Vaiką pražudęs plungiškis atsipirko lygtine bausme

Gin­tarės KAR­MO­NIENĖS nuo­trau­ka
J. Di­ma (de­šinė­je) žu­vu­sio ber­niu­ko ar­ti­mie­siems turės su­mokė­ti per be­maž 140 tūkst. eurų
Dau­giau nei prie­š dve­jus me­tus Plungės apy­linkės teis­me bu­vo at­vers­ta baud­žia­mo­ji by­la dėl mir­ti­nos ava­ri­jos, ku­rią su­kėlė 1988-ai­siais gimęs plun­giš­kis Jo­nas Di­ma, tuo­met dirbęs darbų va­do­vu UAB VVARFF. Il­gai užt­ru­ko ir iki­teis­mi­nis de­šimt­me­čio gy­vybę nu­si­ne­šu­sio eis­mo įvy­kio ty­ri­mas – by­la teismą pa­siekė po ne­laimės pra­ėjus dau­giau nei pu­santrų metų. Narp­lio­jant ava­ri­jos ap­lin­ky­bes, teis­mo po­sėdžiuo­se ne­trūko širdį ve­rian­čių iš­gy­ve­nimų, skaud­žių pri­si­mi­nimų, ku­riuos lydė­jo nuo skruostų nu­džiū­ti ne­spėjan­čios aša­ros dėl pra­ras­to sūnaus, anū­ko, sūnėno... Ber­niu­kas žu­vo per tra­gišką ava­riją 2018-ųjų bir­že­lio 11-osios naktį ties Did­vy­čiais. Pa­ga­liau šio­je is­to­ri­jo­je su­dėlio­ti vi­si taš­kai – eis­mo įvy­kio kal­ti­nin­kas iš­gir­do nuo­sprendį.



Ava­ri­ja dėl stir­nos

Ava­riją išp­ro­vo­ka­vo stai­ga į ke­lią išbėgęs lau­ki­nis gyvū­nas – stir­na. Ji į va­žiuo­jamąją ke­lio dalį iš­šo­ko J. Di­mai, sėdėju­siam prie „Opel Vect­ra“ vai­ro, va­žiuo­jant ke­liu Skuodas–Plungė pa­sta­ro­sios link. Plun­giš­kis bandė iš­veng­ti su­si­dūri­mo su gyvū­nu – pa­su­ko į šoną, ta­čiau vis tiek par­trenkė žvėrį. Ta­čiau tai – ne blo­giau­sia. J. Di­mos vai­ruo­ja­mas ope­lis iš­va­žia­vo į kitą eis­mo juostą ir kak­to­mu­ša su­si­dūrė su prie­šprie­šais Skuo­do link va­žia­vu­siu „Volks­wa­gen Pas­sat“, kurį vai­ra­vo 1958-ai­siais gimęs skuo­diš­kis.
Su­sidū­ri­mas bu­vo itin stip­rus, nes iš au­to­mo­bi­lių li­ko tik me­ta­lo krūvos, ku­rio­se – pri­spaus­ti žmonės. Juos iš­va­da­vo į ne­laimės vietą at­skubėję gelbė­to­jai. Vie­nas iš pri­spaustųjų – vai­kas, ku­ris ne­rodė jo­kių gy­vybės ženklų. Ber­niu­kui ne­be­padė­jo ir me­di­kai – dėl pa­tirtų su­ža­lo­jimų „Volks­wa­gen Pas­sat“ va­žiavęs de­šimt­me­tis mirė įvy­kio vie­to­je.
Gy­vi li­ko pa­starąjį au­to­mo­bilį vai­ravęs vy­riš­kis ir 25-erių jo duk­ra. Abu dėl įvai­rių kūno su­ža­lo­jimų pa­gul­dy­ti į vieną uos­ta­mies­čio li­go­ni­nių. Į li­go­ninę pa­te­ko ir „Opel Vect­ra“ vai­ravęs J. Di­ma bei kar­tu su juo va­žiavęs me­tais už jį jau­nes­nis vy­riš­kis, sėdėjęs prie­kinė­je ke­lei­vio sėdynė­je.


Bandė kaltę su­vers­ti ber­niu­ko ar­ti­mie­siems

Į pirmąjį šios by­los po­sėdį, ku­ris vy­ko 2020-ųjų sausį, su­si­rin­ko ne tik kal­ti­namųjų suo­le at­si­dūręs J. Di­ma bei kar­tu su juo lem­tingą naktį va­žiavęs drau­gas, bet ir žu­vu­sio ber­niu­ko ar­ti­mie­ji, abiejų pu­sių ad­vo­ka­tai, med­žio­to­jas, pa­si­rūpinęs žu­vu­siu žvėri­mi, bei UAB VVARFF in­te­re­sus gy­nu­si tei­si­ninkė Sau­le­na Ga­siū­nienė, pra­šiu­si grąžin­ti bylą pro­ku­ro­rui, kad būtų pa­pil­dy­ta komp­lek­sinės eks­per­tizės iš­va­do­mis.
Teismą ban­dy­ta ti­kin­ti, kad to­kių skaud­žių pa­sek­mių galė­jo būti iš­veng­ta, jei de­šimt­me­tis būtų vež­tas spe­cia­lio­je kėdutė­je, o ma­ši­nos sa­lo­ne ne­būtų buvę įvai­riau­sių ne­prit­vir­tintų daiktų. Ad­vo­katė pa­reiškė, jog nėra aiš­ku, kiek pa­tys de­šimt­me­čio ar­ti­mie­ji yra kal­ti dėl to­kios ne­laimės.
Ta­čiau toks pra­šy­mas at­mes­tas kaip ne­pagrįs­tas ir ne­lo­giš­kas, mat eks­per­tai nu­statė, kad vai­kas mirė nuo pa­kau­šio sąna­rio iš­ni­ri­mo smar­kiai pa­len­kus galvą. Suk­ri­ti­kuo­ta ta­da ir spe­cia­lios kėdutės būti­nybė, nes ber­niu­kas bu­vo rei­kia­mo ūgio, kad galėtų va­žiuo­ti be jos.


Kaltės ne­neigė, bet ieš­ki­nių ne­pri­pa­ži­no

J. Di­ma, ku­ris kal­tin­tas tuo, kad vai­ruo­da­mas au­to­mo­bilį elgė­si neat­sar­giai – iš­vydęs stirną ne sulė­ti­no greitį, o iš­va­žia­vo į prie­šingą eis­mo juostą, be to, neat­siž­velgė į tai, kad va­žiuo­ja tam­siu pa­ros me­tu, ne­pa­si­rin­ko ati­tin­ka­mo grei­čio ir dėl to su­kėlė mir­tiną ava­riją, ne­si­kratė jam mestų kal­ti­nimų.
Plun­giš­kio aiš­ki­ni­mu, tos die­nos va­karą dar­bi­niu au­to­mo­bi­liu, at­si­klau­sus įmonės di­rek­to­riaus, jis va­žia­vo į Ša­tei­kius iš ma­mos namų par­si­vež­ti daiktų, nes kraustė­si. Jam pa­gelbė­ti su­ti­ko drau­gas. J. Di­ma ti­ki­no, kad grįžda­mas su daik­tais ne­vir­ši­jo leis­ti­no grei­čio – esą va­žia­vo maž­daug 70–80 ki­lo­metrų per va­landą grei­čiu.
Pri­si­min­da­mas, kaip įvy­ko ne­laimė, vy­ras pa­sa­ko­jo, jog ties Did­vy­čiais iš­vy­do stai­ga į ke­lią iš­šo­ku­sią stirną. Ją esą pa­stebė­jo jau prie pat prie­ki­nio ke­lei­vio pusės ra­to. Sakė bandęs stab­dy­ti, bet su­si­dūri­mo su žvėri­mi vis tik ne­pa­vy­ko iš­veng­ti.
Kad būtų iš­va­žiavęs į prie­šingą eis­mo juostą, plun­giš­kis aiš­ki­no ne­pri­si­me­nan­tis, nors eks­per­tai nu­statė, kad jis tik­rai taip pa­sielgė. To pa­sekmė – su­si­dūri­mas su prie­šprie­šais at­va­žia­vu­siu „Volks­wa­gen Pas­sat“.
J. Di­ma sakė, jog per ava­riją li­ko pri­spaus­tas, kaip ir kar­tu vykęs drau­gas, todėl priei­ti prie ki­tos ma­ši­nos, įsi­ti­kin­ti, ar nėra su­žeistųjų, ne­galė­jo nei vie­nas, nei ki­tas. Pajėgė tik išk­vies­ti me­di­kus. Ir tik at­vy­kus spe­cia­lio­sioms tar­ny­boms esą iš­gir­do, kad ki­to­je ma­ši­no­je yra ne tik su­žeistųjų, bet žu­vo kar­tu va­žiavęs vai­kas. Dau­giau de­ta­lių J. Di­ma ne­su­gebė­jo pa­pa­sa­ko­ti. Vis kar­to­jo vieną ir tą pa­čią frazę: „Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ne­pri­si­me­nu.“
Tuos pa­čius žod­žius kar­to­jo ir per pirmąjį šios by­los po­sėdį ap­klaus­tas J. Di­mos drau­gas, aiš­kinęs, jog prie­š pat ava­riją užsnū­do, todėl nie­ko ne­matė. Tik kaž­ko­kiu mis­ti­niu būdu jis su­gebė­jo už­fik­suo­ti, kad drau­gas va­žia­vo ne­vir­šy­da­mas leis­ti­no grei­čio, nors dėl to vi­siems ki­lo abe­jo­nių, mat po su­si­dūri­mo ope­lio spi­do­met­ras užst­ri­go ties 75 ki­lo­met­rais. O juk J. Di­ma aiš­ki­no, jog iš­vydęs stirną ėmė stab­dy­ti.
Jau per pirmąjį teis­mo po­sėdį J. Di­ma pa­si­sakė ir dėl ci­vi­li­nių ieš­ki­nių – nors ir ne­neigė sa­vo kaltės, jų plun­giš­kis ne­bu­vo linkęs pri­pa­žin­ti. Jo nuo­mo­ne, pra­šo­mos su­mos – nea­dek­va­čios jo pa­ja­moms. Ta­da nu­kentė­ju­siųjų ad­vo­ka­tai J. Di­mos pa­prašė paaiš­kin­ti, kur din­go Plungė­je jo turė­tas na­mas bei BMW au­to­mo­bi­lis. Sut­rikęs vy­ras ėmė suok­ti, kad namą už­rašęs ma­mai kaip kom­pen­sa­ciją už anks­čiau jai turėtą skolą, o au­to­mo­bilį par­davė, nes šis bu­vo su­gedęs. Todėl ir lem­tingąjį va­karą ma­šiną sko­li­no­si iš įmonės.
To­kie pa­siaiš­ki­ni­mai nė vie­no ne­įti­ki­no – J. Di­mos pa­rei­ka­lau­ta pa­teik­ti tiek na­mo per­lei­di­mo už skolą, tiek ma­ši­nos pir­ki­mo-par­da­vi­mo su­tar­tis. Pra­šy­ta ir ban­ko sąskaitų iš­rašų, įta­riant, jog plun­giš­kis po ne­laimės išš­lavė ten turė­tas san­tau­pas.


Jo­kie pi­ni­gai neat­pirks vai­ko ne­tek­ties

Nag­rinė­jant bylą bu­vo ap­klaus­ti ir žu­vu­sio ber­niu­ko ar­ti­mie­ji. Vai­ko tėvai sakė dėl sūnaus žūties iki šiol stip­riai iš­gy­ve­nan­tys, nuo­lat ka­muo­ja siel­var­tas, skaus­mas, pa­šli­jo svei­ka­ta. Ti­ki­no, jog pra­ra­dus sūnų, ne­li­ko pra­smės gy­ven­ti.
Teis­mo po­sėdžių me­tu ber­niu­ko tėtis, sun­kiai tram­dy­da­mas aša­ras, tardė J. Dimą, o teis­mo pra­šė pa­dėti iš­siaiš­kin­ti vi­sas ne­laimės ap­lin­ky­bes, nes tik taip krūtinė­je vie­tos ne­ran­dan­ti jo šir­dis bent šiek tiek nu­rims.
Sūnaus ne­te­ku­sio vy­ro ne­įti­ki­no tei­sia­mo­jo žod­žiai, kad dėl pa­tir­to šo­ko jis daug ko ne­pri­si­me­na. Mat jo veiks­mai iš­kart po su­si­dūri­mo liu­di­ja ką kitą – J. Di­ma ne­va veikė la­bai or­ga­ni­zuo­tai ir per 15 mi­nu­čių spėjo 18 kartų pa­skam­bin­ti skir­tin­giems as­me­nis. Tai pa­tvir­ti­na jo te­le­fonų išk­lo­tinės. Vai­ruo­da­mas J. Di­ma nau­do­jo­si in­ter­ne­tu, tad sua­be­jo­ta, ar ava­ri­ja ki­lo iš­ties dėl stir­nos.
Ber­niu­ko tėvai ti­ki­no, kad jo­kie pi­ni­gai neat­pirks sūnaus ne­tek­ties, juo la­biau kad vai­ko pra­ra­di­mas neiš­ma­tuo­ja­mas pi­ni­gais, ta­čiau teis­mo pra­šė ten­kin­ti jų pa­reikš­tus ci­vi­li­nius ieš­ki­nius, kad būtų nors kaž­ko­kia kom­pen­sa­ci­ja, o ava­ri­jos kal­ti­nin­kui pra­šė pa­skir­ti mak­si­ma­lią laisvės at­ėmi­mo bausmę, ati­de­dant jos vyk­dymą, bei atim­ti teisę vai­ruo­ti.
Apk­laus­tas bu­vo ir de­šimt­me­čio se­ne­lis iš tėčio pusės. Sun­kiai rink­da­mas žod­žius vy­ras pa­sa­ko­jo, jog it koš­marą pri­si­me­na tą naktį, kai pa­skam­bi­no jo sūnus ir pra­nešė apie tra­gišką ne­laimę. Teis­me rau­do­da­mas vy­ras pri­si­minė, ko­kie ar­ti­mi bu­vo su anūkė­liu, ku­ris bu­vo la­bai ak­ty­vus, smal­sus ber­niu­kas, ma­lo­nus bend­rau­ti.
Kad de­šimt­me­čio ne­tek­tis jo ar­ti­mie­siems su­kėlė did­žiulį skausmą, ku­ris neap­leis visą li­kusį gy­ve­nimą, pa­sa­ko­jo ir žu­vu­sio vai­ko ma­mos bro­lis, ku­rio au­to­mo­bi­liu lem­tingą vėlų va­karą va­žia­vo jo ar­ti­mie­ji. Teis­mo vy­ras pra­šė pri­teis­ti nuo­sto­lius dėl ne­pa­tai­so­mai su­ga­din­tos ma­ši­nos, nes drau­di­mas jam ža­los nėra at­ly­ginęs.
Ypač sun­ku pri­si­min­ti ne­laimę bu­vo ber­niu­ko se­ne­liui, su ku­riuo vai­kas ir va­žia­vo lem­tingą naktį. Per ava­riją pa­ts sun­kiai su­ža­lo­tas vy­ras pri­si­minė, kaip vis­kas grei­tai įvy­ko. Jis pa­sa­ko­jo iš­vydęs baltą šviesą, po to iš­girdęs duk­ros balsą. Sakė po su­si­dūri­mo iš­lipęs iš au­to­mo­bi­lio bandė duk­rai pa­dėti iš­lip­ti, po to at­si­gulė prie grio­vio. Net­ru­kus pri­si­rin­ko žmo­nių, ta­da jis su­kaupęs jėgas nu­ėjo prie anūkė­lio, ku­ris bu­vo pri­seg­tas sau­gos dir­žu. Vy­ras pri­si­minė, kad ber­niu­ko gal­va bu­vo ant pa­langės.


At­lik­ta ne vie­na eks­per­tizė

Nag­rinė­jant mir­ti­nos ava­ri­jos ap­lin­ky­bes, bu­vo at­lik­ta ne vie­na eks­per­tizė, teis­me ap­klaus­tas ne vie­nas spe­cia­lis­tas ir eks­per­tas. Jų iš­va­do­se nu­ro­dy­ta, jog J. Di­ma ke­ly­je ne­bu­vo at­sar­gus. Kons­ta­tuo­ta, kad ope­lio, prie­šin­gai nei pa­sa­to, vai­ruo­to­jas turė­jo tech­ninę ga­li­mybę iš­veng­ti eis­mo įvy­kio, jei pa­stebėjęs iš de­šinės at­bėgan­čią stirną, būtų stabdęs ma­šiną ir su­kęs ne į kairę, o į de­šinę pusę.
De­ta­liai iš­narp­lio­ta ir tai, kaip žu­vo de­šimt­me­tis. Pa­sak eks­per­to, ber­niu­kas be jo­kių abe­jo­nių žu­vo dėl smar­kaus gal­vos pa­lin­ki­mo. Esą net jei jis ir būtų sėdėjęs spe­cia­lio­je kėdutė­je, pa­sekmės būtų bu­vu­sios tos pa­čios.


At­si­pir­ko lyg­ti­ne baus­me

Bylą iš­nag­rinėjęs Plungės apy­linkės teis­mas J. Dimą pri­pa­ži­no kal­tu su­kėlus mir­tiną ava­riją. Už tai plun­giš­kis nu­baus­tas ter­mi­nuo­to laisvės at­ėmi­mo baus­me tre­jiems me­tams, ją at­lie­kant at­vi­ro­jo­je ko­lo­ni­jo­je. Tie­sa, bausmės vyk­dymą nu­tar­ta ati­dėti dve­jiems me­tams, įpa­rei­go­jant J. Dimą visą šį lai­ko­tarpį tęsti darbą.
Ši ne­laimė, ne­pai­sant ban­dymų ap­sau­go­ti sa­vo turtą, J. Di­mai kirs ir per ki­šenę – teks at­ly­gin­ti nu­kentė­ju­siųjų pa­tirtą žalą. Žu­vu­sio ber­niu­ko tėvams pri­teis­ta po 50 tūkst. eurų ne­tur­tinės ža­los, se­ne­liui, su ku­riuo va­žiuo­da­mas vai­kas žu­vo, – 15 tūkst. eurų, tiek pat ir kar­tu vy­ku­siai vy­ro duk­rai.
J. Di­mai teks pa­deng­ti ir nu­kentė­ju­siųjų pa­tir­tas by­linė­ji­mo­si iš­lai­das, ku­rios su­da­ro dau­giau nei 9 tūkst. eurų. Tie­sa, de­šimt­me­čio tėvams dar 9 184 eu­rus turės su­mokė­ti drau­di­mo įmonė.
Šis nuo­spren­dis nėra ga­lu­ti­nis – jis dar ga­li būti skund­žia­mas aukš­tesnės ins­tan­ci­jos teis­mui.