Gyvosios istorijos diena

Va­sa­riš­kas lie­tus neat­baidė žy­gei­vių

Nuo pat anks­ty­vo ry­to visų no­rin­čiųjų laukė pa­žin­ti­nis žy­gis per Var­ka­lių ir Gan­din­gos pi­lia­kal­nius. Žy­gei­vių neiš­baidė net įsis­mar­kavęs va­sa­riš­kai gai­vus lie­tus. Pa­si­da­binę ap­siaus­tais nuo lie­taus, su­šokę į orus ati­tin­kan­čią gu­minę ava­lynę, su ge­ra nuo­tai­ka vi­si pa­judė­jo pa­žin­ti­niais ta­kais. Žy­gy­je vi­sus lydė­jo ir vie­tovės is­to­riją pa­sa­ko­jo Var­ka­lių bend­ruo­menės na­rys, vie­nas iš pa­grin­di­nių minėtųjų vietų su­tvar­ky­mo ini­cia­to­rių Rai­mon­das Do­vil­tis.

Kas vis­gi pa­tingė­jo anks­ti kel­tis ar ne­drįso išei­ti į lietų, kiek vėliau, iš­lin­dus sau­lei pro de­be­sis, rin­ko­si į Kur­šių gen­ties sto­vyk­los ati­da­rymą bei is­to­ri­jos re­konst­ruk­ci­jos klubų ir amatų pri­sta­tymą. Ren­gi­nio me­tu bu­vo pri­sta­ty­ta Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ vy­riau­sio­sios mu­zie­ji­ninkės Ir­mos Kon­tau­tienės kny­ga „Cek­lio žemės pi­lių lo­biai“.

Vi­si, no­rin­tys pa­si­sem­ti ži­nių apie mūsų kraštą, taip pat turė­jo išs­kir­tinę pro­gą su Var­ka­lių bib­lio­te­ki­nin­ke ir kraš­to­ty­ri­nin­ke Li­na Ma­ci­jaus­kie­ne pa­klaid­žio­ti po Gan­din­gos pi­lia­kal­nio apy­linkė­se esan­čius lan­ky­ti­nus ob­jek­tus ir pa­si­klau­sy­ti įtrau­kian­čių is­to­rijų, ku­rios me­na praei­ties am­žius.


Bal­ti­jos jūros pa­krantė­je įsikū­ru­si gen­tis

Kur­šiai bu­vo baltų gen­tis, kalbė­ju­si kur­šių kal­ba ir gy­ve­nu­si ry­tinė­je Bal­ti­jos jūros pa­krantė­je, da­bar­tinės Lat­vi­jos va­ka­ruo­se (Kur­še) ir Lie­tu­vos šiaurės va­ka­ruo­se. Vertė­si žem­dir­bys­te, gy­vu­li­nin­kys­te, žve­jy­ba, o nuo VI am­žiaus – ir ama­tais.

Šią gentį pla­čiau pri­statė Kur­šių gen­ties re­konst­ruk­ci­jos, amatų ir ka­ry­bos klu­bas „Pil­sots“, įsikūręs Mosėd­žio mies­te.

Klu­bo su­ma­ny­to­jas Be­nas Šim­kus vi­siems pa­sa­ko­jo apie pro­tėvių kultūrą, apie že­mai­čių pirm­ta­kus kur­šius, ku­rie su­for­ma­vo „dou­ninkų“ tarmę. Mosė­diš­kiai at­si­vežė įvai­rios gink­luotės: nuo pei­lių, strėlių, ie­čių, kir­vių iki dviaš­me­nių plie­ni­nių ka­la­vijų.

„Gink­lai, re­konst­ruo­ti brangūs pa­puo­ša­lai, au­ten­tiš­ki kos­tiu­mai leid­žia ki­to­mis aki­mis pa­žvelg­ti į anks­tyvųjų vi­du­ram­žių et­ninį Kuršą, vi­kingų epochą bei su­vok­ti, jog mūsų kraš­to se­nie­ji gy­ven­to­jai to­li gra­žu ne­bu­vo tik pri­mi­tyvūs bar­ba­rai“, – kalbė­jo B. Šim­kus.

Sa­vo aki­mis ren­gi­ny­je bu­vo ga­li­ma iš­vys­ti ir tik­ras vyrų dvi­ko­vas. Pa­si­da­binę sun­kiais šar­vais, gal­vas pri­si­dengę šal­mais, vie­no­je ran­ko­je lai­ky­da­mi skydą, o ki­to­je – ka­la­viją, kirvį ar ietį, vy­rai de­monst­ra­vo ka­ro veiks­mus.


Kvietė amatų dirb­tuvės

Po įspūdingų se­novės is­to­ri­jos pa­sa­ko­jimų ir ka­rių pa­si­ro­dymų bu­vo ga­li­ma su­ži­no­ti ir apie se­nuo­sius ama­tus. Avių au­gin­to­jas Arū­nas Nor­man­tas iš Vy­dei­kių pa­sa­ko­jo, kaip yra au­gi­na­mos ir pri­žiū­ri­mos avys, ko­kiais įran­kiais būda­vo ker­pa­mos ir kaip vil­na at­si­dur­da­vo audėjų ran­ko­se.

„Ru­denį nu­kir­pus vilną, ją per žiemą ga­li iš­karš­ti, su­si­verp­ti ir il­gais žie­mos va­ka­rais aus­ti au­di­nius“, – pa­sa­ko­jo avių au­gin­to­jas.

O au­di­mo ir amatų meistrė Ing­ri­da Šil­ga­lytė vi­sus užbūrė sa­vo iš­sa­miu pa­sa­ko­ji­mu apie ilgą vil­nos ke­lią nuo plo­vi­mo iki dai­liai nuaustų, da­žytų ir raš­tais iš­puoštų au­di­nių.

Su­si­domė­ju­sie­ji galė­jo pa­tys pa­ban­dy­ti ir su­ži­no­ti, kaip yra aud­žia­mos juos­tos.

„Ver­pti mokėjo vi­sos mo­te­rys, ka­dan­gi teks­tilės ga­my­ba la­bai ilgą laiką bu­vo pa­grin­di­nis da­ly­kas, kuo mo­te­rys už­siim­da­vo. Ypač ka­da sta­ty­da­vo lai­vus vi­kin­gams, mo­te­rys im­da­vo verp­ti siū­lus burėms. Burės dar būda­vo da­žo­mos ir aud­žia­mos staklė­mis, bet taip pat – ir mo­terų ran­ko­mis“, – dėstė I. Šil­ga­lytė.

Va­ka­rui at­ėjus ir lie­tui ne­si­liau­jant ly­ti, pa­tys išt­ver­min­giau­si li­ko dar ir kon­cer­to pa­klau­sy­ti. Tad tu­ri­nin­ga die­na bu­vo už­baig­ta bal­tiš­ko me­ta­lo grupės „Ūka­no­se“ pa­si­ro­dy­mu.

Publikaciją remia