Sugyventinę pasmaugusiam vyrui gresia ilgi metai kalėjimo

Įta­ri­mai kri­to ant su­gy­ven­ti­nio

Vi­są Plun­gę su­krė­tu­si šei­mos dra­ma, kaip jau mi­nė­ta, įsi­ra­šė į ba­lan­džio mė­ne­sio nu­si­kal­ti­mų is­to­ri­ją. Kaip po įvy­kio in­for­ma­vo po­li­ci­ja, jau po vi­dur­nak­čio – apie pu­sę pir­mos, bu­vo gau­tas iš­kvie­ti­mas į bu­tą, esan­tį V. Ma­čer­nio gat­vė­je, Plun­gė­je. Pa­gal­bos pra­šė vy­ras.

At­vy­kus pa­rei­gū­nams, bu­te ras­tas mo­ters kū­nas. Ant au­kos kak­lo ma­tė­si smau­gi­mo žy­mės. Paaiš­kė­jo, jog į pa­rei­gū­nus krei­pė­si mi­ru­sio­sios su­gy­ven­ti­nis. Po­li­ci­nin­kus jis su­ti­ko bū­da­mas ge­ro­kai su­tri­kęs ir ne­blai­vus. Iš­kart įtar­tus, kad mo­te­rį Ana­pi­lin pa­siun­tė bū­tent jis, vy­ras tą pa­čią nak­tį bu­vo už­da­ry­tas į areš­ti­nę, nors iš pra­džių pa­rei­gū­nus jis ban­dė įti­kin­ti, kad jo gy­ve­ni­mo drau­gė mie­ga. Plokš­te­lę pa­kei­tė tik at­si­dū­ręs pa­rei­gū­nų au­to­mo­bi­ly­je. Ten jis pri­si­pa­ži­no smau­gęs sa­vo mo­te­rį ir vis klau­si­nė­jo, ar pa­vy­ko ją at­gai­vin­ti.

Su­ne­ri­męs vy­ras pa­rei­gū­nams aiš­ki­no per iš­ger­tu­ves su su­gy­ven­ti­ne iš­vy­dęs jį puo­lan­tį sli­bi­ną. To­dėl jis kaip įma­ny­da­mas ėmė gin­tis, smaug­da­mas jį ir nu­svies­da­mas į lo­vą. Dar pri­sie­ki­nė­jo, kad ne­no­rė­jo nu­žu­dy­ti sa­vo mo­ters, nes ją tik­rai my­li.

Kai iš­ge­ria, ima vai­den­tis

Per spa­lio mė­ne­sį vy­ku­sius teis­mo po­sė­džius teis­mas ap­klau­sė ir tris nu­žu­dy­to­sios at­ža­las. Plun­giš­kės vai­kai ne­slė­pė, jog san­ty­kiai su ma­ma pa­sku­ti­niu me­tu bu­vo kiek at­ša­lę. Prie­žas­tis – jau­nes­nis jos drau­gas. Esą jiems ne­pa­ti­ko, kad vy­ras ne­ven­gia tau­re­lės. Be to, jiems at­ro­dė, kad jis ma­mą skriau­džią, nes yra ma­tę ją su­ža­lo­tą, su mė­ly­ne paa­ky.

Po vi­sų liu­dy­to­jų ap­klau­sos spa­lio mė­ne­sį pa­ro­dy­mus da­vė ir A. Ra­šins­kis. Sun­kių kal­ti­ni­mų pri­spaus­tas vy­ras teis­me pri­si­mi­nė, jog lem­tin­go­ji die­na pra­si­dė­jo įpras­tai. Pa­sa­ko­jo, jog kar­tu su drau­ge lan­kė­si pas gy­dy­to­jus. Su­ta­rė su tau­re­le pa­mi­nė­ti jos gim­ta­die­nį. Nu­si­pir­kę al­ko­ho­lio, pa­rė­jo į bu­tą. Iš­gė­rė.

Pas­kui pri­si­mi­nė drau­gę ra­dęs gu­lin­čią prie lo­vos ir, pa­ma­nęs, kad ji pa­ti jau neį­lips į ją, pa­ts įkė­lė, pa­so­di­no. Tei­gė, kad ji dar pra­šiu­si baig­ti. Įme­tęs mo­te­rį į lo­vą, Al­gi­man­tas iš­kvie­tė po­li­ci­ją. Kol lau­kė pa­rei­gū­nų, ma­tė ant mo­ters kak­lo dė­mes, iš no­sies te­kan­tį krau­ją.

Teis­me pa­klaus­tas, ar bu­vo ją suė­męs už kak­lo, ti­ki­no, kad ne. O tei­sė­jams pa­si­tei­ra­vus, ko­dėl tuo­met pri­rei­kė pa­gal­bos, A. Ra­šins­kis at­sa­kė su­pra­tęs, jog mo­ters pa­ts neat­gai­vins.

Anks­čiau plun­giš­kis yra sa­kęs, kad kai iš­ge­ria, jam ima vai­den­tis, ro­dy­tis ne­bū­ti da­ly­kai, at­si­ran­da ha­liu­ci­na­ci­jų. Ne­nei­gė tu­rin­tis ir pri­klau­so­my­bę al­ko­ho­liui.

Įra­šas pra­virk­dė vai­kus

Pas­ku­ti­nis šios by­los po­sė­dis įvy­ko lapk­ri­čio 22-ąją. Tą­dien, no­rint pa­tiks­lin­ti pa­ro­dy­mus, per­žiū­rė­ti į įvy­kio vie­tą vy­ku­sių pa­rei­gū­nų da­ry­ti vaiz­do įra­šai. Vie­na­me iš jų už­fik­suo­ta, kaip pa­rei­gū­nas Sau­lius Ged­gau­das užei­na į mi­nė­tą­jį bu­tą V. Ma­čer­nio gat­vė­je ir jį pa­si­tin­ka A. Ra­šins­kis, ku­ris tuoj pat pa­ro­do lo­vą, ku­rio­je – mo­te­ris be jo­kių gy­vy­bės ženk­lų.

Įra­še gir­dė­ti, kaip pa­rei­gū­nas vy­ro klau­sia, dėl ko mė­ly­nas kak­las, ką jis pa­da­rė mo­te­riai, ar už­spau­dė? Už­fik­suo­tas ir A. Ra­šins­kio at­sa­ky­mas: „Jo“.

Vi­sa tai bu­vo pri­vers­ti ma­ty­ti ir po­sė­dy­je da­ly­va­vę nu­žu­dy­to­sios vai­kai. Ma­ty­da­mi ek­ra­ne ne­gy­vą ma­mą, jie ne­tram­dė aša­rų.

Nu­fil­muo­tas A. Ra­šins­kis ir jau bū­da­mas po­li­ci­jos au­to­mo­bi­ly­je. Pa­rei­gū­nė Man­tė Šluš­ny­tė vy­ro klau­sė, kas nu­ti­ko. „Ser­gu. Man pra­dė­jo ro­dy­tis, dėl to puo­liau aš ją“, – aiš­ki­no plun­giš­kis. Pa­rei­gū­nei pa­si­tei­ra­vus, ar grie­bė mo­te­riai už kak­lo, jis at­sa­kė „Nu“.

Penk­ta­die­nį per­žiū­rė­tas ir dar vie­nas įra­šas, ku­ria­me nu­fil­muo­ti A. Ra­šins­kio po suė­mi­mo duo­ti pa­ro­dy­mai, pa­de­monst­ruo­jant tos nak­ties veiks­mus ant ma­ne­ke­no. Kal­ti­na­ma­sis ma­ne­ke­ną grie­bia už kak­lo, nu­me­ta į lo­vą, pa­skui pa­so­di­na ir ima pur­ty­ti.

At­sip­ra­šė ar­ti­mų­jų

Pro­ku­ro­ras už šei­mos na­rio nu­žu­dy­mą A. Ra­šins­kį siū­lė įka­lin­ti ke­tu­rio­li­kai me­tų. Pre­ten­zi­jų vy­rui tu­ri ir nu­žu­dy­to­sios vai­kai – kiek­vie­nas iš jų pra­šo iš kal­ti­na­mo­jo pri­teis­ti po 5 000 eu­rų.

Kal­ti­na­mą­jį gi­nan­ti ad­vo­ka­tė pra­šė skir­ti švel­nes­nę baus­mę, ak­cen­tuo­da­ma, kad dau­ge­lio ap­lin­ky­bių vy­ras ne­pa­me­na, nes bu­vo ne­blai­vus, ta­čiau iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu pri­pa­ži­no kal­tę. Ad­vo­ka­tės aiš­ki­ni­mu, A. Ra­šins­kis tu­ri svei­ka­tos su­tri­ki­mų, su­si­ju­sių su psi­chi­ka. Be to, tu­ri vai­kų, prie ku­rių iš­lai­ky­mo pri­si­de­da.

Pas­ku­ti­nį žo­dį ta­rė ir pa­ts A. Ra­šins­kis. Vy­ras at­si­pra­šė su­gy­ven­ti­nės vai­kų ir vi­sų ar­ti­mų­jų, sa­ky­da­mas, kad la­bai gai­li­si dėl to, kas įvy­ko, kad pri­si­pa­žįs­ta, tik ne­pri­si­me­na. „Kad pa­smau­giau ty­čia, to ne­bu­vo tik­rai“, – le­me­no vy­ras ir pra­šė švel­nes­nės baus­mės, kad ga­lė­tų at­ly­gin­ti ža­lą.

Ar iš­girs jo pra­šy­mą teis­mas, paaiš­kės gruo­džio mė­ne­sį.