Smaugė gindamasis nuo... slibino

15 min.lt nuo­trau­ka
Al­gi­man­tas Ra­šins­kis (cent­re) įta­ria­mas pa­smau­gęs su­gy­ven­ti­nę
Ba­lan­džio mė­ne­sį Plun­gę su­krė­tė ži­nia apie plun­giš­kio ga­li­mai nu­žu­dy­tą mo­te­rį (g. 1965 m.), ku­ri, at­vy­kus pa­rei­gū­nams, ras­ta tvar­kin­gai gu­lin­ti lo­vo­je sa­vo bu­te V. Ma­čer­nio gat­vė­je. Už nu­žu­dy­mą šian­dien tei­sia­mas vy­ras – 1974-ai­siais gi­męs Al­gi­man­tas Ra­šins­kis – iš pra­džių pa­rei­gū­nus ban­dė įti­kin­ti, kad jo gy­ve­ni­mo drau­gė pa­pras­čiau­siai mie­ga, bet ne­tru­kus paaiš­kė­jo, jog mo­te­ris – be gy­vy­bės ženk­lų. Ant jos kak­lo ras­ta smau­gi­mo žy­mių, tad, įta­rus, kad ją nu­žu­dy­ti ga­lė­jo bū­tent A. Ra­šins­kis, vy­ras bu­vo su­lai­ky­tas ir už­da­ry­tas į areš­ti­nę. Šios tra­ge­di­jos ap­lin­ky­bės pra­dė­tos narp­lio­ti Klai­pė­dos apy­gar­dos teis­me.

Pa­si­ro­dė „ki­to­kes­nis“

Sun­kių kal­ti­ni­mų pri­spaus­tas vy­ras teis­me ne­nei­gė nu­žu­dęs gy­ve­ni­mo drau­gę, ta­čiau nuo iš­sa­mes­nių ko­men­ta­rų su­si­lai­kė. Ti­ki­no pa­ro­dy­mus duo­sian­tis po vi­sų pro­ce­so da­ly­vių ap­klau­sos.

Per pir­mą­jį po­sė­dį, vy­ku­sį spa­lio 8-ąją, pa­vy­ko iš­klau­sy­ti nu­ken­tė­ju­siai­siais šio­je by­lo­je pri­pa­žin­tas tris nu­žu­dy­to­sios at­ža­las. Jie iš kal­ti­na­mo­jo pra­šo pri­teis­ti apie 20 000 eu­rų. Tiek mo­ters vai­kai įver­ti­no pa­tir­tą tur­ti­nę ir ne­tur­ti­nę ža­las. Tie­sa, su ma­ma jų san­ty­kiai kiek bu­vo at­ša­lę, mat jie ne­pri­ta­rė jos ir daug jau­nes­nio vy­ro drau­gys­tei, to­dėl dau­giau bend­ra­vo te­le­fo­nu.

Per pir­mą­jį po­sė­dį pa­ro­dy­mus da­vė ir tei­sia­mo­jo ma­ma. Tą pa­čią die­ną teis­mas nu­ta­rė pra­tęs­ti A. Ra­šins­kiui skir­tą kar­do­mą­ją prie­mo­nę. Vy­ras liks suim­tas dar trims mė­ne­siams.

Prie liu­dy­to­jų ap­klau­sos pe­rei­ta ant­ra­die­nį – spa­lio 15-ąją. Tą­dien ap­klaus­ta bu­vu­si nu­žu­dy­to­sios ko­le­gė pa­sa­ko­jo su pa­sta­rą­ja dir­bu­si be­maž du de­šimt­me­čius ir mo­te­rį pri­si­me­nan­ti kaip la­bai są­ži­nin­gą, tvar­kin­gą, nie­ka­da ne­vė­la­vu­sią į dar­bą. Ji sa­kė ži­no­ju­si, kad bend­ra­dar­bės gy­ve­ni­me at­si­ra­do jau­nes­nis drau­gas.

Mo­te­ris pri­si­mi­nė su tuo vy­riš­kiu su­si­pa­ži­nu­si per ko­le­gės gim­ta­die­nį. Jau ta­da jis su­kė­lė įta­ri­mų, esą iš­kart pa­si­ro­dė „ki­to­kes­nis“, bet bi­čiu­lei nie­ko ne­sa­kė. Liu­dy­to­ja pa­sa­ko­jo bu­vu­si ir drau­gės bei jos su­gy­ven­ti­nio bu­te. Vi­sur bu­vo šva­ra, tvar­ka, o ir pa­ti mo­te­ris ne­va nie­kuo ne­si­skun­dė.

Ma­tė su mė­ly­ne paa­ky

O tra­giš­kai sa­vo gy­ve­ni­mą bai­gu­sios mo­ters ar­ti­mie­ji nau­jo­jo jos drau­go ap­skri­tai ne­no­rė­jo aky­se ma­ty­ti. Pra­šy­da­vo, kad į sve­čius ji atei­tų vie­na, nes Al­gi­man­tas jiems ne­bu­vęs prie šir­dies.

Ar­ti­mie­ji ne­slė­pė – jiems ne­pa­ti­ko, kad vy­ras ge­ria. Pa­sa­ko­jo, kad tau­re­lės neat­si­sa­ky­da­vo ir nu­žu­dy­to­ji, ta­čiau al­ko­ho­lį esą var­to­da­vo sai­kin­gai ir dėl to pro­ble­mų tik­rai ne­tu­rė­jo.

Bet kad nau­juo­siuo­se mo­ters ir jos drau­go san­ty­kiuo­se kaž­kas ne­ge­rai, bu­vo ga­li­ma įtar­ti iš jos su­ža­lo­ji­mų. Jai bu­vo lū­žęs rak­ti­kau­lis. Be to, kaž­ka­da ji bu­vo pa­ste­bė­ta su mė­ly­ne paa­ky.

Gy­nė­si nuo... sli­bi­no

Ant­ra­die­nį teis­me krau­pų įvy­kį pri­si­mi­nė ir lem­tin­gą nak­tį bu­dė­ju­si pa­rei­gū­nė Man­tė Šluš­ny­tė. Anot jos, pra­ne­ši­mas, jog rei­ka­lin­ga pa­gal­ba, nuo pat pra­džių pa­si­ro­dė keis­tas, neaiš­kus, nes neį­var­din­ta, kas konk­re­čiai nu­ti­ko.

Pa­rei­gū­nė pa­sa­ko­jo, jog ją ir ko­le­gą bu­te, į ku­rį kvies­ta at­vyk­ti, pa­si­ti­ko iš­si­gan­dęs vy­riš­kis. Jis vil­kė­jo tik apa­ti­niais dra­bu­žiais. Vė­liau pa­rei­gū­nai pa­ma­tė ir lo­vo­je gu­lin­čią mo­te­rį. Pak­lau­sus, kas jai nu­ti­ko, pa­si­ti­kęs vy­riš­kis paaiš­ki­no, kad ji mie­ga. Nors M. Šluš­ny­tė ti­ki­no iš­kart su­pra­tu­si, kad mo­te­ris – ne­gy­va, mat kū­nas bu­vo pa­ba­lęs.

Po­zi­ci­ją pa­rei­gū­nus iš­si­kvie­tęs vy­ras pa­kei­tė tik at­si­dū­ręs jų au­to­mo­bi­ly­je. Ten jis pri­si­pa­ži­no smau­gęs su­gy­ven­ti­nę. Prieš tai dar ban­dy­ta gai­vin­ti mo­te­rį, ta­čiau vel­tui – ji bu­vo mi­ru­si. Vė­liau eks­per­tai nu­sta­tė, jog bu­vo lū­žę šon­kau­liai, rak­ti­kau­lis, ras­ta ki­tų su­ža­lo­ji­mų.

Dėl gy­ve­ni­mo drau­gės ne­ri­ma­vo ir A. Ra­šins­kis, ku­ris pa­rei­gū­nų vis tei­ra­vo­si, ar pa­vy­ko ją at­gai­vin­ti. Po­li­ci­nin­kams jis ėmė aiš­kin­ti, kad per iš­ger­tu­ves jam pa­si­vai­de­no sli­bi­nas. Vy­ras ti­ki­no ma­tęs jį puo­lan­tį, to­dėl ėmė gin­tis – ran­ko­mis smau­gė, po to nu­svie­dė į lo­vą. Sut­ri­kęs ti­ki­no, kad su­gy­ven­ti­nę tik­rai my­li ir ne­no­rė­jo, kad taip nu­tik­tų.

Įp­ras­ta die­na bai­gė­si tra­ge­di­ja

Spa­lio 15-ąją bu­vo ap­klaus­tas ir nu­žu­dy­mu įta­ria­mas A. Ra­šins­kis. Jis pri­si­mi­nė, jog lem­tin­go­ji die­na pra­si­dė­jo įpras­tai. Pa­sa­ko­jo, jog kar­tu su drau­ge at­si­kė­lė, lan­kė­si pas gy­dy­to­jus. Pas­kui su­ta­rė su tau­re­le pa­mi­nė­ti jos gim­ta­die­nį. Nu­si­pir­kę al­ko­ho­lio, pa­rė­jo į bu­tą.

Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad jie­du kaž­kiek iš­gė­rė, o pa­skui jis sa­vo drau­gę ra­do gu­lin­čią prie lo­vos. Pa­ma­nęs, kad ji pa­ti jau neį­lips į ją, pa­ts įkė­lė, pa­so­di­no. Tei­gė, kad ji dar pra­šiu­si baig­ti. Įme­tęs mo­te­rį į lo­vą, Al­gi­man­tas iš­kvie­tė po­li­ci­ją. Kol lau­kė pa­rei­gū­nų, ma­tė ant mo­ters kak­lo dė­mes, iš no­sies te­kan­tį krau­ją.

Teis­me pa­klaus­tas, ar bu­vo ją suė­męs už kak­lo, ti­ki­no, kad ne. O tei­sė­jams pa­si­tei­ra­vus, ko­dėl tuo­met pri­rei­kė pa­gal­bos, A. Ra­šins­kis at­sa­kė su­pra­tęs, jog mo­ters pa­ts neat­gai­vins.

Anks­čiau plun­giš­kis yra sa­kęs, kad kai iš­ge­ria, jam ima vai­den­tis. Ne­nei­gė tu­rin­tis ir pri­klau­so­my­bę al­ko­ho­liui. Esą dėl to net tu­ri svei­ka­tos pro­ble­mų, jai ima ro­dy­tis ne­bū­ti da­ly­kai, at­si­ran­da ha­liu­ci­na­ci­jų, ne­pa­me­na bu­vu­sių įvy­kių.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.