Vaiko netekęs tėvas tikina nebematantis prasmės gyventi

Gin­ta­rės KAR­MO­NIE­NĖS nuo­trau­kos
Nu­ken­tė­ju­sių­jų gy­nė­jams įta­ri­mų ke­lia tai, kad po ava­ri­jos J. Di­ma (de­ši­nė­je) li­ko ir be tur­to, ir be san­tau­pų
Šir­dį ve­rian­tys iš­gy­ve­ni­mai, skau­dūs pri­si­mi­ni­mai, ku­riuos ly­di nuo skruos­tų nu­džiū­ti ne­spė­jan­čios aša­ros dėl prieš dau­giau nei pu­sant­rų me­tų pra­ras­to sū­naus, anū­ko, sū­nė­no... De­šimt­me­tis žu­vo per tra­giš­ką ava­ri­ją 2018-ųjų bir­že­lio 11-osios nak­tį ties Did­vy­čiais. Su­kė­lus itin skau­dų eis­mo įvy­kį kal­ti­na­mas 1988-ai­siais gi­męs plun­giš­kis Jo­nas Di­ma. UAB VVARFF dar­bų va­do­vu dir­ban­čiam vy­rui te­ko dar kar­tą pri­si­min­ti gy­vy­bę nu­si­ne­šu­sią ava­ri­ją – jos ap­lin­ky­bės ket­vir­ta­die­nį pra­dė­tos narp­lio­ti Plun­gės apy­lin­kės teis­mo rū­muo­se.

Į ke­lią iš­šo­ko stir­na

Kaip ir skelb­ta iš­kart po ne­lai­mės, ava­ri­ja ki­lo dėl stai­ga į ke­lią iš­bė­gu­sio lau­ki­nio gy­vū­no. Au­to­mo­bi­liui „Opel Vect­ra“, prie ku­rio vai­ro sė­dė­jo J. Di­ma, va­žiuo­jant ke­liu Skuodas–Plungė pa­sta­ro­sios link, stai­ga į va­žiuo­ja­mą­ją ke­lio da­lį iš­šo­ko stir­na. Vy­ras, ban­dy­da­mas iš­veng­ti su­si­dū­ri­mo su gy­vū­nu, pa­su­ko į šo­ną, ta­čiau šis ma­nev­ras bu­vo ne­sėk­min­gas – ma­ši­na vis­gi par­tren­kė žvė­rį. Ne­ga­na to, iš­va­žia­vo į ki­tą eis­mo juos­tą ir kak­to­mu­ša su­si­dū­rė su prieš­prie­šais nuo Plun­gės Skuo­do link va­žia­vu­siu „Volks­wa­gen Pas­sat“, ku­rį vai­ra­vo 1958-ai­siais gi­męs skuo­diš­kis.

Nuo stip­raus smū­gio iš au­to­mo­bi­lių li­ko tik me­ta­lo krū­vos. Į įvy­kio vie­tą at­sku­bė­ję gel­bė­to­jai iš su­kne­žin­tų ma­ši­nų ėmė va­duo­ti pri­spaus­tus žmo­nes, tarp ku­rių bu­vo ir vai­kas. Į ava­ri­jos vie­tą at­vy­kę me­di­kai jam pa­dė­ti ne­be­ga­lė­jo – dėl pa­tir­tų su­ža­lo­ji­mų „Volks­wa­gen Pas­sat“ va­žia­vęs de­šimt­me­tis mi­rė įvy­kio vie­to­je.

Gy­vi li­ko pa­sta­rą­jį au­to­mo­bi­lį vai­ra­vęs vy­riš­kis ir 25-erių jo duk­ra. Abu dėl įvai­rių kū­no su­ža­lo­ji­mų pa­gul­dy­ti į vie­ną uos­ta­mies­čio li­go­ni­nių. Į li­go­ni­nę pa­te­ko ir „Opel Vect­ra“ vai­ra­vęs J. Di­ma bei kar­tu su juo va­žia­vęs me­tais už jį jau­nes­nis vy­riš­kis, sė­dė­jęs prie­ki­nė­je ke­lei­vio sė­dy­nė­je.

Ban­dė vil­kin­ti by­lą?

Į ket­vir­ta­die­nį vy­ku­sį teis­mi­nį šios eis­mo ne­lai­mės nag­ri­nė­ji­mą at­vy­ko ne tik kal­ti­na­ma­sis, bet ir žu­vu­sio ber­niu­ko ar­ti­mie­ji – tė­vas, se­ne­liai, dė­dė, te­ta. Dau­gu­ma iš jų pri­pa­žin­ti nu­ken­tė­ju­siais. Jie ne­su­ge­bė­jo tram­dy­ti aša­rų, pri­si­mi­nę prieš pu­sant­rų me­tų įvy­ku­sią ava­ri­ją, ku­rios me­tu ne­te­ko bran­giau­sio jiems žmo­gaus.

Į teis­mo po­sė­dį bu­vo pa­kvies­tas ir kar­tu su J. Di­ma lem­tin­gą nak­tį va­žia­vęs jo bi­čiu­lis. Jis taip pat pri­pa­žin­tas nu­ken­tė­ju­siu, nors, skir­tin­gai nei ki­ti nu­ken­tė­ju­sie­ji, kal­ti­na­ma­jam jo­kių pre­ten­zi­jų ne­tu­rė­jo.

At­vy­ko ir me­džio­to­jas, pa­si­rū­pi­nęs per eis­mo įvy­kį žu­vu­siu žvė­ri­mi. Po­sė­dy­je da­ly­va­vo ir abie­jų pu­sių ad­vo­ka­tai bei UAB VVARFF in­te­re­sus gi­nan­ti tei­si­nin­kė Sau­le­na Ga­siū­nie­nė – ji pa­tei­kė pra­šy­mą grą­žin­ti by­lą pro­ku­ro­rui, kad bū­tų pa­pil­dy­ta. Esą teis­mui per­duo­ta by­la tu­ri aki­vaiz­džių trū­ku­mų.

Vei­kiau­siai sie­kiant su­švel­nin­ti J. Di­mos pa­dė­tį ban­dy­ta aiš­kin­ti, jog to­kių skau­džių pa­sek­mių ga­lė­jo bū­ti iš­veng­ta, jei de­šimt­me­tis bū­tų vež­tas spe­cia­lio­je kė­du­tė­je. S. Ga­siū­nie­nės nuo­mo­ne, by­la tu­ri bū­ti pa­pil­dy­ta komp­lek­si­nės eks­per­ti­zės iš­va­do­mis. Pa­sak ad­vo­ka­tės, da­bar ban­do­ma ei­ti leng­viau­siu ke­liu, vi­są kal­tę su­ver­čiant J. Di­mai, nors yra in­for­ma­ci­jos, kad ma­ši­nos sa­lo­ne bu­vo įvai­riau­sių ne­prit­vir­tin­tų daik­tų, per ava­ri­ją ga­lė­ju­sių lem­ti ber­niu­ko mir­tį. „Nė­ra aiš­ku, kiek pa­tys ber­niu­ko ar­ti­mie­ji kal­ti dėl to­kių pa­sek­mių“, – aiš­ki­no ad­vo­ka­tė.

Pro­ku­ro­rė to­kį pra­šy­mą pa­va­di­no ne­pag­rįs­tu. Jos žo­džiais, pa­pil­do­mus ty­ri­mus, esant bū­ti­ny­bei, ga­li­ma at­lik­ti teis­mi­nio by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu. Tam pri­ta­rė ir nu­ken­tė­ju­sių­jų ad­vo­ka­tai. Pa­sak jų, S. Ga­siū­nie­nės pra­šy­me net nė­ra lo­gi­kos, mat eks­per­tai nu­sta­tė, kad vai­kas mi­rė nuo pa­kau­šio są­na­rio iš­ni­ri­mo smar­kiai pa­len­kus gal­vą. Sua­be­jo­jo jie ir spe­cia­lios kė­du­tės bū­ti­ny­be, nes pa­gal ber­niu­ko ūgį ji – ne­bū­ti­na.

UAB VVARF at­sto­vės pra­šy­mas grą­žin­ti by­lą pa­pil­dy­ti įver­tin­tas kaip sie­kis vil­kin­ti by­lą. Juo la­biau kad kal­bė­ti apie ta­ria­mus by­los trū­ku­mus ir steng­tis juos pa­ša­lin­ti bu­vo ga­li­ma iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu.

Pro­ku­ro­rės ir nu­ken­tė­ju­sios pu­sės in­te­re­sus gi­nan­čių tei­si­nin­kų po­zi­ci­ją pa­lai­kė ir tei­sė­jas Vir­gi­ni­jus Ge­dei­kis, at­me­tęs S. Ga­siū­nie­nės pra­šy­mą.

Kal­tę pri­pa­ži­no

Išsp­ren­dus šį ir ki­tus pra­šy­mus, pa­gar­sin­tas kal­ti­na­ma­sis ak­tas. Iš jo paaiš­kė­jo, jog J. Di­ma kal­ti­na­mas tuo, kad vai­ruo­da­mas au­to­mo­bi­lį el­gė­si neat­sar­giai – iš­vy­dęs stir­ną, ne su­lė­ti­no grei­tį, o iš­va­žia­vo į prie­šin­gą eis­mo juos­tą. Anot vals­ty­bi­nį kal­ti­ni­mą šio­je by­lo­je pa­lai­kan­čios pro­ku­ro­rės Liud­mi­los Ga­lič, plun­giš­kis neat­siž­vel­gė į tai, kad va­žiuo­ja tam­siu pa­ros me­tu, ir ne­pa­si­rin­ko ati­tin­ka­mo grei­čio, dėl to ir ki­lo skau­di eis­mo ne­lai­mė.

Iš­gir­dęs, kuo yra kal­ti­na­mas, plun­giš­kis kal­tę pri­pa­ži­no ir su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti, kaip vis­kas įvy­ko. Tiks­liau – tas de­ta­les, ku­rias pri­si­me­na. Ne­va dėl pa­tir­to šo­ko ki­tos ne­lai­mės ap­lin­ky­bės jam tie­siog neuž­si­fik­sa­vo.

Vy­ras pa­sa­ko­jo tą­dien dir­bęs – dar­bi­niu au­to­mo­bi­liu vy­kęs į ob­jek­tus Klai­pė­do­je. Po to grį­žęs į Plun­gę ir pa­sta­tęs ma­ši­ną prie dar­bo­vie­tės ofi­so, esan­čio J. Tu­mo-Vaiž­gan­to gat­vė­je. Vė­liau au­to­mo­bi­lį ne­va jis vėl pa­siė­mė, prieš tai at­si­klau­sęs įmo­nės di­rek­to­riaus. Šis lei­do pa­si­sko­lin­ti ma­ši­ną, ku­ria J. Di­ma sa­kė va­žiuo­sian­tis į ma­mos na­mus Ša­tei­kiuo­se par­si­vež­ti daik­tų.

Pa­gal­bon plun­giš­kis pa­si­kvie­tė bi­čiu­lį. Kar­tu nu­vy­ko į Ša­tei­kius, pa­siė­mė rei­ka­lin­gus daik­tus, mat kraus­tė­si į Plun­gę, ir iš­vy­ko at­gal. J. Di­ma ti­ki­no va­žia­vęs ne­vir­šy­da­mas leis­ti­no grei­čio – maž­daug 70–80 ki­lo­met­rų per va­lan­dą grei­čiu. Ties Did­vy­čiais iš­vy­do stai­ga į ke­lią iš­šo­ku­sią stir­ną. Žvė­rį vai­ruo­to­jas pa­ma­tė jau prie pat prie­ki­nio ke­lei­vio pu­sės ra­to. Sa­kė ban­dęs stab­dy­ti, bet tai ne­pa­dė­jo – ma­ši­na gy­vū­ną vis tik par­tren­kė.

Kad bū­tų iš­va­žia­vęs į prie­šin­gą eis­mo juos­tą, plun­giš­kis aiš­ki­no ne­pri­si­me­nan­tis. Nors eks­per­tai nu­sta­tė, kad jis tik­rai taip pa­siel­gė. Vi­so to pa­sek­mė – su­si­dū­ri­mas su prieš­prie­šais at­va­žia­vu­siu „Volks­wa­gen Pas­sat“.

J. Di­ma pri­si­mi­nė, jog iš­kart po smū­gio ėmė šauk­ti, ar nė­ra su­žeis­tų, bet jam nie­kas neat­sa­kė. Iš­lip­ti pa­žiū­rė­ti, kas nu­ti­ko, vy­ras ne­ga­lė­jo - bu­vo pri­spaus­tas, kaip ir kar­tu va­žia­vęs drau­gas. Juos iš­va­da­vo į įvy­kio vie­tą at­vy­kę gel­bė­to­jai. Tie­sa, me­di­kus plun­giš­kis iš­kvie­tė pa­ts.

At­vy­kus spe­cia­lio­sioms tar­ny­boms, plun­giš­kis su­ži­no­jo, jog su­žeis­tas ki­ta ma­ši­na va­žia­vęs vy­ras ir jau­na mo­te­ris. Iš­gir­do ir tai, kad žu­vo kar­tu su jais vy­kęs vai­kas. Dau­giau de­ta­lių J. Di­ma ne­su­ge­bė­jo pa­pa­sa­ko­ti. Vis kar­to­jo vie­ną ir tą pa­čią fra­zę: „Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ne­pri­si­me­nu.“

Tuos pa­čius žo­džius kar­to­jo ir ket­vir­ta­die­nį teis­me ap­klaus­tas kar­tu va­žia­vęs J. Di­mos drau­gas. Jis sa­kė, kad prieš pat ava­ri­ją, ko ge­ro, už­snū­do, nes ne­ma­tė nei stir­nos, nei iš prie­kio at­va­žiuo­jan­čio au­to­mo­bi­lio. Vy­ras ti­ki­no są­mo­nę at­ga­vęs tik li­go­ni­nė­je.

Bet kad bi­čiu­lis va­žia­vo ne­vir­šy­da­mas grei­čio, ne­va at­krei­pė dė­me­sį, nors dėl to vi­siems ki­lo abe­jo­nių. Po su­si­dū­ri­mo „Opel Vect­ros“ spi­do­met­ras už­stri­go ties 75 ki­lo­met­rais. O juk J. Di­ma aiš­ki­no, jog iš­vy­dęs stir­ną ėmė stab­dy­ti... Da­bar ga­li­ma tik spė­lio­ti, ko­kiu grei­čiu jis va­žia­vo prieš tai, jei net po stai­gaus stab­dy­mo spi­do­met­ras ro­dė mi­nė­tus skai­čius.

Be to, ant ke­lio, to­je vie­to­je, kur įvy­ko ne­lai­mė, neuž­fik­suo­ta stab­dy­mo žy­mių.

Ti­ki­na esąs „ba­sas“

J. Di­mos tei­rau­ta­si ir dėl ci­vi­li­nių ieš­ki­nių, ku­riuo­se įra­šy­tas su­mas nu­ken­tė­ju­sie­ji pra­šo pri­teis­ti ne tik iš kal­ti­na­mo­jo, bet ir bend­ro­vės „Lie­tu­vos drau­di­mas“ bei UAB VVARFF, ku­riai pri­klau­san­čiu au­to­mo­bi­liu su­kel­ta ava­ri­ja.

Plun­giš­kis nors ir ne­nei­gė sa­vo kal­tės, bet ci­vi­li­nių ieš­ki­nių ne­pri­pa­ži­no. Kal­bė­jo, kad juo­se įra­šy­tos su­mos – nea­dek­va­čios jo pa­ja­moms, per mė­ne­sį sie­kian­čioms apie 1 000 eu­rų.

Nu­ken­tė­ju­sių­jų ad­vo­ka­tai J. Di­mos pa­pra­šė pa­siaiš­kin­ti, kur din­go Plun­gė­je jo tu­rė­tas na­mas bei BMW au­to­mo­bi­lis. Kiek su­tri­kęs vy­ras ėmė aiškinti, kad na­mą už­ra­šęs ma­mai kaip kom­pen­sa­ci­ją už anks­čiau jai tu­rė­tą sko­lą. O au­to­mo­bi­lį par­da­vė, nes šis bu­vo su­ge­dęs. To­dėl ir lem­tin­gą­jį va­ka­rą ma­ši­ną sko­li­no­si iš įmo­nės.

To­kie pa­siaiš­ki­ni­mai nė vie­no neį­ti­ki­no – J. Di­mos pa­rei­ka­lau­ta į ki­tą teis­mo po­sė­dį pri­sta­ty­ti tiek na­mo per­lei­di­mo už sko­lą, tiek ma­ši­nos pir­ki­mo-par­da­vi­mo su­tar­tis. Pra­šy­ta pa­teik­ti ir ban­ko są­skai­tų iš­ra­šus, mat įta­ria­ma, jog plun­giš­kis po ne­lai­mės „ap­si­tvar­kė“ ir su ten bu­vu­sio­mis san­tau­po­mis.

Aša­ro­jo dėl pra­ras­to anū­ko

Ket­vir­ta­die­nį bu­vo ap­klaus­ti ir du nu­ken­tė­ju­sie­ji – anū­ko ne­te­kęs se­ne­lis bei ber­niu­ko dė­dė iš ma­mos pu­sės. Sun­kiai rink­da­mas žo­džius se­ne­lis pa­sa­ko­jo, jog it koš­ma­rą pri­si­me­na nak­tį, kai pa­skam­bi­no jo sū­nus ir pra­ne­šė apie tra­giš­ką ne­lai­mę. Vy­ras sa­kė iš­kart po šios ži­nios su žmo­na sė­do į ma­ši­ną ir iš­lė­kė į Plun­gę. At­vy­kę į čia esan­tį po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą, iš­gir­do, kas įvy­ko.

Rau­do­da­mas vy­ras pri­si­mi­nė, ko­kie ar­ti­mi bu­vo su anū­kė­liu, kad daž­nai jį pa­siim­da­vo iš įvai­rių už­siė­mi­mų. Anū­ką se­ne­lis api­bū­di­no kaip la­bai ak­ty­vų, žin­gei­dų ber­niu­ką, su ku­riuo bū­da­vo la­bai ma­lo­nu bend­rau­ti.

Kad de­šimt­me­čio ne­tek­tis jo ar­ti­mie­siems su­kė­lė di­džiu­lį skaus­mą, ku­ris neap­leis vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą, pa­sa­ko­jo ir žu­vu­sio vai­ko ma­mos bro­lis, ku­rio au­to­mo­bi­liu lem­tin­gą vė­lų va­ka­rą va­žia­vo jo ar­ti­mie­ji. Vos ga­lė­da­mas iš­tar­ti žo­džius, vy­ras sa­kė, kad jų šei­ma jau ne­ga­lės gy­ven­ti nor­ma­laus gy­ve­ni­mo, kad sun­kiai ne­tek­tį iš­gy­ve­na vi­si – ypač vai­ko tė­vai, ku­rie – pa­vyz­din­ga šei­ma.

„Ma­no se­sers vy­ras pa­sa­kė, kad po sū­naus mir­ties ne­be­ma­to pra­smės gy­ven­ti“, – kal­bė­jo vy­ras, brauk­da­mas skruos­tais be­si­ri­tan­čias aša­ras.

Ne­su­lai­kė aša­rų ir teis­mo sa­lė­je sė­dė­jęs ber­niu­ko tė­tis. Su­kau­pęs pa­sku­ti­nes jė­gas, jis tar­dė kal­ti­na­mą­jį ir pra­šė teis­mo pa­dė­ti iš­siaiš­kin­ti vi­sas ne­lai­mės ap­lin­ky­bes, nes tik taip krū­ti­nė­je vie­tos ne­ran­dan­ti jo šir­dis bent šiek tiek nu­rims.

Vy­ras ti­ki­no abe­jo­jan­tis kal­ti­na­mo­jo žo­džiais apie tai, kad šis dėl šo­ko daug ko ne­pri­si­me­na, nes jo veiks­mai iš­kart po su­si­dū­ri­mo liu­di­ja ką ki­tą – J. Di­ma ne­va vei­kė la­bai or­ga­ni­zuo­tai ir per 15 mi­nu­čių spė­jo 18 kar­tų pa­skam­bin­ti skir­tin­giems as­me­nis.

Tai ro­do jo te­le­fo­nų iš­klo­ti­nės. Jos by­lo­ja ir tai, kad vai­ruo­da­mas J. Di­ma nau­do­jo­si in­ter­ne­tu. Tad gal ava­ri­ja įvy­ko vi­sai ne dėl stir­nos? Gal plun­giš­kis vai­ra­vo nau­do­da­ma­sis te­le­fo­nu ir ne­bu­vo ati­dus ke­ly­je? Juo la­biau kad pa­ts ti­ki­no ne­ma­tęs iš prie­kio tam­siu pa­ros me­tu par­švie­suo­jan­čios ma­ši­nos, nors to­je vie­to­je, kur įvy­ko ava­ri­ja, nė­ra di­des­nių nuo­kal­nių.

Į vi­su šiuos klau­si­mus pa­dės at­sa­ky­ti to­li­mes­nis by­los nag­ri­nė­ji­mas. Iš vi­so su­pla­nuo­ti dar trys po­sė­džiai, į ku­riuos bus kvie­čia­mi ir iš­va­das pa­tei­kę eks­per­tai. Neat­mes­ta ga­li­my­bė ap­klaus­ti ir įmo­nės, ku­rio­je dir­ba kal­ti­na­ma­sis, di­rek­to­rių, kad šis paaiš­kin­tų įmo­nės ma­ši­nų nau­do­ji­mo tvar­ką.

Komentarai

aaa    Pen, 2020-01-17 / 04:48
bet tai geras pasipinygavimas cia gaunasi sakyciau.. prie ko cia imone jeigu tik jos automobilis buvo? ne del automobilio kaltes avarija ivyko :)
visiems    Sek, 2020-01-19 / 23:33
O tai kam yra Lietuvos draudimo civilinės atsakomybės draudimas, jei reikia vairuotojui padengti nuostolius. Už ką padengia draudimas?
Chm    Ant, 2020-01-21 / 23:14
O sterna unt keli rada a nerada, ka da klausimu kyl ka gal i ne del sternas ?

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.