Posūnį peiliu sužalojęs prūsališkis belangės išvengė

Gin­ta­rės KAR­MO­NIE­NĖS nuo­trau­ka
J. Ko­rei­va nuo be­lan­gės iš­si­su­ko
Ne­se­niai „Že­mai­tis“ ra­šė apie tarp pa­tė­vio ir po­sū­nio ki­lu­sį konf­lik­tą, ku­ris bai­gė­si dū­riu vie­nam iš jų į pil­vą. Tik per plau­ką tra­ge­di­ja ne­vir­tu­sio įvy­kio ap­lin­ky­bės narp­lio­tos Plun­gės apy­lin­kės teis­mo rū­muo­se. O rugp­jū­čio pa­bai­go­je vos žu­di­ku ne­ta­pęs prū­sa­liš­kis Jo­nas Ko­rei­va iš­gir­do ir nuo­spren­dį.

Kad al­ko­ho­lis ir gir­tuok­lys­tės prie ge­ro ne­pri­ve­da – vi­siems se­niai ži­no­ma tie­sa. Tuo įsi­ti­ki­no ir du prū­sa­liš­kiai: kal­ti­na­mų­jų suo­le už tai, kad sun­kiai pei­liu su­ža­lo­jo žmo­gų, at­si­dū­ręs 1957-ai­siais gi­męs J. Ko­rei­va ir jo au­ka ta­pęs po­sū­nis, mi­ru­sios J. Ko­rei­vos su­gy­ven­ti­nės sū­nus. Abu vy­rai po mo­ters mir­ties li­ko gy­ven­ti kar­tu. Tiek vie­nas, tiek ki­tas teis­me ne­slė­pė, jog per tuos me­tus bū­ta vis­ko, bet kad ku­ris ims švais­ty­tis pei­liu, esą ne­ma­nė nė vie­nas. Bet ko tik ne­nu­tin­ka na­muo­se, ku­riuo­se – du iš­ger­ti mėgs­tan­tys vy­rai.

Dėl po­mė­gio kil­no­ti tau­re­lę nu­ti­ko ir šis įvy­kis. Kaip tei­gė vals­ty­bi­nį kal­ti­ni­mą šio­je by­lo­je pa­lai­kiu­si pro­ku­ro­rė Vi­ta­li­ja Ga­bar­tie­nė, konf­lik­tas tarp pa­tė­vio ir po­sū­nio įvy­ko praė­ju­sių me­tų gruo­džio 19-osios is­to­ri­ją.

Kal­ti­na­mo­jo ak­to me­džia­ga by­lo­ja, kad J. Ko­rei­va, bū­da­mas gir­tas, pei­liu smo­gė po­sū­niui į pil­vą. Vė­liau me­di­kai nu­sta­tė, kad per­dur­ta pil­vap­lė­vė bei su­ža­lo­ta tuš­čio­ji žar­na.

Su­žeis­tas vy­ras aky­se ėmė silp­ti, bet dar pa­jė­gė iš­si­kvies­ti grei­tą­ją. Net­ru­kus pa­si­ro­dę me­di­kai iš­si­ve­žė su­ža­lo­tą vy­riš­kį ir žu­di­ku vos ne­ta­pu­sį na­mų šei­mi­nin­ką. Mat pa­sta­ra­jam per grum­ty­nes bu­vo stip­riai pra­kirs­ta gal­va. Žaiz­dą te­ko siū­ti.

Su to­kiais kal­ti­ni­mais J. Ko­rei­va su­ti­ko, ta­čiau vis tiek ban­dė iš­suk­ti uo­de­gą, aiš­kin­da­mas, kad pei­lio grie­bė­si gin­da­ma­sis. Ne­va jį čiu­po bi­jo­da­mas to­li­mes­nių gal­vą jam pra­kir­tu­sio po­sū­nio veiks­mų.

Pap­ra­šy­tas pa­pa­sa­ko­ti, nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo, J. Ko­rei­va pri­si­mi­nė tą die­ną grį­žęs po dar­bo na­mo, ku­riuo­se esą bu­vo ne tik po­sū­nis, bet ir jo bi­čiu­lis iš to pa­ties kai­mo. Abu gė­rė deg­ti­nę. Po­sū­nis, pa­ma­tęs pa­tė­vį, ne­va ėmė jam prie­kaiš­tau­ti, kad šis per anks­ti grį­žo na­mo, ėmė gar­siai abe­jo­ti, ar iš­vis dir­bo.

Ti­ki­no, kad na­muo­se gir­ta­vęs vy­ras ėmė ka­bi­nė­tis ir net tren­kė jam. Ga­vęs „niuk­są“ J. Ko­rei­va aiš­ki­no pa­spru­kęs, po­sū­nį pa­lik­da­mas su su­gė­ro­vu. Pats esą išė­jo pas drau­gą. Su juo iš­gė­ręs vėl grį­žo, ma­ny­da­mas, kad po­sū­nis jau bus nu­ri­męs ir ne­be­kibs prie jo.

Bet vos pra­vė­rė na­mų du­ris ir įžen­gė į vir­tu­vę, bu­vo su­tik­tas nė kiek drau­giš­kiau ne­nu­si­tei­ku­sio po­sū­nio. Vy­rai su­si­stum­dė ir J. Ko­rei­va kri­to aukš­tiel­nin­kas ant grin­dų. Pa­ju­tęs krau­ją, la­bai iš­si­gan­do. Sup­ra­to, kad jam su­ža­lo­ta gal­va, to­dėl stvė­rė nuo sta­lo di­de­lį pei­lį ir dū­rė po­sū­niui į pil­vą.

Vi­sai ki­taip apie lem­tin­gą­jį va­ka­rą pa­sa­ko­jo nu­ken­tė­ju­sy­sis. Jo žo­džiais, tą­dien už­su­ko bi­čiu­lis. Na­muo­se ne­va bu­vo ir pa­tė­vis, tad vi­si kar­tu gė­rė deg­ti­nę. Taip va­ka­ro­da­mi vy­rai iš­si­kal­bė­jo, kad J. Ko­rei­vai ryt rei­kia dirb­ti. Bi­jo­da­mas, kad pa­tė­vis pri­si­liuobs ir ne­nueis į dar­bą, po­sū­nis ne­va pa­pra­šė jo ne­be­ger­ti. O tai J. Ko­rei­vai la­bai ne­pa­ti­ko. Jis įsi­žei­dęs iš­pė­di­no lau­kan, bet po ku­rio lai­ko grį­žo.

„Pa­rė­jo ran­ko­se lai­ky­da­mas pei­lį, ku­rio aš iš­kart ne­pa­ma­čiau. Mu­du su­si­dū­rė­me vir­tu­vė­je ir jis be žo­džių ma­ne puo­lė. Tris kar­tus man smo­gė, bet pa­tai­kė tik vie­ną“, – pri­si­mi­nė vy­ras.

Su­si­ki­bus prū­sa­liš­kiams jų na­muo­se bu­vo ir bi­čiu­lis, bet šis nie­ko ne­ma­tė, nes bu­vo kam­ba­ry­je. Teis­me jis pri­si­mi­nė, ne­va iš vir­tu­vės pa­rė­jęs drau­gas pa­sa­kė, kad Jo­nas jį „nu­šty­ri­no“.

Už šį nu­si­kal­ti­mą pro­ku­ro­rė J. Ko­rei­vą siū­lė įka­lin­ti dve­jiems me­tams bei įpa­rei­go­ti jį at­ly­gin­ti Vals­ty­bi­nei li­go­nių ka­sai pa­da­ry­tą nuo­sto­lį. Mat pei­liu su­ža­lo­to vy­riš­kio gy­dy­mas at­siė­jo 4 023 eu­rus.

Teis­mas pa­sta­ra­jam pro­ku­ro­rės siū­ly­mui pri­ta­rė, tad prū­sa­liš­kis tu­rės ge­rai pa­krapš­ty­ti pa­kau­šį, mąs­tant, iš kur gau­ti to­kią pi­ni­gų su­mą. Daug la­biau J. Ko­rei­vai pa­si­se­kė dėl baus­mės, nes teis­mas ne­pa­siun­tė jo į ka­lė­ji­mą. Jam skir­ta dve­jų me­tų lais­vės ap­ri­bo­ji­mų baus­mė ir įpa­rei­go­ji­mas per du mė­ne­sius nuo baus­mės vyk­dy­mo pra­džios pra­dė­ti dirb­ti ar­ba už­si­re­gist­ruo­ti Užim­tu­mo tar­ny­bo­je bei neat­ly­gin­ti­nai iš­dirb­ti 100 va­lan­dų per pen­kis mė­ne­sius svei­ka­tos prie­žiū­ros, glo­bos ir rū­py­bos įstai­go­se ar ne­vals­ty­bi­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se, ku­rios rū­pi­na­si neį­ga­liai­siais, nu­se­nu­siais ar ki­tais pa­gal­bos rei­ka­lin­gais žmo­nė­mis.

Nuosp­ren­dis dar ga­li bū­ti skun­džia­mas Klai­pė­dos apy­gar­dos teis­mui.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.