Minint Rietavo meno mokyklos jubiliejų – įspūdingas koncertas

Fes­ti­va­lio pra­džią pa­skyrė ju­bi­lie­jui

Šią svar­bią su­kaktį įpras­minęs kon­cer­tas ta­po pa­ga­liau iš pan­de­mi­jos gniaužtų iš­si­va­da­vu­sio XXVII Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­lio pro­gra­mos da­li­mi.

Įdo­mu tai, kad Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­lis būtent Rie­ta­ve pra­dėjo sa­vo tris mėne­sius truk­sian­čią pro­gramą. 

Tą pa­čią dieną – bir­že­lio 3-ąją – vy­ko ir dar vie­nas šio ren­gi­nio kon­cer­tas, ku­ris pub­li­kos dėme­sio laukė Pa­žais­lio vie­nuo­ly­no kie­me­ly­je. Tad di­dy­sis metų ren­gi­nys star­ta­vo iš kar­to dve­jo­se vie­to­se, ko dar nėra buvę per visą jo 27-erių metų gy­va­vi­mo is­to­riją.

Rie­ta­vo are­no­je su­reng­tas kon­cer­tas, kaip minė­ta, bu­vo skir­tas pir­mo­sios Lie­tu­vo­je pro­fe­sio­na­lio­sios mu­zi­kos mo­kyk­los įstei­gi­mo 150-osioms me­tinėms. Jo me­tu rie­ta­viš­kiai bei mies­to sve­čiai galė­jo mėgau­tis šven­ti­ne pro­gra­ma, ku­rią jiems do­va­no­jo mjr. Egi­di­jaus Ali­šaus­ko di­ri­guo­ja­mas Lie­tu­vos ka­riuo­menės or­kest­ras bei Kau­no mies­to sim­fo­ni­nis or­kest­ras su di­ri­gen­tu Ro­ber­tu Šer­ve­ni­ku prie­ša­ky­je.

Sce­no­je bu­vo ga­li­ma iš­vys­ti ir dvi iš Rie­ta­vo ki­lu­sias so­lis­tes – sop­ra­nus Joaną Ged­min­taitę ir Agnę Stan­či­kaitę. Tie­sa, šios dvi pui­kiai mu­zi­kinė­je pa­dangė­je ži­no­mos as­me­nybės tą va­karą ne vie­nin­telės galė­jo pa­si­gir­ti esan­čios iš Rie­ta­vo. Tuo did­žia­vo­si ir du Lie­tu­vos ka­riuo­menės or­kest­ro mu­zi­kan­tai – To­mas Kon­čius bei Ta­das Čes­naus­kas – bei ren­ginį vedęs Si­mo­nas Do­vi­daus­kas.

Drau­ge su minė­tais ko­lek­ty­vais penk­ta­dienį jie Rie­ta­ve su­kūrė įsi­min­tiną mu­zi­kos šventę, ku­rios epi­cent­re bu­vo ju­bi­liejų šie­met mi­nin­ti mo­kyk­la.

Dviejų da­lių kon­cer­tas iš­ties ne­pa­li­ko abe­jingų. Ir vi­sai ne­nuos­ta­bu, kai sce­no­je – pro­fe­sio­na­lai, do­va­noję Džioa­ki­no Ro­si­nio, Džia­ko­mo Pu­či­nio, Džiu­zepės Verd­žio, Jo­ha­no Štrau­so, An­to­ni­no Dvo­ra­ko ir kitų gar­sių kom­po­zi­to­rių po­pu­lia­rių operų išt­rau­kas bei ki­tus kūri­nius. Klau­san­tis jų pub­li­kai lai­kas tie­siog iš­tir­po. Vi­sus užbūrė ir žvakės, ku­rių švie­so­je su­skam­bo pir­mo­sios kon­cer­to da­lies kūri­niai, at­lie­ka­mi Lie­tu­vos ka­riuo­menės or­kest­ro.


Žvilgs­nis į praeitį

Mi­nint svar­bią datą, kaip ir de­ra, at­si­gręžta ir į is­to­riją – po mu­zi­ki­nių kūri­nių tar­si į vėrinį bu­vo ve­ria­mi svar­biau­si Rie­ta­vo praei­ties mo­men­tai. Pri­si­min­tas My­ko­las Kleo­pas Ogins­kis, ku­ris ži­no­mas kaip dip­lo­ma­tas, Ta­do Kos­ciuš­kos su­ki­li­mo va­do­vybės na­rys, kom­po­zi­to­rius, Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo idė­jos puo­selė­to­jas ir Rie­ta­vo mu­zi­kos mo­kyk­los įkūrėjo ku­ni­gaikš­čio Bog­da­no Ogins­kio se­ne­lis.

Ak­cen­tuo­ta, jog ne vals­ty­binė ar vi­suo­me­ninė veik­la, o būtent mu­zi­ki­nis pa­li­ki­mas M. K. Ogins­kiui pelnė il­gaamžę šlovę. Ypač po­lo­ne­zas „At­sis­vei­ki­ni­mas su tėvy­ne“. Pri­si­min­ta ir tai, jog bu­vo me­tas, kai did­žiu­lius M. K. Ogins­kio, kaip ir dau­ge­lio kitų iš­ki­lių to me­to as­me­ny­bių, dar­bus už­dengė už­marš­tis. Jos šy­das im­tas sklai­dy­ti tik 2005-ai­siais, su­si­tel­kus Lie­tu­vos, Bal­ta­ru­si­jos, Len­ki­jos ir kitų ša­lių kultū­ros pa­vel­do puo­selė­to­jams.

Kryp­tin­gai įgy­ven­di­nant M. K. Ogins­kio 250-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių su­kak­čiai skirtų ar­chy­vi­nių ty­rimų, moks­li­nių kon­fe­ren­cijų, mu­zi­ki­nių fes­ti­va­lių, pa­žin­ti­nių eks­pe­di­cijų, ra­šy­ti­nio pa­li­ki­mo lei­dy­bos pro­gramą, pa­laips­niui at­si­skleidė ne vien pa­no­ra­mi­nis M. K. Ogins­kio vie­šo­sios veik­los vaiz­das, bet ir jo pri­va­taus gy­ve­ni­mo erdvė, ap­švie­tos idė­jo­mis per­smelk­tas ug­dy­mas, nuo mažų dienų įskie­pijęs krikš­čio­niš­ko­sios mo­ralės prin­ci­pus, pa­garbą tėvams, tikė­jimą pri­gim­tinė­mis žmo­gaus laisvė­mis ir teisė­mis, darbš­tumą, sveiką gy­ve­ni­mo būdą ir ypa­tingą dėmesį moks­lui.

Šias ver­ty­bes M. K. Ogins­kis per­davė sa­vo vai­kams. Dau­ge­lis jų įsikū­ni­jo sūnaus Irenė­jaus gy­ve­ni­me, jam per­si­kėlus gy­ven­ti į ne­di­delį va­karų Lie­tu­vos miestą Rie­tavą. Čia, pa­sku­tinė­se Ogins­kių re­zi­den­ci­jos val­do­se, I. Ogins­kio 1835 me­tais ini­ci­juo­ti so­cia­li­niai per­tvar­ky­mai pe­rau­go į uni­kalų švie­ti­mo, kultū­ros, moks­lo ir tech­ni­kos nau­jo­vių pro­veržį, ku­ris davė Lie­tu­vai pirmąją žemės ūkio mo­kyklą, pirmąjį te­le­fo­no ryšį, pirmąją viešąją elekt­rinę, pirmą­sias tarp­tau­ti­nes žemės ūkio pa­ro­das.

O už pirmąją pro­fe­sio­na­liąją mu­zi­kos mo­kyklą Lie­tu­vo­je rie­ta­viš­kiai dėkin­gi I. Ogins­kio sūnui Bog­da­nui. Būtent su juo, pa­sku­ti­niuo­ju Rie­ta­vo Ogins­kių dva­ro sa­vi­nin­ku, ge­ru mu­zi­kos ži­no­vu, garsė­ju­siu me­ce­na­tys­te, sie­ja­ma da­bar­tinės M. Kleo­po me­no mo­kyk­los pra­džia.

1872 m., su­laukęs 24 metų am­žiaus, Bog­da­nas Rie­ta­ve ati­darė pirmąją Lie­tu­vo­je še­šia­metę mu­zi­kos mo­kyklą. Mu­zi­kan­tai gy­ve­no bend­ra­bu­ty­je. Iš­likę do­ku­men­tai by­lo­ja, jog Ogins­kių lai­kais ja­me gy­ven­da­vo apie 130 mu­zi­kantų. Ji gy­va­vo iki 1909-ųjų.

Mo­kyk­la išugdė daug ga­bių mu­zi­kantų. Iki 1880-ųjų jai va­do­va­vo Juo­zas Kal­vai­tis, 1880–1906 me­tais Rie­ta­vo mu­zi­kos mo­kyk­los va­do­vas bu­vo če­kas Jo­ze­fas Ma­še­kas. Prie Rie­ta­vo mu­zi­kantų la­vi­ni­mo yra pri­si­dėjęs ir Var­šu­vos kon­ser­va­to­ri­jos var­gonų klasės pro­fe­so­rius Aloy­zas But­ke­vi­čius, pusę metų Rie­ta­ve var­go­navęs Juo­zas Nau­ja­lis (1891–1892 m.). Da­bar­tinė Rie­ta­vo me­no mo­kyk­la kaip Plungės vaikų mu­zi­kos mo­kyk­los fi­lia­las pra­dėjo veik­ti 1967 me­tais.


Mo­kyk­la šian­dien

Šie­met 150-ąsias me­ti­nes mi­nin­ti M. K. Ogins­kio me­no mo­kyk­la nuo 2017-ųjų sa­vo is­to­riją ra­šo nau­jo­se pa­tal­po­se. Šiais, ju­bi­lie­ji­niais, me­tais mo­kyk­lo­je mu­zi­kuo­ja, dailės ir teat­ro me­no mo­ko­si 150 mo­ki­nių, dir­ba 16 pe­da­gogų. Vei­kia for­te­pi­jo­no, akor­deo­no, smui­ko, kank­lių, pu­čiamųjų, gi­ta­ros, so­li­nio ir cho­ri­nio dai­na­vi­mo, teat­ro ir  dailės me­no klasės. Šios mo­kyk­los auklė­ti­niai – daž­ni įvai­rių kon­kursų ir fes­ti­va­lių da­ly­viai bei pri­zi­nin­kai.

Mo­kyk­los ko­lek­ty­vai ir so­lis­tai daž­nai kon­cer­tuo­ja Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės ren­gi­niuo­se, iš­vyks­ta ir sve­tur. Tie­sa, M. K. Ogins­kio me­no mo­kyk­la ne tik ak­ty­viai kon­cer­tuo­ja, bet ir pa­ti ren­gia kon­kur­sus, fes­ti­va­lius bei ki­tus pro­jek­tus. Įstai­gos pe­da­go­gai vai­kus mo­ko su­pras­ti ir įver­tin­ti mu­zi­kos ir me­no pa­saulį kaip do­vaną, ku­ria ga­li­ma nau­do­tis visą gy­ve­nimą.

Apž­vel­giant mo­kyk­los nūdieną bei var­tant jos is­to­ri­jos pus­la­pius, pri­si­min­ta ir bu­vu­si il­ga­metė įstai­gos va­dovė Ri­ta Ur­nie­žienė. Jos indė­lis į mo­kyk­los ir Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės kultū­rinį gy­ve­nimą – sun­kiai iš­ma­tuo­ja­mas.