Naujausios
Tremties pėdsakai
V. Genutienės tėveliai buvo tremtiniai, likimo nublokšti į Irkutsko miestą Rusijoje. Šiame atšiauriame krašte gimė ir iki metukų amžiaus augo pati Verotė. Ten ir tokį retą vardą gavo, kaip svarsto šateikiškė, matyt, per klaidą – greičiausiai Verute tėvai norėję ją pavadinti, tik jau nebesiryžo dokumento keisti.
Vos tik mergaitei išmokus žengti pirmuosius žingsnius, šeima grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Klaipėdos rajone esančiame Tilvikų kaime.
Moteris mena sunkius ir gūdžius laikus dar anuomet, kuomet dienos bėgo Tilvikuose. Šeimoje kartu su ja augo du broliai ir dar dvi sesutės.
„Mama buvo priversta mokėti daug įvairių amatų: siūti, megzti, nerti ir kitokius darbus daryti, kad bent kiek aprūpintų šeimą. Tad mūsų namuose siūlų ar medžiaginių skiaučių niekada netrūko“, – prisiminė įvairiems rankdarbiams gabi pašnekovė.
Augdama vienkiemyje Verotė su broliais ir seserimis buvo auklėjama darbu. Laisvo laiko sakosi neturėjusi, vis atsirasdavo, ką veikti: tai plunksnas pešti, tai linus rauti. Kolūkyje savo vasaros dienas tekdavo paaukoti renkant kolorado vabalus už pažadėtą atlygį.
„Nelabai mums patikdavo tokie darbai, bet mūsų mama buvo gudri: susodindavo visus vaikus prie plunksnų ir imdavo sekti pasakas iš galvos. Taip įsijausdavom į tas istorijos, kad nė patys nepajusdavom, kad darbas eina lyg iš pypkės.“
Abu pašnekovės tėveliai savo nugaras lenkė kolūkyje: mama dirbo lauko darbus, o tėvas traktorių vairavo. „Visa laimė, kad turėjom močiutę, kuri mus ir dabojo per dienas“, – pasakojo šateikiškė.
Pašaukimas – būti pedagoge
V. Genutienė mokslus krimto Kulių vidurinėje mokykloje. Visada norėjusi tapti mokytoja, po atestatų įteikimo šventės iškart išvyko siekti savo svajonės – studijuoti pedagogiką į Šiaulius.
„Po studijų atsidūriau Šateikiuose ir ten visą save atidaviau dirbdama matematikos mokytoja. Sukūriau šeimą, kiek vėliau gimė vienturtė dukrelė. Bet anksti teko patirti netekties skausmą bei susitaikyti su našlės dalia. Su laiku išmokome gyventi dviese. Darbą turėjau, tad neliko nieko kito, tik toliau kabintis į gyvenimą“, – skaudžius likimo smūgius prisiminė V. Genutienė.
Išėjusi į pensiją, ilgai poilsiu šateikiškė nesidžiaugė. Šateikių pagrindinė mokykla, likusi be technologijų mokytojo, ėmė dairytis kito.
„Aš visą gyvenimą mokėjau ir mėgau rankdarbius, nuolatos ką nors knebinėdavau, tad nieko nelaukiau ir pateikiau paraišką dalyvauti atrankoje. Nenorėjau sėdėti tuščiai be darbo. Man nusišypsojo laimė – laimėjau konkursą ir sugrįžau dirbti į mokyklą. O nuo rugsėjo papildomai dar ir mokytojos padėjėja dirbu.“
Sužavėjo šiaudiniai sodai
Rišti šiaudinius sodus šateikiškė pradėjo visai atsitiktinai. Pavasariop, apsilankiusi Šateikių kultūros centre surengtoje doviliškės Dalios Lengvinaitės parodoje, V. Genutienė liko sužavėta ten eksponuotais dirbiniais. Moteris išplėtusi akis klausėsi, kaip tokie dideli sodai kuriami, ar pakabinti rišami, nuo kur reikia pradėti – smailiosios ar plokščiosios dalies? Viskas – to šateikiškei užteko, kad į kūrybinį darbą pasinertų ir pati.
„Man iš tiesų pasisekė, kad sesuo gyvena kaime ir augina rugius. Žaliavos savo darbams jau turėjau garantuotai – liko tik pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus“, – pasakojo V. Genutienė.
Namo parsinešusi šiaudų pabandė rišti. Pirmieji darbai gal ir nebuvo idealūs, bet vis tiek mieli širdžiai. Buvo smalsu, kas vis tik sugundė šito imtis – siekis nepamiršti senųjų amatų, o gal noras save realizuoti ir tokiu būdu atsipalaiduoti?
„Man sodų rišimas yra tarsi meditacija. Su kiekvienu šiaudu reikia elgtis itin atsargiai, negalima jo suspausti. Rišdama visada save pagaunu, kokia esu susikaupusi, nurimusi ir laiminga, – atviravo pašnekovė. – Ankščiau taigi žmonės rugius pjaudavo ir iš jų darydavo pėdus, o kiek vėliau ir stogus jais dengdavo. O moterys pamėgo verti šiaudinius sodus. Ir man patinka dirbti su šiaudais, tik su jais reikia elgtis itin kruopščiai ir švelniai. Galbūt dėl to intuityviai ir pasirinkau būtent šią medžiagą – pagal savo vidų.“
Paveldėti talentai
Bet ne tik sodais V. Genutienės galva ir rankos užimtos. Moteris iš šiaudų dar riša paukštelius, velia iš veltinio plaušines, mezga namų apavą, riešines ir savo dirbinius parduoda arba tiesiog dovanoja per šventes. Nuo mažų dienų mamos išmokinta daug skirtingų rankdarbių daryti, moteris įsitikinusi, jog šis gebėjimas tikrai slypi genuose.
„Kiek atsimenu iš vaikystės, mama mokėjo labai gražiai piešti, o ypač arklius. Augome taip ir neišgirdę iš jos nei pikto žodžio, nei pajutę, kas yra bausmė. Mama išmokė net liaudiškus šokius šokti, ją menu visada kūrybišką, linksmą ir jausmingą“, – pasakojo šateikiškė, iš mamos paveldėjusi ne tik kūrybiškumą, bet ir energiją.
Vienas iš V. Genutienės pomėgių – kelionės, padedančios plėsti akiratį. Be to, moteris jau daug metų dainuoja folkloro ansamblyje „Šateikee“, tad nemažai yra keliavusi ir su jo kolektyvu. O kur dar ansambliečių išvykos į gamtą su palapinėmis, laužais ir prie jų skambančiomis dainomis.
Šateikiškė mielai savo žiniomis dalinasi ir su kitais, norinčiais išmokti senųjų amatų. Gruodžio 4 dieną visus susidomėjusius ji kviečia į Šateikių kultūros centrą išmokti rišti šiaudinius sodus bei pasiklausyti ansamblio dainų arba tiesiog smagiai praleisti popietę drauge.
