Naujas muziejaus eksponatas – seniausias Plungės atvaizdas

Mu­zie­jui eks­po­na­tas itin svar­bus

Gra­viū­ra mu­zie­ji­nin­kams ir be­si­do­min­tiems is­to­ri­ja bu­vo ži­no­ma jau anks­čiau. Plungės mu­zie­ji­ninkų kvie­ti­mu 2002 m. Plungė­je pirmą kartą ją bu­vo pri­statęs pro­f. Alf­re­das Bumb­laus­kas, su­radęs šią gra­viūrą Up­sa­los ar­chy­vuo­se Šve­di­jo­je. Lai­kui bėgant, Lie­tu­vos mu­zie­jams pra­dėjus ak­ty­viau bend­ra­dar­biau­ti su už­sie­nio par­tne­riais, ėmus skait­me­nin­ti sa­vo rin­ki­nius, paaiškė­jo, kad ke­le­tas to­kių gra­viūrų sau­go­ma ir Lie­tu­vos mu­zie­juo­se, pas pri­va­čius as­me­nis ir ki­tur.
Gra­viū­ros ko­pi­ja jau yra bu­vu­si eks­po­nuo­ta Že­mai­čių dailės mu­zie­ju­je ir ki­to­se mies­to erdvė­se, pub­li­kuo­ta įvai­riuo­se lei­di­niuo­se, todėl šis Plungės mies­te­lio vaiz­das yra tapęs svar­biu anks­ty­vuo­ju Plungės mies­to at­vaiz­du, at­pažįs­ta­mu ne tik pa­čių plun­giš­kių. Ir nors šian­dien jau yra ži­no­ma dau­giau šios gra­viū­ros eg­zemp­lio­rių tiek Lie­tu­vo­je, tiek už­sie­ny­je, ji yra lai­ko­ma iš re­tes­nių, tad Že­mai­čių dailės mu­zie­jui įsi­gy­ti šio me­no kūri­nio ir tuo pa­čiu is­to­ri­jos do­ku­men­to ori­gi­nalą, pri­lygs­ta la­bai svar­baus Plungės is­to­ri­jos liu­di­jimo įsi­gi­ji­mui. Rei­kia pa­žymė­ti, kad tai se­niau­sias Plungės mies­to vaiz­das ir vie­nas se­niau­sių ap­skri­tai Lie­tu­vos pro­vin­ci­jos mies­te­lių at­vaizdų.


Kre­tin­giš­kiai lai­ko sa­vo mies­to at­vaiz­du

Įdo­mu, kad šį at­vaizdą sa­vu lai­ko ir kre­tin­giš­kiai. Po gra­viū­ra esan­tis įra­šas vo­kie­čių kal­ba skel­bia: „Mūšis prie Plungės Že­mai­ti­jo­je, ku­ria­me po­no ma­jo­ro Dan­quar­to va­do­vau­ja­mas švedų pul­kas su­mušė ir išb­laškė mask­vie­čius ir len­kus. A. Plungės mies­te­lis. B. Ma­jo­ras Dan­quar­tas rytą per­se­kio­ja rusų ka­va­le­riją. C. Rot­mist­ras Budd­ber­gas su­mu­ša rusų dragū­nus“. Ma­no­ma, kad to­kių pie­ši­nių au­to­riai būda­vo kar­tu su švedų ka­riuo­me­ne ke­liavę dai­li­nin­kai, turėję fik­suo­ti per­ga­lių šlovę, ma­ty­tas pa­no­ra­mas.
Gra­viū­ro­je pa­vaiz­duo­to­je mies­te­lio pa­no­ra­mo­je, namų fo­ne iš­vys­ta­me mūrinę baž­ny­čią ir ma­žesnį pa­statą su bokš­te­liu, ro­dan­čiu, kad jis galė­jo būti mies­te­lio ro­tušė. Kre­tin­gos mu­zie­jaus is­to­rikų ir juos pa­lai­kan­čių en­tu­ziastų ma­ny­mu, pie­ši­ny­je bu­vo pa­vaiz­duo­ta ne Plungė, o Kre­tin­ga, su­klys­ta tik nu­ro­dant vie­tovės pa­va­di­nimą. Mat šiam Plungės kai­my­nystė­je esan­čiam Že­mai­ti­jos mies­tui Mag­de­bur­go teisės bu­vo su­teik­tos jau 1609 m., o XVII a. antrajame–trečiajame de­šimt­me­čiais čia jau bu­vo pa­sta­ty­ta Že­mai­čių se­niū­no Jo­no Ka­ro­lio Chod­ke­vi­čiaus fun­duo­ta mūrinė baž­ny­čia, iš­ki­lo sa­vi­val­daus mies­to po­rei­kiams rei­ka­lin­gas ro­tušės pa­sta­tas.
Tad gra­viū­ro­je už­fik­suo­to mūšio me­tu Kre­tin­go­je šie pa­sta­tai jau stovė­jo, skir­tin­gai nei Plungė­je. Mūsų mies­te ro­tušė galė­jo at­si­ras­ti ne anks­čiau kaip XVIII a. pa­bai­go­je, kai mies­te­liui bu­vo su­teik­tos Mag­de­bur­go teisės. Ta­čiau dėl tuo me­tu su­si­klos­čiu­sių po­li­ti­nių ap­lin­ky­bių sa­vi­val­da čia gy­va­vo vos ke­letą mėne­sių, tad mies­to ma­gist­ra­tui ir ki­tiems rei­ka­lams būti­ni pa­sta­tai, at­ro­do, taip ir ne­bu­vo pa­sta­ty­ti. Pa­na­šiai ir su ka­ta­likų mal­dos namų pa­sta­tu. Mūrinė baž­ny­čia čia iš­ki­lo tik XX a. pra­džio­je.


Ne­su­ta­ria­ma dėl datų

Vis tik minėtų ar­gu­mentų var­gu ar už­ten­ka. Yra nuo­mo­nių, kad prie Plungės vykęs su­si­rėmi­mas ne­būti­nai turė­jo būti fik­suo­ja­mas rea­liu lai­ku ar iš natū­ros. Jis galė­jo būti nu­pieš­tas vėliau – iš at­min­ties, iš pa­sa­ko­jimų, sie­kiant įam­žin­ti pa­tį įvykį ir ne­būti­nai tiks­liai at­kar­to­jant mūšio vie­tos vaizdą. Nors ty­rimų dar trūksta, ta­čiau ži­no­ma, kad tuo me­tu švedų ka­riuo­menės ka­ro ta­kai driekė­si tiek per Plungės, tiek per Kre­tin­gos apy­lin­kes.
Šiaurės ka­ro ir to me­to įvy­kius ap­rašę ty­rinė­to­jai prie Plungės vy­ku­sių ka­ri­nių su­si­rėmimų nu­ro­do skir­tin­gai, mi­ni 1703, 1705, 1707 me­tus. Tei­gia­ma, kad po vie­no iš mūšių da­lis mies­te­lio bu­vo su­de­gin­ta. At­ro­do, ta­da nu­kentė­jo ir dar pa­ly­gin­ti nau­ja Plungės baž­ny­čia, sta­ty­ta apie 1674 m. Pa­sak XVII a. pa­bai­gos do­ku­mentų, ši Plungės se­niū­no Mar­ty­no Kriš­pi­no Kir­šenš­tei­no fun­duo­ta ka­ta­likų šven­tovė bu­vu­si di­delė, su dviem kop­ly­čio­mis, turė­ju­si aš­tuo­nio­li­ka langų, o jos stogą puošė virš baž­ny­čios ky­lan­tis ku­po­las (grei­čiau­siai bokš­tas su ku­po­lu – aut.) ir bokš­te­lis, abu su paauk­suo­tais ge­le­ži­niais kry­žiais.
1710–1711 m. Šiaurės ka­ro nua­lin­to­se did­žiulė­se te­ri­to­ri­jo­se, įskai­tant ir Že­mai­tiją bei Plungės apy­lin­kes, ki­lo taip va­di­na­ma Did­žio­jo ma­ro epi­de­mi­ja. Jai pra­ūžus li­ko smar­kiai iš­tuštėję kai­mai, dir­vo­nuo­jan­čios žemės, dau­gybė pa­laukė­se iš­ki­lu­sių ka­pi­nai­čių, va­di­namų mar­ka­piais.
Is­to­ri­ko Eu­ge­ni­jaus Sa­viš­če­vo at­lik­ti ty­ri­mai ro­do, kad dėl XVIII a. pra­džios ne­gandų pra­rastų gy­ven­tojų skai­čius Plungė­je ir jos apy­linkė­se at­si­kūrė tik minė­to šimt­me­čio pa­bai­go­je – de­šim­ta­ja­me jo de­šimt­me­ty­je. Be­je, kaip tik tuo me­tu mies­te­liui bu­vo su­teik­tos Mag­de­bur­go teisės. Tad aš­tuo­nio­lik­ta­sis šimt­me­tis Plun­gei bu­vo ne­leng­vas, o tai, kaip jis klostė­si, ne­ma­ža da­li­mi lėmė ir gra­viū­ro­je įam­žin­ti įvy­kiai.
Džiau­giamės, kad mu­zie­jaus rin­ki­nius pa­vy­ko pa­pil­dy­ti ver­tin­gu ir dar daug apie mūsų mies­to is­to­riją ga­lin­čiu pa­pa­sa­ko­ti eks­po­na­tu. Kvie­čia­me jį pa­ma­ty­ti Že­mai­čių dailės mu­zie­ju­je.