Alsėdžiai – nuo pirmojo paminėjimo iki šių dienų

8 moks­li­niai pra­ne­ši­mai

Ši kon­fe­ren­ci­ja bu­vo pro­gra­mos „Alsėd­žiai – Lie­tu­vos ma­žoji kultū­ros sos­tinė 2022 m.“ 

kultū­ri­nių ren­gi­nių bei kon­fe­ren­cijų cik­lo „Krikš­čio­nybės rai­dos kon­teks­tai“ da­lis. Alsėd­žių Sta­nis­lo­vo Na­ru­ta­vi­čiaus gim­na­zi­jos salė­je bu­vo per­skai­ty­ti 8 moks­li­niai pra­ne­ši­mai, iš ku­rių vie­nas – pa­skai­ta-eks­kur­si­ja.

Prad­žio­je svei­ki­ni­mo žodį tarė Plungės ra­jo­no me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, se­niūnė Da­nutė Rep­šienė, Alsėd­žių pa­ra­pi­jos kle­bo­nas ku­ni­gas To­mas Žli­bi­nas, Alsėd­žių bend­ruo­menės pir­mi­nin­kas Žydrū­nas Pu­raus­kis, at­lik­tas mu­zi­ki­nis svei­ki­ni­mo kūri­nys.

Kon­fe­ren­ci­ja pra­dėta doc. dr. Va­cio Vai­va­dos (Kau­no uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­cheo­lo­gi­jos ins­ti­tu­tas) pra­ne­ši­mu „Alsėd­žiai chris­tia­ni­za­ci­jos plėtros kon­teks­te XV a. 

pabaigoje–XVI a. pra­džio­je“. Pra­ne­ši­me daug dėme­sio skir­ta Že­mai­ti­jos chris­tia­ni­za­ci­jos „gi­lu­mo“ klau­si­mui, lau­žant nu­si­stovė­ju­sius is­to­riog­ra­fi­nius ste­reo­ti­pus, esą Že­mai­ti­jo­je ir Alsėd­žių apy­linkė­se chris­tia­ni­za­ci­ja XV–XVI a. bu­vu­si silp­na ir tik apie XVII a. vi­durį ar net vėliau pa­ga­liau ėmu­si vy­rau­ti krikš­čio­nybė.

Sua­be­jo­ta ir is­to­riog­ra­fi­jo­je išp­li­tu­siais tei­gi­niais dėl baž­ny­čių tink­lo re­tu­mo Že­mai­ti­jo­je įta­kos „pa­vir­ši­nei“ chris­tia­ni­za­ci­jai. Pra­nešė­jas iliust­ra­vo, kad vys­ku­po dva­rai Alsėd­žiuo­se, Liep­lau­ky­je (ku­ria­me ne­būta baž­ny­čios) darė įtaką krikš­čionė­ji­mui, tai ro­do krikš­čio­niškų vardų pa­pli­ti­mas mi­ni­mo­se apy­linkė­se.


Po­žiū­rio į po­mir­tinį pa­saulį kai­ta

Ant­ra­sis pra­ne­ši­mas „Po­žiū­rio į po­mir­tinį pa­saulį kai­ta Že­mai­ti­jos chris­tia­ni­za­ci­jos me­tu“ bu­vo skai­to­mas doc. dr. Ma­riaus Šča­vins­ko (Kau­no uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­cheo­lo­gi­jos ins­ti­tu­tas).

Pra­nešė­jas ak­cen­ta­vo, jog chris­tia­ni­za­ci­jos me­tu kūrėsi ne tik baž­ny­tinės struktū­ros, ta­čiau kar­di­na­liai keitė­si ir kon­ver­titų pa­saulė­žiū­ra, šiuo at­ve­ju – po­žiū­ris į po­mir­tinį pa­saulį bei sie­los būklę ja­me. Krikš­čio­nybė į Lie­tuvą ir Že­mai­tiją at­ėjo su jau su­si­for­ma­vu­siu po­žiū­riu į sie­los būklę ana­me pa­sau­ly­je. Krikš­čio­nybė di­delį dėmesį skyrė žmo­gaus mo­ra­linėms nuo­sta­toms, le­mian­čioms sie­los būklę po žmo­gaus mir­ties, es­cha­to­lo­gi­jai, mal­doms už mi­ru­siuo­sius ir šventųjų vaid­me­niui sie­los iš­ga­ny­me.

Tuo me­tu tu­ri­mi šal­ti­niai nie­ko konk­re­taus ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ko­kio­mis nuo­sta­to­mis va­do­vau­ta­si ikik­rikš­čio­niš­ka­me po­mir­ti­nio pa­sau­lio su­vo­ki­me. Įka­pių dėji­mas, mi­ru­sio­jo sta­tu­so pa­brėži­mas imp­li­kuo­ja mintį, kad pa­go­niš­ka­me po­mir­ti­nia­me pa­sau­ly­je sie­los būklė pri­klausė ne nuo mo­ra­li­nių im­pe­ra­tyvų, maldų už mi­ru­siuo­sius, būsi­mos es­cha­to­lo­gi­jos, ta­čiau nuo mi­ru­sio­jo „šlo­vin­go gy­ve­ni­mo“, uži­ma­mo sta­tu­so, at­lie­kamų ri­tualų „tei­sin­gu­mo“ ir įka­pių gau­sos. Pa­teik­ti duo­me­nys ro­do, kad mi­sio­nie­riai že­mai­čiams stengė­si išaiš­kin­ti ne tik, kas yra krikš­čio­nių Die­vas, ta­čiau kaip bu­vo ku­ria­mas pa­sau­lis, žmo­gus, ko­kia nuo­dėmės (blo­gio) kilmė ir t.t.


Ro­kitų vaid­muo Že­mai­ti­jo­je

Ku­ni­gas dr. Sau­lius By­tau­tas OFM (Kre­tin­gos Vieš­pa­ties Ap­reiš­ki­mo Švč. Mer­gelei Ma­ri­jai pa­ra­pi­ja) pra­ne­ši­me „Kęstai­čių Ro­kitų vie­nuo­ly­no sąsa­jos su vys­kupų re­zi­den­ci­ja Alsėd­žiuo­se (1738–1886 m.)“ pa­si­da­li­jo min­ti­mis apie ro­kitų vaid­menį Že­mai­ti­jo­je ir ypač Kęstai­čiuo­se, esan­čiuo­se ke­li ki­lo­met­rai nuo Alsėd­žių.

Že­mai­ti­jo­je ro­ki­tai pir­miau­sia pa­si­rodė vys­ku­po Jo­no Lo­pa­cins­kio kvie­ti­mu Var­niuo­se. Vie­tos ba­jo­ro Jo­no An­ta­no Rim­gai­los ini­cia­ty­va ne­tru­kus ro­kitų špi­lotė bu­vo įkur­ta ir Kęstai­čiuo­se (1738 m.). Jiems bu­vo ati­duo­ti me­di­niai pa­sta­tai, ku­riuo­se gy­ve­no pa­tys ro­ki­tai ir jų slau­go­mi li­go­niai. Pre­le­gen­tas at­skleidė daug įdo­mių duo­menų apie ro­kitų su­si­ra­šinė­jimą su Že­mai­čių vys­ku­pais, ku­riems bu­vo pa­valdūs. Laiš­kuo­se bei re­lia­ci­jo­se ga­ny­to­jui ro­ki­tai fik­sa­vo daug XVIII a. ant­ro­sios pusės–XIX a. vi­du­rio kas­die­nybės de­ta­lių, pra­de­dant ro­kitų ir jų slau­gomų li­go­nių val­gia­raš­čiu, bai­giant iš­lai­do­mis tar­nams ir pa­tar­nau­to­jams.


Dva­ro komp­lek­se – 30 pa­statų

Sa­vo pra­ne­ši­me „Alsėd­žiai – Že­mai­čių vys­ku­po val­da 1637 m. 

in­ven­to­riaus duo­me­ni­mis“ dr. Jo­lan­ta Skur­daus­kienė (Že­mai­čių dailės mu­zie­jus, Kau­no uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­cheo­lo­gi­jos ins­ti­tu­tas) pla­čiai ap­tarė 1637 m. Že­mai­čių vys­ku­pi­jos in­ven­to­riaus, pa­ra­šy­to lenkų kal­ba, duo­me­nis apie vys­kupų dvarą Alsėd­žiuo­se.

In­ven­to­rius bu­vo su­da­ry­tas vys­ku­po Jur­gio Tiš­ke­vi­čiaus įsa­ky­mu, sie­kiant in­ven­to­ri­zuo­ti vys­ku­po val­das. Iš pra­ne­ši­mo aiškė­ja, kad vys­ku­po dva­ras Alsėd­žiuo­se kitų dvarų fi­nan­si­nio ren­ta­bi­lu­mo kon­teks­te užėmė aukštą sta­tusą. Alsėd­žių dvarą su­darė Alsėd­žiai ir Liep­laukė. Dva­ro komp­lek­sas ap­ėmė dau­giau kaip tris­de­šimt pa­statų: be nau­jai pa­sta­ty­to dva­ro-re­zi­den­ci­jos būta daug pa­gal­bi­nių pa­statų ir pa­talpų.

Pre­le­gentė pri­statė vals­tie­čių prie­vo­les, eko­no­minį dva­ro pa­jėgumą bei pa­ties in­ven­to­riaus pa­si­ro­dy­mo ap­lin­ky­bes, be­si­sie­jan­čias su do­mi­ni­konų vie­nuo­ly­no stei­gi­mu Gar­duo­se (Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je).


Pris­tatė ka­detų ren­gi­mo sis­temą

Dr. Val­das Ra­ku­tis (Sei­mas) pra­ne­ši­me „Ka­detų ren­gi­mo sis­te­ma. Lie­tu­viš­kos ka­detų ren­gi­mo tra­di­ci­jos“ ap­tarė Var­šu­vos ka­detų mo­kyk­los Abiejų Tautų Res­pub­li­ko­je stei­gi­mo pe­ri­pe­ti­jas, pri­statė pa­grin­di­nius mo­kyk­los stei­gi­mo ini­cia­to­rius (jų tar­pe – Adomą Ka­zi­mierą Čar­to­riskį), ku­ra­to­rius bei mo­kyk­los ab­sol­ven­tus. Tarp pa­starųjų bu­vo 1794 m. su­ki­li­mo prie­š ru­sus va­das Ta­das Kos­čiuš­ka, pa­si­žymėjęs ir JAV Nep­rik­lau­so­mybės ka­ruo­se.

Var­šu­vos mo­kyk­los pirm­ta­kas – Drez­de­no „ri­te­rių mo­kyk­la“, įsteig­ta dar 1732 m. Iš pra­ne­ši­mo aiškė­ja, ko­kios bu­vo ka­detų mo­kyk­los tra­di­ci­jos, mo­ky­mo­si pro­gra­mos, koks dėme­sys bu­vo ski­ria­mas jaunųjų ka­ri­ninkų mo­ra­lei ir pa­trio­ti­niam auklė­ji­mui. Pra­ne­ši­mo pa­bai­go­je pre­le­gen­tas pa­si­da­li­jo min­ti­mis apie ka­detų ren­gi­mo ga­li­my­bes Alsėd­žiuo­se.


Į Alsėd­žius – Juo­zo Mic­ke­vi­čiaus aki­mis

Sa­vo pra­ne­ši­me „Alsėd­žiai Juo­zo Mic­ke­vi­čiaus kraš­to­ty­ros ar­chy­ve“ Al­do­na Kup­re­lytė (Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas) pa­si­da­li­jo min­ti­mis apie kraš­to­ty­ri­nin­ko, et­nog­ra­fo Juo­zo Mic­ke­vi­čiaus ar­chyvą. 1929 m. sau­sio mėnesį jis ak­ty­viai rin­ko kraš­to­ty­rinę med­žiagą Alsėd­žių apy­linkė­se. Su­rink­ta tau­to­sa­ka ap­ėmė ke­lis stam­bius blo­kus – Alsėd­žių kraš­to tra­di­ci­jas, šven­tes, ku­li­na­rinį pa­veldą, at­si­mi­ni­mus apie is­to­ri­nius įvy­kius. An­tai jis daug dėme­sio skyrė šventėms, šven­ti­niams pa­tie­ka­lams, yra pa­teikęs to­kių šven­ti­nių pa­tie­kalų, pvz., per Ve­ly­kas kep­to py­ra­go kie­pio, re­cep­tus.

Įdo­mi ir kraš­to­ty­ri­nin­ko biog­ra­fi­ja – baigęs Plungės gim­na­ziją, J. Mic­ke­vi­čius įsto­jo į Vy­tau­to Did­žio­jo uni­ver­si­tetą. So­vie­tinė vald­žia jį bu­vo ištrė­mu­si iš Lie­tu­vos, ta­čiau grįžus pa­vy­ko vyk­dy­ti kraš­to­ty­rinę veiklą, ta­po Kre­tin­gos mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi. Ka­dan­gi J. Mic­ke­vi­čiaus ma­ma bu­vo ki­lu­si iš Alsėd­žių, ne­nuos­ta­bu, jog kraš­to­ty­ri­nin­kas di­delį dėmesį skyrė šiam Že­mai­ti­jos kam­pe­liui.

Se­niau­siam kry­žiui – pu­sant­ro šim­to metų Gin­ta­ras Ra­mo­nas (Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybė) pra­ne­ši­me „Kryž­dir­bystės pa­vel­das Alsėd­žių apy­linkė­se“ pri­statė kry­žius ir kry­žius-kop­lytė­les, esan­čius Alsėd­žiuo­se ir jų apy­linkė­se. Iš pra­ne­ši­mo aiškė­ja, kad šiuo me­tu yra pen­ki vals­tybės sau­go­mi kryž­dir­bystės ob­jek­tai, ku­rių vie­nas se­niau­sių – 1864 m. pa­sta­ty­tas kry­žius, grei­čiau­siai skirtas at­min­ti 1863 metų su­ki­li­mo da­ly­vius ir au­kas.

Pre­le­gen­tas trum­pai ap­tarė kryž­dir­bystės Alsėd­žiuo­se rai­dos eta­pus, ak­cen­tuo­da­mas, kad šven­čiant Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mybės 10-metį bu­vo ska­ti­na­mi sta­ty­ti kry­žiai šiai su­kak­čiai pa­žymė­ti. Ne­nuos­ta­bu, kad vie­nas kry­žius iš­ki­lo ir Alsėd­žiuo­se.


Pak­vietė į eks­kur­siją

Di­de­lio su­si­domė­ji­mo su­­laukė pra­ne­ši­mas-eks­kur­si­ja „Kryž­dir­bystės ir dai­li­dystės pa­vel­das ir jo iš­sau­go­ji­mas“, ves­ta An­ta­no Vaš­kio (Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas). Pra­nešė­jas kon­fe­ren­ci­jos da­ly­vius ir sve­čius pa­ved­žio­jo po Alsėd­žių mies­telį, stab­telė­da­mas ne tik ties Alsėd­žių baž­ny­čia, ta­čiau ir ties ki­tais me­dinės ar­chi­tektū­ros ob­jek­tais, sa­vo drož­tais ir iš ak­mens kal­tais ma­žo­sios ar­chi­tektū­ros ob­jek­tais – kry­žiais. Taip pat di­delį dėmesį skyrė Alsėd­žių baž­ny­čiai ir ka­pi­nių kop­ly­čiai, at­kreip­da­mas klau­sy­tojų dėmesį į jų pa­sta­ty­mo ypa­tu­mus, sta­ty­binės med­žia­gos (med­žio) pa­ruo­šimą ir ki­tus niuan­sus.

Pers­kai­ty­ti pra­ne­ši­mai nea­be­jo­ti­nai pra­tur­ti­no su­vo­kimą apie Že­mai­ti­jos ir Alsėd­žių is­to­riją, su­pa­žin­di­no kon­fe­ren­ci­jos da­ly­vius ir sve­čius su ma­žiau ži­no­mais fak­tais iš Alsėd­žių is­to­ri­jos, at­kreipė dėmesį į Alsėd­žių is­to­ri­jos at­min­ti­nus ob­jek­tus, is­to­rinę re­gio­no at­mintį.