Laisvės šauk­lys, nie­ka­da ne­pra­radęs vil­ties

Plungė ga­li did­žiuo­tis to­kiu sig­na­ta­ru

Pris­ta­ty­da­ma pa­rodą mu­zie­ji­ninkė Da­nutė Ei­ni­kienė su­si­rin­ku­sie­siems pir­miau­sia pri­minė tai, kad 1990 metų ko­vo 11 dieną Nep­rik­lau­so­mybės Aktą, be kitų, pa­si­rašė ir Plungės ra­jo­no Sąjūdžio iš­kel­tas ir į Aukš­čiau­siąją Ta­rybą-At­ku­riamąjį Seimą iš­rink­tas de­pu­ta­tas B. Ga­jaus­kas.

Pa­sak D. Ei­ni­kienės, tai išs­kir­tinė as­me­nybė, ži­no­ma ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir pa­sau­ly­je. „Įsi­vaiz­duo­ki­te – 37 me­tai, pra­leis­ti so­vie­ti­niuo­se kalė­ji­muo­se ir la­ge­riuo­se. Tai galėtų išt­ver­ti ir pa­kel­ti tik ge­le­ži­nis žmo­gus“, – sakė mu­zie­ji­ninkė, kreip­da­ma­si į gau­siai pa­ro­dos pri­sta­ty­man su­si­rin­kusį jau­nimą – Plungės tech­no­lo­gijų ir vers­lo mo­kyk­los, „Saulės“ gim­na­zi­jos ir Se­na­mies­čio mo­kyk­los moks­lei­vius.

Sa­vo pri­si­mi­ni­mais ir įžval­go­mis apie šį žmogų, jo nu­veik­tus dar­bus da­li­no­si ir Sei­mo kan­ce­lia­ri­jos Par­la­men­ta­riz­mo is­to­rinės at­min­ties sky­riaus vedėja An­go­ni­ta Rup­šytė, as­me­niš­kai pa­ži­no­ju­si B. Ga­jauską.

Bet iš pra­džių ji sakė no­rin­ti per­duo­ti Plun­gei ir plun­giš­kiams linkė­ji­mus nuo B. Ga­jaus­ko duk­ros Gra­ži­nos Ga­jaus­kaitės.

„Ger­bia­mie­ji pa­ro­dos sve­čiai. Ma­no tėčio gy­ve­ni­mas bu­vo be ga­lo įdo­mus ir pra­smin­gas, ne­pai­sant to, kad bu­vo be ga­lo sun­kus ne tik jam, bet ir jo šei­mai. Per badą, skausmą, per­se­kio­ji­mus jis nie­ka­da neat­si­sakė sa­vo sva­jonės, tesė­jo dar vai­kystė­je duotą skau­to prie­saiką: Die­vui, tėvy­nei ir ar­ti­mui“, – rašė G. Ga­jaus­kaitė.

O pa­ti A. Rup­šytė pri­si­minė, kad so­viet­me­čiu Lie­tu­vo­je be­veik nie­ko ne­ži­no­ta apie B. Ga­jauską. Ir tik 1988 m., pra­si­dėjus Sąjūdžiui, Vil­niu­je, Ka­ted­ros aikštė­je, bu­vo su­reng­ta ba­do ak­ci­ja, ku­rio­je kel­tas rei­ka­la­vi­mas pa­leis­ti po­li­ti­nius ka­li­nius, ku­rių vie­nas ir bu­vo B. Ga­jaus­kas. Esą ta­da dau­ge­lis jaunų žmo­nių pirmą kartą iš­gir­do apie šį žmogų. Dar po metų A. Rup­šytė sakė ir as­me­niš­kai su­si­pa­ži­nu­si su juo.

„Tai bu­vo kuk­lu­mo, nuo­šir­du­mo ir tie­sos žmo­gus. Net sa­vo did­žiau­sio opo­nen­to jis nie­ka­da ne­gėdin­da­vo. Jam Lie­tu­vos laisvė bu­vo vis­kas. Todėl Plungė tu­ri uni­kalų žmogų, sa­vo sig­na­tarą, kurį iš­rin­ko į Aukš­čiau­siąją Ta­rybą.“

Vieš­nia pa­si­da­li­no pri­si­mi­ni­mais ir apie minė­tus rin­ki­mus, ku­rie buvę kaip nie­kad sunkūs, mat žmonės dar ne­tikė­jo, jog ša­liai pa­vyks iš­si­va­duo­ti iš oku­pa­ci­jos gniaužtų. Daug kas pa­si­duo­da­vo pro­pa­gan­dos ma­ši­nai, todėl B. Ga­jaus­kas bu­vo va­di­na­mas ban­di­tu, vi­saip ki­taip mai­šo­mas su pur­vu, šmei­žia­mas.

„Todėl da­bar ma­ty­da­ma tai, kas vyks­ta Uk­rai­no­je ir čia, pas mus, aš jūsų, jaunų žmo­nių, vie­no pra­šau – turė­ki­te kri­tinį mąstymą, ban­dy­kit at­si­rink­ti, kur tie­sa, o kur me­las, nes tai yra vis­ko pa­grin­das“, – moks­lei­viams kalbė­jo A. Rup­šytė.


Pa­li­ko gausų ar­chyvą

Kar­tu su ja at­vykęs pa­ro­dos rengė­jas, Par­la­men­ta­riz­mo is­to­rinės at­min­ties sky­riaus pa­tarė­jas Žydrū­nas Ma­čiu­kas pa­si­džiaugė 6-erius me­tus trun­kan­čia drau­gys­te su Že­mai­čių dailės mu­zie­ju­mi ir ja­me eks­po­nuo­ja­ma jau ne pir­ma pa­ro­da, pa­reng­ta Sei­mo kan­ce­lia­ri­jos.

Kalbė­da­mas apie B. Ga­jaus­kui skirtą pa­rodą sve­čias stebė­jo­si tam tik­ru pa­ra­dok­su: vie­na ver­tus, šis žmo­gus pusę sa­vo gy­ve­ni­mo pra­lei­do ne­laisvė­je, ki­ta ver­tus – iš­li­ko mil­ži­niš­kas jo ir šei­mos ar­chy­vas, gau­sus nuo­traukų, do­ku­mentų, pe­rio­di­kos lei­di­nių, at­spin­din­čių B. Ga­jaus­ko gy­ve­nimą ir veiklą. Esą tai uni­ka­lus at­ve­jis.

Eks­po­nuo­ja­muo­se sten­duo­se pa­tei­kia­ma Ga­jauskų šei­mos is­to­ri­ja. Ke­le­tas stendų nu­švie­čia Ba­lio di­si­den­tinės veik­los is­to­riją. B. Ga­jaus­kas bu­vo ak­ty­vus gink­luo­to pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vis, suim­tas 1948 me­tais. Pirmą­kart nu­teis­tas iki 1973 metų  kalė­jo Ka­zachs­ta­no la­ge­riuo­se, ypač sun­kio­mis sąly­go­mis.

Ant­ra­sis ka­li­ni­mas tru­ko nuo 1978 m. iki ne­prik­lau­so­mybės auš­ros, Sąjūdžio laikų. Šįkart bu­vo nu­teis­tas už tai, kad domė­jo­si gink­luo­to pa­si­prie­ši­ni­mo is­to­ri­ja, rin­ko med­žiagą apie par­ti­za­nus, vertė gar­siąją Sol­že­ny­ci­no knygą „Gu­la­go ar­chi­pe­la­gas“.

Nors tarp dviejų įka­li­nimų lais­ve džiaugė­si tik pen­ke­rius me­tus, per tą laiką, pa­sak Ž. Ma­čiu­ko, nu­veikė di­delį ir svarbų darbą – su­si­ra­do my­limą mo­terį. „Jų šei­mos is­to­ri­ja pui­kiai at­gultų į vai­dy­binį filmą. Jei Ho­li­vu­das su­kurtų tokį filmą, jis, ma­nau, turėtų pa­si­se­kimą. Jie su­si­tuokė la­ge­ry­je. Ire­na Stumb­rytė, me­di­ci­nos se­suo ir ypa­tin­go cha­rak­te­rio mo­te­ris, jau­na mer­gi­na, ry­žo­si iš­tekė­ti už 20 metų vy­res­nio ka­li­nio. Ir, ga­lit įsi­vaiz­duo­ti, su nuo­ta­kos su­kne­le, su skrybė­le nu­si­beldė į la­gerį Permės sri­ty­je, miškų glūdu­moj, kar­tu su se­se­rim ir dar vie­nu žy­miu di­si­dentų ku­ni­gu Juo­zu Zdeps­kiu. Jis turė­jo pa­lai­min­ti jaunuosius. Tie­sa, la­ge­rio pri­žiūrė­to­jai ne­lei­do to pa­da­ry­ti, bet san­tuo­kos do­ku­men­tas vis tiek bu­vo jiems iš­duo­tas“, – pa­sa­ko­jo sve­čias.


Gar­sus ana­pus At­lan­to

Įdo­mu tai, kad nors Lie­tu­voj apie šį as­menį bu­vo ne­kal­ba­ma, Va­karų pa­sau­lis jį ži­no­jo. Ka­li­for­ni­jo­je (JAV) gy­ve­nan­ti Bronė Ga­jaus­kienė, ne­būda­ma Ba­lio gi­mi­naitė, bet pa­si­nau­do­da­ma pa­vardės su­ta­pi­mu, ėmėsi veiksmų, ra­gi­no Ame­ri­kos lie­tu­vius ra­šy­ti laiš­kus kong­res­me­nams, po­li­ti­kams dėl B. Ga­jaus­ko iš­lais­vi­ni­mo. Ir iš tikrųjų JAV Kong­re­sas ži­no­jo šį di­si­dentą. 1978 m., ka­da vy­ko Ba­lio teis­mas, vie­nas JAV ad­vo­katų pa­si­siūlė jį gin­ti neat­ly­gin­ti­nai. Ta­čiau so­vietų vald­žia, aiš­ku, to ne­lei­do.

Vie­nas pa­ro­do­je eks­po­nuo­jamų stendų su­si­jęs su jo ka­li­ni­mo is­to­ri­ja Ku­či­no la­ge­ry­je Permė­je, kur vy­ra­vo ypač griež­tas ka­li­nių laisvės su­var­žy­mas. Ne­pai­sant to, B. Ga­jaus­kas su­gebė­jo ra­šy­ti laiš­kus apie ka­li­nių pa­dėtį ant mi­nia­tiū­ri­nių me­di­ci­ni­nio po­pie­riaus skiau­čių (4 iš7-ių cen­ti­metrų dyd­žio), smul­kia ra­šy­se­na. Vėliau tuos la­pe­lius slėpda­vo sie­no­je, su­maišęs tinką su dantų pa­sta, ir per­duo­da­vo jį po­rą kartų per me­tus ap­lan­ky­da­vu­siai žmo­nai Ire­nai.

Be­je, ši ne­pap­ras­tos drąsos mo­te­ris, pui­kiai ži­no­da­ma, kad už tai jai pa­čiai gre­sia il­gi me­tai kalė­ji­mo, iš la­ge­rio iš­vež­da­vo ne tik vy­ro, bet ir žy­maus uk­rai­nie­čių di­si­den­to Va­si­li­jaus Tu­so rank­raš­čius. Vėliau iš­šif­ruo­ti šie teks­tai bu­vo spaus­di­na­mi lie­tu­vių spau­do­je Ame­ri­ko­je ir Ka­na­do­je, taip pat Lie­tu­vos ka­ta­likų baž­ny­čios kro­ni­ko­se.

Apie tai, kad B. Ga­jaus­ko veik­la bu­vo ži­no­ma Va­ka­ruo­se, liu­di­ja ir tas fak­tas, kad jis bu­vo no­mi­nuo­tas No­be­lio tai­kos pre­mi­jai gau­ti. Grįžęs iš la­ge­rio B. Ga­jaus­kas pu­sei metų iš­vy­ko į JAV, kur su­si­ti­ko su jį ka­li­ni­mo me­tais pa­lai­kiu­siais bend­ra­žy­giais, ta­čiau ten ne­pa­si­li­ko – grįžo į Lie­tuvą ir da­ly­va­vo rin­ki­muo­se į Aukš­čiau­siąją Ta­rybą ir dar po­rą kartų po to – į Seimą.

Prie jo pir­mo­sios per­galės Plungės apy­gar­do­je nea­be­jo­ti­nai pri­si­dėjo trys ak­ty­vios plun­giškės: Ire­na Vit­kaus­kienė, Zi­ta Pau­laus­kaitė ir Vi­da Turs­kytė. 1990 m. ko­vo 8 d. ant­ra­ja­me tu­re B. Ga­jaus­kas bu­vo iš­rink­tas į Aukš­čiau­siąją Ta­rybą, o ko­vo 11 d. jau bal­sa­vo už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mybės at­kūrimą. Iš­li­ko ak­ty­vus po­li­ti­kas iki be­veik 2000-ųjų.

Pa­ro­da „Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­mybės Ak­to sig­na­ta­ras BA­LYS GA­JAUS­KAS (1926–2017)“ Že­mai­čių dailės mu­zie­ju­je veiks iki ge­gužės 2 die­nos.

Publikaciją remia