Už sugyventinės nužudymą – trylika metų nelaisvės

Kaip ir anks­čiau ra­šė­me, nag­ri­nė­jant by­lą teis­me, plun­giš­kis sa­vo kal­tės ne­pri­pa­ži­no, bet ne­nei­gė mu­šęs mo­te­rį. Ti­ki­no pa­rei­gū­nus iš­kvie­tęs, kol su­gy­ven­ti­nė dar bu­vo gy­va. Tar­da­mas pa­sku­ti­nį žo­dį vy­ras at­si­pra­šė su­gy­ven­ti­nės vai­kų ir vi­sų ar­ti­mų­jų, sa­ky­da­mas, kad la­bai gai­li­si dėl to, kas įvy­ko, kad pri­si­pa­žįs­ta, tik ne­pri­si­me­na. „Kad pa­smau­giau ty­čia, to ne­bu­vo tik­rai“, – teis­me le­me­no vy­ras.

Teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu jis bu­vo pri­si­pa­ži­nęs, kad kart­kar­tė­mis jam vai­den­da­vo­si. Ha­liu­ci­na­ci­jų me­tu na­muo­se gir­dė­da­vo kaž­ką vaikš­tant. O nu­si­kal­ti­mo nak­tį jam vai­de­no­si, jog ko­vo­ja su sli­bi­nu.

Nors A. Ra­šins­kis nei­gė smau­gęs sa­vo gy­ve­ni­mo drau­gę, teis­mas, įver­ti­nęs by­lo­je su­rink­tus įro­dy­mus, pa­da­rė iš­va­dą, jog nu­ken­tė­ju­sio­ji bu­vo smau­gia­ma ran­ko­mis ke­lis kar­tus. Iš­siaiš­kin­ta, kad krū­ti­nės ląs­ta bu­vo spau­džia­ma ko­jo­mis. To­kios iš­va­dos ne iš pirš­to lauž­tos, o pa­grįs­tos teis­mo me­di­ci­nos eks­per­ti­zės ak­tu ir kal­ti­na­mo­jo pa­ro­dy­mais, duo­tais iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu.

Iš pra­džių ir pa­ts plun­giš­kis ne­si­kra­tė jam pa­reikš­tų kal­ti­ni­mų – pri­si­pa­ži­no smau­gęs mo­te­rį ir net pa­ro­dė, kaip lem­tin­gą va­lan­dą vis­kas vy­ko.

Nus­ta­ty­ta ir tai, kad vy­ras nu­si­kal­ti­mą pa­da­rė be jo­kios prie­žas­ties, ty­čia. Esą jis su­vo­kė, ką da­ro, kad su­gy­ven­ti­nės kak­lo spau­di­mas ga­li baig­tis jos mir­ti­mi.

A. Ra­šins­kio at­sa­ko­my­bę sun­ki­na tai, kad jis nu­si­kal­ti­mo me­tu bu­vo ne­blai­vus. Bet nu­sta­ty­ta ir leng­vi­nan­ti ap­lin­ky­bė – da­lies tur­ti­nės ža­los nu­ken­tė­ju­sie­siems at­ly­gi­ni­mas. Vy­ras sa­va­no­riš­kai nu­žu­dy­to­sios ar­ti­mie­siems su­mo­kė­jo 1 150 eu­rų.

Ta­čiau tai to­li gra­žu ne vi­sa su­ma, ku­rią plun­giš­kiui teks su­mo­kė­ti už žiau­rų sa­vo poel­gį. Mat teis­mas pa­ten­ki­no tri­jų nu­žu­dy­to­sios vai­kų ci­vi­li­nius ieš­ki­nius ir pri­tei­sė kiek­vie­nam iš jų po 5 000 eu­rų ne­tur­ti­nei ža­lai at­ly­gin­ti. A. Ra­šins­kiui teks pa­deng­ti ir tur­ti­nę ža­lą, sie­kian­čią dau­giau nei 2 907 eu­rų.

Tie­sa, šis nuo­spren­dis nė­ra ga­lu­ti­nis – jį dar ga­li­ma skųs­ti Lie­tu­vos ape­lia­ci­niam teis­mui.

O „Že­mai­tis“ pri­me­na, kad vi­są Plun­gę su­krė­tu­si šei­mos dra­ma, kaip jau mi­nė­ta, įsi­ra­šė į ba­lan­džio mė­ne­sio nu­si­kal­ti­mų is­to­ri­ją. Kaip po įvy­kio in­for­ma­vo po­li­ci­ja, jau po vi­dur­nak­čio – apie pu­sę pir­mos, bu­vo gau­tas iš­kvie­ti­mas į bu­tą, esan­tį V. Ma­čer­nio gat­vė­je, Plun­gė­je. Pa­gal­bos pra­šė vy­ras.

At­vy­kus pa­rei­gū­nams, bu­te ras­tas mo­ters kū­nas. Ant au­kos kak­lo ma­tė­si smau­gi­mo žy­mės. Paaiš­kė­jo, jog į pa­rei­gū­nus krei­pė­si mi­ru­sio­sios su­gy­ven­ti­nis. Po­li­ci­nin­kus jis su­ti­ko bū­da­mas ge­ro­kai su­tri­kęs ir ne­blai­vus. Iš­kart įtar­tus, kad mo­te­rį Ana­pi­lin pa­siun­tė bū­tent jis, vy­ras tą pa­čią nak­tį bu­vo už­da­ry­tas į areš­ti­nę, nors iš pra­džių pa­rei­gū­nus jis ban­dė įti­kin­ti, kad jo gy­ve­ni­mo drau­gė mie­ga. Plokš­te­lę pa­kei­tė tik at­si­dū­ręs jų au­to­mo­bi­ly­je. Ten jis pri­si­pa­ži­no smau­gęs sa­vo mo­te­rį ir vis klau­si­nė­jo, ar pa­vy­ko ją at­gai­vin­ti.