Advokato namo sienos saugos Plungės istoriją

Dėko­ta pri­si­dėju­siems
Į res­tau­ruo­to ad­vo­ka­to na­mo ati­da­ry­mo iš­kil­mes pa­kvietęs Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­to­rius Al­vi­das Ba­ka­naus­kas ak­cen­ta­vo, jog įkur­tuvės vyks­ta mies­tui svar­biais me­tais – mi­nint Plungės gim­ta­dienį. Mat šie­met su­kan­ka ly­giai 230 metų, kai Plun­gei bu­vo su­teik­tos Mag­de­bur­go teisės.

„Sim­bo­liš­ka, jog būtent šiais me­tais at­gimė vie­nas se­niau­sių ir gra­žiau­sių me­di­nių namų Plungė­je – ku­ni­gaikš­tienės M. Ogins­kienės 1910-ai­siais sta­ty­tas ir rūmų ad­vo­ka­tui Skla­dovs­kiui pa­do­va­no­tas pa­sta­tas, ku­ris šian­dien Laisvė­s alė­jo­je – tar­si sal­dai­nis“, – gėrėda­ma­sis liau­diš­ko sti­liaus vie­no aukš­to me­di­nu­ku su man­sar­da bei ve­ran­da, gau­siai puoš­tu med­žio dro­ži­niais, kalbė­jo mu­zie­jaus va­do­vas.

A. Ba­ka­naus­kas pa­si­džiaugė, jog šis pa­sta­tas ne­bu­vo su­ly­gin­tas su že­me kaip dau­ge­lis me­dinės ar­chi­tektū­ros ob­jektų. Tam ke­lią už­kir­to Plun­giš­kių drau­gi­ja, ku­rios ini­cia­ty­va bu­vo nu­tar­ta namą iš­sau­go­ti ir res­tau­ruo­ti, pri­tai­kant kultū­ros reikmėms.

2017-ai­siais pra­si­dėję ad­vo­ka­to na­mo tvar­ky­bos dar­bai užt­ru­ko be­maž penk­metį. Per šį lai­ko­tarpį pa­si­keitė tiek pa­sta­to išorė, tiek vi­dus: pa­keis­ta sto­go dan­ga, lan­gai, du­rys, lentų ap­ka­li­mai, nau­jai pa­ga­min­ti pjaus­ti­niai, at­sta­ty­ta pir­mo­jo aukš­to rąstų sie­na, pa­keis­ti at­ski­ri sie­no­jai, su­tvar­ky­tas vi­dus bei in­ži­ne­ri­niai tink­lai.

Kad ad­vo­ka­to na­mas džiu­gi­na mūsų akis, anot mu­zie­jaus di­rek­to­riaus, tu­rime būti dėkin­gi Plun­giš­kių drau­gi­jai ir jos pre­zi­den­tui Liu­dui Skie­rui, taip pat plun­giš­kiams Ro­ber­tui End­ri­kui, Ri­man­tui ir Ro­mai Mėčiams, Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės ta­ry­bos na­riams ir me­rui Aud­riui Kli­šo­niui, UAB „Klaipė­dos pro­jek­tas“ va­do­vui Juo­za­pui Til­vi­kui  ir UAB „Pa­ma­rio res­tau­ra­to­rius“ di­rek­to­riui Al­dui Kliu­kui.

Ta­čiau did­žiau­sios pa­dėkos, A. Ba­ka­naus­ko žod­žiais, nu­si­pelnė Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Min­dau­gas Kau­nas bei Stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo, in­ves­ti­cijų sky­riaus dar­buo­to­ja Si­mo­na Der­kin­tė ir vi­sa jų ko­man­da.


Žvilgs­nis į praeitį
Ren­gi­nio me­tu su­si­rin­ku­sie­ji pa­kvies­ti grįžti į 1910-uo­sius – me­tus, kai Plungė­je iš­ki­lo penk­ta­dienį dėme­sio cent­re at­si­dūręs pa­sta­tas. At­sa­kymą į klau­simą, kodėl reikė­jo iš­sau­go­ti šį namą ir visą Laisvės bul­varą, pa­teikė Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja, is­to­rikė, hu­ma­ni­ta­ri­nių mokslų dak­tarė Jo­lan­ta Skur­daus­kienė.

„Plungė nėra koks nors su­per mo­der­nus did­mies­tis, bet jei­gu pa­si­žval­gy­si­me, kiek dar tu­ri­me tikrų tra­di­ci­nių me­di­nių tro­be­sių, pa­ma­ty­si­me, kad jų lie­ka vis ma­žiau ir ma­žiau. Tad šis Plungės dva­ro ad­vo­ka­to na­mas yra vie­nas iš pa­sku­ti­nių au­ten­tiškų is­to­ri­nių me­di­nių pa­statų, ku­riam pa­vy­ko iš­sau­go­ti ir did­žią­ja da­li­mi su­grąžin­ti pir­minę iš­vaizdą“, – kalbė­jo is­to­rikė.

Ji at­kreipė dėmesį į tai, jog va­di­na­ma­sis ad­vo­ka­to na­mas yra mies­tie­tiš­ko, ne kai­mo  ti­po pa­sta­tas ir yra vie­nin­te­lis Ogins­kių dva­ro so­dy­bos me­di­nis pa­sta­tas ša­lia di­dingų mūri­nių įmant­rių ar­chi­tektū­ros sti­liaus sta­ti­nių. Tie­sa, anuo­met to­kių me­di­nių pa­statų dva­ro te­ri­to­ri­jo­je būta dau­giau, tik jie iki mūsų dienų neiš­li­ko.

Ad­vo­ka­to na­mo ar­chi­tektū­ra, jo de­talės, pa­sak is­to­rikės, ro­do, kad jį statė ne šiaip ko­kie kai­mo meist­rai. Mat pa­sta­to ar­chi­tektū­ro­je yra frag­mentų, ku­rie puo­šia kle­bo­ni­jas ar ki­tus rep­re­zen­ta­ci­nius bei vie­šuo­sius pa­sta­tus.

„Šio ne­di­de­lio na­me­lio gy­ven­to­jas ar nau­do­to­jas, dva­ro ad­vo­ka­tas, bu­vo vie­nas svar­biau­sių as­menų – dva­ro ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­reigū­nas. Ki­taip sa­kant, pri­klausė dva­ro tar­nau­tojų eli­tui, kurį su­darė: ka­mer­ge­ris (rūmų pri­žiūrė­to­jas), ad­vo­ka­tas, vy­riau­sias raš­ti­nin­kas, vy­riau­sias miš­ki­nin­kas (ferš­te­ris). Į šias po­zi­ci­jas būda­vo prii­ma­mi iš­si­la­vinę, ne­re­tai iš už­sie­nio pa­kvies­ti spe­cia­lis­tai. To­liau ėjo že­mes­nio ran­go pa­reigū­nai“, – pa­sa­ko­jo J. Skur­daus­kienė, pa­žymė­da­ma, jog ad­vo­ka­to na­mas bu­vo pa­sta­ty­tas ne ar­čiau rūmų, o ar­čiau mies­te­lio, pra­ktiš­kai pa­čia­me dvarą su mies­te­liu jun­gu­sia­me bul­va­re. Tai reiš­kia, kad dva­ro ad­vo­ka­to dar­bas bu­vo glaud­žiai su­si­ję ir su Plungės gy­ven­to­jais.

Tie­sa, plun­giš­kių at­min­ty­je apie ad­vo­katą likęs ne­la­bai ma­lo­nus at­si­mi­ni­mas, mat jiems su ku­ni­gaikš­čiu te­ko teis­tis dėl bendrų mies­te­lio pievų-ga­nyklų. Bylą ku­ni­gaikš­tis, aiš­ku, ad­vo­ka­to dėka ta­da laimė­jo, ta­čiau plun­giš­kiai ne­va ne­pak­lusę teis­mo spren­di­mui iš­si­ves­ti gy­vu­lius. Todėl plun­giš­kių ož­kas ku­ni­gaikš­čio pa­lie­pi­mu iš tų pievų tekę iš­vai­ky­ti. Už tai įpykę žmonės Oginskį il­gam bu­vo pra­minę ožkų po­nu.

Da­lin­da­ma­si ži­nio­mis, vie­naip ar ki­taip su­si­ju­sio­mis su ad­vo­ka­to na­mu, is­to­rikė ak­cen­ta­vo, jog šis pa­sta­tas vi­sa­da bu­vo vie­nas puoš­niau­sių to­je gatvė­je. O pa­ti gatvė ar­ba alė­ja bu­vo vie­nas pirmųjų viešųjų bul­varų Lie­tu­vo­je. To me­to Eu­ro­po­je jie tik pra­dėti kur­ti ir bu­vo nau­jo su­vo­ki­mo apie žmo­gaus po­rei­kius ženk­las. Bul­va­rai tar­na­vo ne šiaip su­si­sie­ki­mui, kaip bu­vo įpras­ta daug am­žių, o kaip vie­ta pa­si­vaikš­čio­ji­mui ir lais­vo lai­ko pra­lei­di­mui, poil­siui, su­si­ti­ki­mams ir žavė­ji­mui­si ap­lin­ka.


Žadė­jo kuo grei­čiau įveik­lin­ti
Iš­ties išs­kir­ti­niu ir svar­biu pa­sta­tu, pa­ga­liau pri­kel­tu nau­jam gy­ve­ni­mui, pa­si­džiaugė ir me­ras A. Kli­šo­nis bei ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius M. Kau­nas.

O kad su­tvar­kytą pa­statą ap­lenktų ne­laimės, Plungės pa­ra­pi­jos kle­bo­nas bei de­ka­nas Vy­tau­tas Ged­vai­nis jį pa­šven­ti­no.

Ži­no­ma, neap­siei­ta ir be sim­bo­linės ati­da­ry­mo juos­tos per kir­pi­mo ce­re­mo­ni­jos, ku­riai pa­kvies­tas tas pa­ts kle­bo­nas, me­ras ir ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vas. Prieš pa­kvies­da­mas vi­sus į vidų A. Ba­ka­naus­kas at­skleidė, jog per­nai gruod­žio mėnesį ad­vo­ka­to namą Sa­vi­val­dybė pa­tikė­jo Že­mai­čių dailės mu­zie­jui, ti­kin­tis, kad bus pri­sta­to­ma Plungės mies­to is­to­ri­ja.

„Per tokį trumpą laiką ne­įma­no­ma šiuo­lai­kiš­kai, pa­trauk­liai pri­sta­ty­ti mies­to praeitį. Tam rei­kia stu­dijų, ty­rinė­jimų, su­kaup­tos med­žia­gos ana­lizės bei šiuo­lai­ki­nių prie­mo­nių. Ta­čiau pa­si­ža­da­me, jog dar šie­met mu­zie­jus pa­teiks įveik­li­ni­mo pro­gramą ir su­teiks ši­tam pui­kiam pa­sta­tui Plungės is­to­ri­jos na­mo vardą. Jo sie­nos sau­gos su­kauptą 220 metų Plungės is­to­riją“, – pa­žadė­jo A. Ba­ka­naus­kas ir pa­kvietė vi­sus į vidų su­si­pa­žin­ti su pir­mo­sio­mis eks­po­zi­ci­jo­mis. Jos pri­sta­to minė­to Plungės bul­va­ro praeitį bei „Linų au­di­nių“ fab­ri­ko is­to­riją. O mažųjų plun­giš­kių laukė edu­ka­ci­ja – ga­li­mybė su­kur­ti mies­to herbą.

„Že­mai­tis“ sa­vo ruož­tu skai­ty­to­jams pri­me­na, jog Laisvės alėją puo­šian­čia­me pa­sta­te anuo­met gy­ve­no ne tik ad­vo­ka­tas Skla­dovs­kis. Tar­pu­ka­rio me­tais čia būta ir kitų gy­ven­tojų, tarp ku­rių – gar­sus dai­li­nin­kas, eksp­re­sy­vio­jo abst­rak­cio­niz­mo pra­di­nin­kas lie­tu­vių dailė­je Juo­zas Bag­do­nas. 1923–1925 me­tais mo­ky­da­ma­sis Plungės gim­na­zi­jo­je, ku­ri bu­vo įkur­ta ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Ogins­kio rūmuo­se, jis nuo­mo­jo­si būstą būtent ad­vo­ka­to na­me.

1980-ai­siais čia bu­vo įkur­din­ta Plungės vie­šo­ji  bib­lio­te­ka (me­to­di­kos sky­rius ir sau­gyk­la), o nuo 1993-ųjų veikė vaikų li­te­ratū­ros sky­rius.
 

^{Publikaciją remia}