu?“ – sun­kiai rin­ko žo­džius nu­žu­dy­to vy­riš­kio ma­ma.

Sė­dė­jo po eg­le ir rū­kė

Kaip žu­di­kas ga­lė­jo gy­ven­ti ša­lia ir­ti pra­dė­ju­sios au­kos, iki šiol ne­ga­li su­vok­ti ir N. Nar­mon­to bro­lis Ge­di­mi­nas. „Dvi sa­vai­tes lai­ky­ti kū­ną... man yra ne­su­vo­kia­ma. Man la­bai įdo­mu, kaip teis­mas tai įver­tins. Mes ne­ga­lė­jo­me to su­vok­ti, mes vi­są­laik ma­nė­me, kad jis įkri­to į van­dens tel­ki­nį, kaip daž­nai bū­na“, – kal­bė­jo G. Gi­bie­ža, ku­ris pir­ma­sis ir iš­vy­do A. Čiu­že­lio bu­te, pa­ta­ly­nės dė­žė­je, pa­slėp­tą sa­vo bro­lio kū­ną.

To­kių A. Čiu­že­lio veiks­mų šo­ki­ruo­ta ir R. Ba­ra­naus­kie­nė – nu­žu­dy­to­jo se­suo. Anot jos, vi­si ki­taip bū­tų rea­ga­vę, jei kal­ti­na­ma­sis bū­tų pra­ne­šęs apie ne­lai­mę ar­ba bent jau vė­liau, kai vy­ko paieš­kos, bū­tų pa­sa­kęs, kad kū­nas – jo bu­te.

„Mes laks­to­me po vi­sus mau­ry­nus, o jis sė­di po eg­le ir rū­ko, dar ge­ria ir žiū­ri, kaip vals­ty­bės pi­ni­gai mė­to­mi paieš­koms. Bū­tų pa­sa­kęs – paim­ki­te, pa­si­lai­do­ki­te, o ma­ne vež­ki­te... Net su­ra­dus kū­ną, jis pa­reiš­kė, kad dėl nie­ko ne­si­gai­li“, – nuo­skau­das lie­jo mo­te­ris.

Ji ne­gai­lė­jo prie­kaiš­tų ir pa­rei­gū­nams, ku­rie, jos tei­gi­mu, dir­bo la­bai ap­lai­džiai. Esą tik jai pa­gra­si­nus pa­čiai pro lan­gą įlip­ti į A. Čiu­že­lio bu­tą, ty­rė­ja Lo­re­ta Ar­ma­lie­nė pa­ra­gi­no at­ra­kin­ti du­ris. Iki tol jai to ne­pri­si­rei­kė. Pa­rei­gū­nei ne­va ne­kė­lė įta­ri­mų nei tra­giš­kas tvai­kas, nei nuo lu­bų pas kai­my­nus kren­tan­tys kir­mi­nai, nei bėg­ti pra­dė­ję la­vo­no skys­čiai. Ji vis­ką ban­dė tei­sin­ti ne­tvar­ka.

„Keis­tas“ bu­vo

Nors by­la dar ne­pra­dė­ta nag­ri­nė­ti, žur­na­lis­tams pa­vy­ko ke­le­tą žo­džių iš­girs­ti ir iš nu­žu­dy­mu kal­ti­na­mo A. Čiu­že­lio. Nu­lei­dęs gal­vą jis ti­ki­no pri­si­pa­žįs­tan­tis dėl to, kuo yra kal­ti­na­mas.

Į iš­sa­mes­nius paaiš­ki­ni­mus vy­ras ne­si­lei­do. Ne­su­ge­bė­jo riš­liai iš­dės­ty­ti ir nu­žu­dy­mo mo­ty­vų. Te­pa­sa­kė, kad jis bu­vo „keis­tas“, dėl to vis­kas taip nu­ti­ko.

Ki­tas šios by­los po­sė­dis nu­ma­ty­tas gruo­džio vi­du­ry­je. Ta­da bus ga­li­ma iš­girs­ti dau­giau šio neei­li­nio nu­si­kal­ti­mo de­ta­lių.