Teismas padėjo tašką dviejų Tverų krašto ūkininkų kivirče

Ti­ki­no nė pirš­tu ne­pa­lietęs

Apie ne­va su­kurptą is­to­riją „Že­mai­tis“ su­ži­no­jo dar iki šiai at­si­du­riant ant teis­mo sta­lo. Žur­na­lis­tus į sa­vo na­mus pa­si­kvietęs Lo­pai­čiuo­se su žmo­na ūki­nin­kau­jan­tis M. K. sakė ne­ga­lin­tis pa­tikė­ti tuo, ko­kią ne­sąmonę su­gal­vo­jo tve­riš­kis V. S. – ap­kal­ti­no jį stip­riai su­ža­lo­jus.

Tie­sa, tąkart lo­pai­tiš­kis vie­šu­mo at­si­sakė – manė, kad V. S. tik mėto­si tuš­čiais gra­si­ni­mais jį pa­duo­ti į teismą. „Ne­no­riu būti skun­di­ku. Dar pa­lau­ki­me“, – kalbė­jo ta­da su­trikęs vy­ras. Jam pri­tarė ir su­tuok­tinė. Šei­ma tikė­jo­si, kad šis ne­ma­lo­nus konf­lik­tas kaž­ko­kiu būdu iš­sispręs ir teis­mo ne­pri­reiks. Juo­lab kad M. K. ko­ne pri­sie­kinė­jo nė pirš­tu ne­pa­lietęs V. S.

Ta­čiau vi­sos vil­tys du­žo su­lau­kus kal­ti­na­mo­jo ak­to, ku­ria­me su­ra­šy­ta, kad V. S. kal­ti­na M. K. jį iš kerš­to su­mu­šus. Smur­tu pa­si­baigęs ūki­ninkų su­si­dūri­mas esą įvy­ko pra­ėju­sių metų ba­land­žio 19-osios va­karą ke­ly­je Pat­ve­rio kai­me. Kaip išdės­ty­ta kal­ti­na­ma­ja­me ak­te, M. K. ūki­nin­kui V. S. į at­la­pus ki­bo dėl anks­tes­nio konf­lik­to. Esą pir­ma­sis smogė kumš­čiu ant­rąjam į smakrą, dėl to pa­sta­ra­sis neiš­laikė pu­siaus­vy­ros ir nu­kri­to, kris­da­mas iš­si­na­ri­no petį, su­si­mušė galvą bei plaš­taką, nu­si­laužė du dan­tis.

Vėliau V. S. lo­pai­tiš­kiui pa­teikė dar vieną staig­meną – ne vieną de­šimtį tūkstan­čių eurų sie­kiantį ci­vi­linį ieš­kinį. Tiek ūki­nin­kas įver­ti­no tur­tinę ir ne­tur­ti­nes ža­las. Esą dau­giau­siai at­si­ėjo at­ly­gi­ni­mas sam­do­mam žmo­gui ūkio dar­bams, ku­rių dėl pa­tirtų su­ža­lo­jimų jis ne­galė­jo dirb­ti pa­ts. Įdo­mi de­talė ta, kad V. S. ne­va sam­dė ne ką kitą, o sa­vo brolį, taip pat ūki­ninką, ku­ris pa­gelbė­ti lėkė net iš Jo­na­vos ra­jo­no.

Į rim­tus ne­ma­lo­nu­mus įsivė­lu­si lo­pai­tiš­kių šei­ma „Že­mai­čiui“ aiš­ki­no ne­ga­lin­ti pa­tikė­ti tuo, kas vyks­ta. Jie pa­sa­ko­jo, kad minėtą dieną V. S. gir­tas ke­tur­ra­čiu siautė­jo po kaimą. Esą bu­vo at­vykęs ir į jų kiemą, kur jį pa­si­ti­ko M. K. žmo­na. Pa­sak jos, ūki­nin­kas bu­vo aki­vaizd­žiai ne­blai­vus, kalbė­jo ne­riš­liai ir svir­du­lia­vo, nuo jo skli­do al­ko­ho­lio kva­pas.

Lo­pai­tiš­kiai svarstė, jog V. S. gir­tas va­žinė­da­mas lau­kais galė­jo kur nors nu­griū­ti ir su­si­ža­lo­ti, o da­bar kaltę ver­čia jam.


Pats su­si­ža­lo­jo?

Kol dviejų ūki­ninkų by­la bu­vo at­vers­ta, šiek tiek užt­ru­ko. Koją vis ki­šo su ko­ro­na­vi­ru­su su­si­ję ri­bo­ji­mai, bet ga­liau­siai ne­ma­lo­nios is­to­ri­jos de­talės bu­vo pra­dėtos narp­lio­ti teis­me.

Tei­siamųjų suo­le at­si­dūręs lo­pai­tiš­kis, nuo pra­džių neigęs sa­vo kaltę, to­kios po­zi­ci­jos laikė­si ir teis­me. Ūki­nin­kas ti­ki­no, jog yra kal­ti­na­mas ne­pagrįs­tai. Pri­si­min­da­mas konf­liktų su V. S. prie­šis­torę M. K. pa­sa­ko­jo, jog at­si­kėlęs gy­ven­ti į Lo­pai­čius ėmė ūki­nin­kau­ti, dalį tam rei­ka­lin­gos žemės sakė iš­si­nuo­mojęs. Pir­ma­sis ki­vir­čas su V. S. ne­va ki­lo ta­da, kai šis ėmė prie­kaiš­tau­ti dėl jų skly­pus ski­rian­čios tvo­ros, ne­va ši 20 cm įsi­ki­šu­si į jo val­das. M. K., ne­norė­da­mas ne­su­ta­rimų, pa­žadė­jo ar­ti­miau­siu me­tu tvorą per­kel­ti.

Bet V. S. to­kie pa­ža­dai ne­va ne­ten­ki­no – 2020-ųjų ba­land­žio 19-ąją – At­ve­ly­kio dieną – šis, kaip teis­me aiš­ki­no su­tuok­ti­niai, ke­tur­ra­čiu įlėkė į jų kiemą ir ėmė reikš­ti pre­ten­zi­jas dėl ne­per­kel­tos tvo­ros. Tuo me­tu na­muo­se bu­vo tik M. K. su­tuok­tinė, ku­rią at­vykęs ūki­nin­kas ne juo­kais išgąs­di­no. Nek­vies­tas sve­čias esą vos laikė­si ant ke­tur­ra­čio, ne­riš­liai kalbė­jo ir vis rei­ka­la­vo pa­kvies­ti vyrą. Iš­si­gan­du­si mo­te­ris pa­skam­bi­no su­tuok­ti­niui, šis kiek vėliau ži­nu­te pa­ra­gi­no ją apie girtą ke­tur­ra­čio vai­ruo­toją pra­neš­ti po­li­ci­jai.

M. K. teis­me aiš­ki­no, kad tuo me­tu jis bu­vo iš­vykęs su rei­ka­lais, bet ne­tru­kus pa­su­ko namų pusėn. Va­žiuo­da­mas „vie­tinės reikšmės“ ke­liu­ku lo­pai­tiš­kis pa­matė sto­vintį ke­tur­ratį, ant ku­rio pa­na­rinęs galvą sėdėjo žmo­gus. Jis esą bu­vo pri­snūdęs, ta­čiau ke­tur­ra­čio va­rik­lis dir­bo.

Priėjęs ar­čiau M. K. sakė pa­matęs, kad tai V. S. Lo­pai­tiš­kis aiš­ki­no iš­kart išt­raukęs ke­tur­ra­čio rak­te­lius, kad V. S. ne­pasp­ruktų, ir jau ruošė­si kvies­ti po­li­ciją, kai tve­riš­kis ėmė mal­dau­ti, kad jis to ne­da­rytų. Ūki­nin­kas ėmė ka­ba­ro­tis nuo ke­tur­ra­čio, bet, neat­laikęs pu­siaus­vy­ros, M. K. žod­žiais, aukš­tiel­nin­kas griu­vo į griovį.

Pas­kui esą at­si­sto­jo, at­si­rėmė į ke­tur­ra­čio baką, o tuo tar­pu M. K. ėmė klau­sinė­ti, kodėl šis taip el­gia­si, kaip ža­da gir­tas grįžti na­mo. Kaip teis­me aiš­ki­no lo­pai­tiš­kis, V. S. tuo­met net pa­si­ūlęs su­si­tai­ky­ti ir vi­sus ne­su­ta­ri­mus pa­mirš­ti, dar pa­prašė pa­duo­ti nu­mes­tus rak­te­lius ir šiukš­tu ne­skam­bin­ti po­li­ci­jai, nes pra­radęs tei­ses ne­be­galės dirb­ti sa­vo ūkio tech­ni­ka.

M. K. pa­sa­ko­jo su­tikęs ne­si­kreip­ti į pa­reigū­nus su sąly­ga, kad V. S. liau­sis prie jo ka­binėję­sis. Ta­da ati­davęs rak­te­lius ir iš­va­žiavęs na­mo. Teis­me vy­ras ti­ki­no jo­kių smūgių tve­riš­kiui ne­su­davęs, o vėliau iš kitų žmo­nių esą girdėjęs, kad po At­ve­ly­kio pa­si­va­žinė­jimų V. S. tvarkė sa­vo ke­tur­ratį, nes ap­lamdė jį, kai vertė­si. Esą bu­vo kalbų, kad tve­riš­kis tądien ir pa­ts „pri­si­daužė“. Lo­pai­tiš­kis teis­me pra­šė tik vie­no – iš­tei­si­ni­mo. Nep­ri­pa­ži­no jis ir ci­vi­li­nių ieš­ki­nių.


Konf­lik­tai dėl užg­rob­tos žemės

Teis­me bu­vo ap­klaus­tas ir nu­kentė­ju­siuo­ju pri­pa­žin­tas tve­riš­kis. Jis iš­kart pa­reiškė, jog vi­si šie ne­su­ta­ri­mai įsi­žiebė dėl žemės, ku­rią ne­va M. K. užg­robė. Ūki­nin­kas aiš­ki­no iš­ties liepęs lo­pa­tiš­kiui per­kel­ti tvorą, ski­rian­čią jų skly­pus, ta­čiau šis to ne­darė.

V. S. ne­neigė už­sukęs į lo­pa­tiš­kių na­mus, kur bandė tar­tis dėl to pa­ties rei­ka­lo su M. K. žmo­na, ta­čiau neigė kėlęs konf­lik­tus. Pri­si­minė, kaip tą pa­čią dieną jį ma­ši­na pa­si­vi­jo M. K., iš­šokęs iš au­to­mo­bi­lio ėmė prie­kaiš­tau­ti, kam šis ne­va gąsdi­na jo su­tuok­tinę. Ne­ga­na to, tve­riš­kio tei­gi­mu, M. K. išt­raukė rak­te­lius iš jo ke­tur­ra­čio ir kumš­čiu pylė į pa­smakrę.

Tve­riš­kio ti­ki­ni­mu, smūgio būta itin stip­raus, nes po to jis net pra­ra­do sąmonę. At­si­gavęs ne­va pa­prašė M. K. pa­duo­ti nu­mes­tus rak­te­lius ir iš­va­žia­vo na­mo. Grįžęs žmo­nai pa­pa­sa­ko­jo, kas nu­tikę, kad M. K. jam trenkė ir iš­mušė du dan­tis.

V. S. teigė, kad tuo me­tu, kai su­si­kir­to jo ir lo­pai­tiš­kio ke­liai, jis bu­vo vi­siš­kai blai­vus. Išgėrė vėliau, pa­jutęs, jog skau­da ranką. Skaus­mui nu­mal­šin­ti tve­riš­kis ti­ki­no išlenkęs stik­linę deg­tinės. Po to kreipė­si į me­di­kus, tik šie, kol ne­bu­vo su­lauk­ta ty­ri­mo dėl ko­vi­do at­sa­ky­mo, ne­si­ėmė jo­kių prie­mo­nių. Esą po ke­lių dienų, pra­leistų pa­la­to­je, ga­vus at­sa­kymą, jam bu­vo at­lik­ta ope­ra­ci­ja. Vėliau ją te­ko kar­to­ti.

V. S. pa­sa­ko­jo ilgą laiką pra­leidęs rea­bi­li­ta­ci­jo­je, dėl pa­tirtų su­ža­lo­jimų ne­galėjęs dirb­ti ūky­je, dėl to sam­dęs brolį. Tai esą la­bai bran­giai at­si­ėjo, todėl vi­sas pa­tir­tas iš­lai­das rei­ka­la­vo pri­teis­ti iš M. K.

Kad su­tuok­ti­nis pa­si­skundė buvęs su­muš­tas M. K., teis­me pa­sa­ko­jo ir tve­riš­kio žmo­na, pa­ti­ki­nu­si, jog į na­mus vy­ras grįžo nu­skel­tais dan­ti­mis, mur­zi­nas. Mo­te­ris aiš­ki­no vėliau vyrą nu­ve­žu­si į prii­mamąjį, ten jam bu­vo nu­sta­ty­tas pe­ties iš­ni­ri­mas. Tve­riš­kio su­tuok­tinė aiš­ki­no, jog į po­li­ciją iš­kart ne­si­kreipė tikė­da­mie­si, kad lo­pai­tiš­kis at­si­pra­šys, bet jis to ne­pa­darė. Be to, vėliau at­si­ra­do žmo­nių, pa­ti­ki­nu­sių, jog matė, kaip M. K. „pa­mokė“ jos vyrą.

Vi­si kažką matę ar ži­nan­tys liu­dy­to­jai bu­vo išk­vies­ti į teismą. Vie­ni iš­ties pa­tvir­ti­no matę, kaip stai­ga prie ke­tur­ra­čio ma­ši­na prilėkęs M. K. vožė V. S. į veidą, kaip po to šis nu­griu­vo, kaip vėliau M. K. kaž­ko ieš­ko­jo ga­nyk­lo­je, o vėliau sėdęs į ma­šiną nu­va­žia­vo. Ki­ti aiš­ki­no iš to­lo matę abu mo­si­kuo­jant ran­ko­mis ir girdėję juos kaž­ko pyks­tan­tis. Tre­ti pa­tvir­ti­no, kad M. K. iš­ties skam­bi­no žmo­na ir iš­si­gan­du­si pa­sa­ko­jo apie kie­me girtą prie­kaiš­tus žėrusį V. S.

Į teismą bu­vo išk­vies­tas ir eks­per­tas. Jo tei­gi­mu, re­mian­tis me­di­ci­ni­niais do­ku­men­tais ga­li­ma da­ry­ti iš­vadą, kad tve­riš­kis ne pa­ts su­si­ža­lo­jo kris­da­mas, o pa­tyrė smūgius, nuo ku­rių kri­to. Kad būta smūgio esą pa­tvir­ti­na ir tai, kad bu­vo nu­skel­ti du dan­tys.


Už­gulė did­žiulė fi­nan­sinė naš­ta

Plungės apy­linkės teis­mui visų šių duo­menų pa­ka­ko lo­pai­tiš­kio kal­tei įro­dy­ti – ūki­nin­kas pri­pa­žin­tas kal­tu dėl V. S. su­mu­ši­mo. Jam pa­skir­ta laisvės ap­ri­bo­ji­mo bausmė me­tams be in­ten­sy­vios prie­žiū­ros, ta­čiau pa­ski­riant įpa­rei­go­jimą tris mėne­sius da­ly­vau­ti el­ge­sio pa­tai­sos pro­gra­mo­je.

Taip pat vy­rui teks at­ly­gin­ti Šiau­lių te­ri­to­ri­nei li­go­nių ka­sai pa­da­rytą žalą, ku­ri sie­kia 1 758 eu­rus.  Dar 1 259 eu­rus jis turės su­mokė­ti Vals­ty­bi­nio so­cia­li­nio drau­di­mo fon­dui.

M. K. neiš­si­suks ir nuo V. S. ci­vi­li­nio ieš­ki­nio. Tiesa, šį teis­mas nu­sprendė ten­kin­ti iš da­lies, iš M. K. pri­tei­siant 20 786 eu­rus tur­ti­nei ža­lai at­ly­gin­ti, 3 tūkst. eurų – ne­tur­ti­nei ir pen­kių pro­centų dyd­žio me­ti­nes palū­ka­nas už pri­teistą tur­tinę ir ne­tur­ti­nes ža­las. O kur dar 2 tūkst. eurų sie­kian­čios by­linė­ji­mo­si iš­lai­dos.

Šis nuo­spren­dis nėra ga­lu­ti­nis – per 20 dienų nuo jo pa­skel­bi­mo die­nos ape­lia­ci­niu skun­du jis ga­li būti skund­žia­mas Klaipė­dos apy­gar­dos teis­mui. Tikė­ti­na, kad būtent taip ir įvyks.