Su­si­ti­ki­me su kal­bi­nin­ku – apie že­mai­čių kal­bos su­bti­ly­bes

Kny­go­je – vis­kas apie že­mai­čių kalbą

Minė­da­ma Že­mai­čių kal­bos me­tus Plungės vie­šo­ji bib­lio­te­ka pir­miau­sia su­rengė su­si­ti­kimą su Vil­niaus uni­ver­si­te­to is­to­ri­ku, pro­fe­so­riu­mi Alf­re­du Bumb­laus­ku, pa­kvie­tu­siu į pa­skaitą-dis­ku­siją „Ar tik­rai ži­no­me, kas yra Že­mai­ti­ja?“. Šio su­si­ti­ki­mo bib­lio­te­ko­je me­tu vi­sa kal­ba su­ko­si apie Že­mai­ti­jos is­to­riją, o per ant­rąjį su­si­ti­kimą dėme­sio cent­re at­si­dūrė že­mai­čių kal­ba.

Apie ją įdo­miai pa­pa­sa­ko­jo iš Skuo­do kilęs, ta­čiau Šiau­liuo­se šiuo me­tu gy­ve­nan­tis kal­bi­nin­kas, pro­fe­so­rius J. Pabrė­ža.

Į bib­lio­teką su­si­tik­ti su žmo­gu­mi, de­dan­čiu tiek daug pa­stangų, kad že­mai­čių kal­ba būtų sau­go­ma ir po­pu­lia­ri­na­ma, at­ėjo būrys mo­ky­tojų, li­te­ratų ir bib­lio­te­ki­ninkų. Vi­siems bu­vo smal­su iš­girs­ti, ar iš­ties mūsų – že­mai­čių – tarmę be jo­kios sąžinės grau­ža­ties ga­li­ma va­din­ti kal­ba.

Vi­si li­ko ma­lo­niai nu­stebę, jog tik­rai ga­li­ma ir rei­kia, mat že­mai­čių kal­bos gra­ma­ti­ka tu­ri vi­sus kiek­vie­nai kal­bai pri­va­lo­mus po­žy­mius – fo­ne­tiką, mor­fo­lo­giją, sin­taksę ir lek­siką.

Vi­sa tai J. Pabrė­ža yra ap­rašęs mo­nog­ra­fi­jo­je „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“, ku­rio­je su gau­siais pa­vyzd­žiais iš­ryš­ki­na­mos, api­būdi­na­mos es­minės že­mai­čių kal­bos ta­ri­mo, kir­čia­vi­mo, prie­gaid­žių, mor­fo­lo­gi­jos ir sin­taksės ypa­tybės. Dviem ti­ra­žais iš­leis­to­je kny­go­je dėsto­mi svar­biau­si že­mai­čių ra­šy­bos da­ly­kai, pa­ta­ria­ma, kaip gyvą že­mai­tišką žodį iš­gul­dy­ti raš­te. Kaip že­mai­čių kal­bos sa­vi­tu­mo, sod­ru­mo, gy­vy­bin­gu­mo įro­dy­mas pa­tei­kia­mi au­ten­tiš­ki že­mai­čių kal­bos teks­tai iš įvai­rių Že­mai­ti­jos re­gionų.

Ke­letą šios kny­gos eg­zemp­lio­rių sve­čias bu­vo at­si­vežęs ir į Plungę. Bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos nė ne­spėjo jų iš­ri­kiuo­ti ant sta­lo, kaip vi­sos bu­vo aki­mirks­niu išš­luo­tos. Pro­fe­so­rius ne­slėpė, jog ši jo ilgą laiką bran­din­ta mo­nog­ra­fi­ja su­laukė išs­kir­ti­nio po­pu­lia­ru­mo – po pir­mo­jo lei­di­mo (2017 m.) te­ko or­ga­ni­zuo­ti ant­rąjį (2019 m.). Iš pa­sta­ro­jo kal­bi­nin­kas ti­ki­no be­turįs vos ke­letą eg­zemp­lio­rių.


J. Pabrė­ža – že­mai­čių kal­bos tėvas

Prieš J. Pabrė­žai pra­de­dant ke­lionę že­mai­čių kal­bos gra­ma­ti­kos vin­giais, Plungės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Var­to­tojų ap­tar­na­vi­mo sky­riaus vedė­ja Ge­nutė Ma­te­vi­čiūtė pri­si­minė, kaip su­si­pa­ži­no su pro­fe­so­riu­mi. Bib­lio­te­ki­ninkė papa­sa­ko­jo prie­š dau­giau nei tris de­šimt­me­čius da­ly­va­vu­si Pa­lan­go­je vy­ku­sia­me že­mai­čių su­va­žia­vi­me. Būtent ten ji ir su­­ti­ko J. Pabrėžą, renginio da­ly­vius pa­kvie­tusį pa­si­mo­ky­ti že­mai­čių kal­bos ra­šy­bos pa­slap­čių.

G. Ma­te­vi­čiūtė sakė nie­ku gy­vu ne­būtų pra­lei­du­si to­kios pro­gos. Tie­sa, tąkart šia ga­li­my­be pa­si­nau­do­jo ir ki­tas plun­giš­kis – Kęstu­tis Vait­kus. „Mes abu su Kęstu­čiu ėjo­me į jūsų tuos pir­muo­sius že­mai­tiš­kos ra­šy­bos mo­ky­mus. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad esa­te ma­no že­mai­čių kal­bos ra­šy­bos mo­ky­to­jas ir, ži­no­ki­te, jūs tu­ri­te to­kią jau ne­blogą mo­kinę. Ne­pa­bi­jo­siu pa­si­gir­ti, bet aš ir Kęstu­tis esa­me du to­kie tvir­čiau­si že­mai­čiai“, – dėko­da­ma J. Pabrė­žai kalbė­jo bib­lio­te­kos dar­buo­to­ja ir pa­si­ūlė pro­fe­so­rių pa­va­din­ti že­mai­čių kal­bos tėvu.

Esą jei Jo­nas Jab­lons­kis, „su­tvarkęs ir su­rik­tavęs lie­tu­vių kalbą“, va­di­na­mas lie­tu­vių kal­bos tėvu, tai J. Pabrėžą drąsiai ga­li­ma pa­krikš­ty­ti že­mai­čių kal­bos tėvu.

Jo dėka, anot G. Ma­te­vi­čiūtės, že­mai­čiai tu­ri pui­kiai išaiš­kintą sa­vo kal­bos gra­ma­tiką, todėl be­lie­ka stver­ti į ran­kas pro­fe­so­riaus knygą „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“, sėsti prie sta­lo ir mo­ky­tis. „Ar mes mokė­si­me že­mai­tiš­kai ra­šy­ti, da­bar pri­klau­so tik nuo mūsų pa­čių“, – ti­ki­no vedė­ja ir kar­tu pri­minė, kad pro­fe­so­rius sve­čiuo­se yra ne šiaip sau – mi­nint Že­mai­čių kal­bos me­tus, jis esą no­ri vi­sus ar­ti­miau su­pa­žin­din­ti su gimtą­ja že­mai­čių kal­ba ir at­sa­ky­ti į dažną iš mūsų ka­muo­jantį klau­simą, ar že­mai­čių tarmę ga­li­ma va­din­ti kal­ba.

Tad neat­si­tik­ti­nai pa­si­rink­ta ir su­si­ti­ki­mo te­ma „Že­mai­čių kal­ba: ne­be klaus­tu­kas, taš­kas?“.


Džiaugė­si vieš­na­ge

Kad tai es­mi­nis ren­gi­nio bib­lio­te­ko­je klau­si­mas, pa­ti­ki­no ir pa­ts pro­fe­so­rius, džiaugę­sis galė­da­mas sve­čiuo­tis Plungė­je. Jo žod­žiais, čia būti ma­lo­nu dėl ke­lių prie­žas­čių. Vie­na iš jų – kad Plungė yra ta pa­ti tik­ro­ji Že­mai­ti­ja. Esą čia gy­ve­na žmonės, daug dir­ban­tys dėl že­mai­tiš­ku­mo iš­sau­go­ji­mo.

J. Pabrė­ža ti­ki­no, jog to­kių žmo­nių dėka že­mai­čių kal­ba iš­gy­ve­na at­gi­mimą. „Iš vi­sos že­mai­tiš­kos šir­dies ga­liu pri­si­pa­žin­ti, kad pa­sku­ti­niai­siais me­tais aš iš­gy­ve­nu di­delį pa­ki­limą, vien dėl to, kad že­mai­čių kal­ba kaip nie­ka­da iš­gy­ve­na ir­gi di­delį pa­ki­limą“, – kalbė­jo sve­čias, daž­nai va­di­na­mas že­mai­čių kal­bos įtvir­tin­to­ju.

O į ren­gi­nio pra­džio­je iš­keltą klau­simą, ar že­mai­čių tarmę ga­li­ma va­din­ti kal­ba, jis at­sakė, jog tiek „že­mai­čių tarmė“, tiek „že­mai­čių kal­ba“ yra tei­sin­gos sąvo­kos. Ne­va esmė yra ko­kia­me kon­teks­te jos var­to­ja­mos. Jei kalbė­si­me apie Lie­tu­vo­je gy­vuo­jan­čias tar­mes, sa­ky­si­me „že­mai­čių tarmė“, bet jei že­mai­čiai kalbės apie gimtąją sa­vo kalbą, pro­fe­so­riaus aiš­ki­ni­mu, drąsiai ga­li var­to­ti „že­mai­čių kal­bos“ sąvoką.

Anot J. Pabrė­žos, be­ne ge­riau­siai faktą, jog eg­zis­tuo­ja že­mai­čių kal­ba, įro­do že­mai­tiš­ka li­te­ratū­ra. Pro­fe­so­rius var­di­jo že­mai­tiš­kai ra­šan­čius ko­le­gas ir pa­si­džiaugė, jog ra­šy­tinę že­mai­čių kalbą yra įvaldę ir ne­ma­žai plun­giš­kių li­te­ratų, tarp ku­rių poetės Ire­na Stra­žins­kaitė-Glins­kienė bei Adelė Dau­kan­taitė.

Su­si­ti­ki­me kal­bi­nin­kas įdo­miai ir vaiz­din­gai pa­pa­sa­ko­jo apie že­mai­čių kal­bos tar­mes ir pa­tar­mes, apie jų geog­ra­finį pa­si­skirs­tymą ir ypa­tu­mus. Pri­si­min­ta, kad že­mai­čių kal­ba tu­ri dvis­kaitą: vēdo (mu­du), sie­da­tau (sėdi­te) ir pa­na­šiai. Įdo­mu ir tai, kad že­mai­tiš­ki žod­žiai tu­ri net po ke­lis kir­čius.

Su­si­rin­ku­sie­siems ypač bu­vo įdo­mu pa­si­tik­rin­ti, ar vi­sus že­mai­tiš­kus žod­žius ži­no. Kas yra slinks (tin­gus), kramė (gal­va), žiuogspė­ra (pju­ve­na), stai­bis (blauz­da), ap­ėntās (vėl) vi­si ži­no­jo, o štai to­kius žod­žius kaip ša­koms (tar­pu­ko­jis), ša­kumt­rau­kis (mo­to­cik­las), ledspė­ra (bal­to­ji kielė) to­li gra­žu ne kiek­vie­nas ži­no­jo.

Kalbė­da­mas apie že­mai­čių kalbą, jos eksp­re­sy­vumą, J. Pabrė­ža ak­cen­ta­vo jos iš­sau­go­ji­mo svarbą. Pro­fe­so­rius pa­si­džiaugė, jog prie to pri­si­de­da „Že­mai­tis“, leid­žian­tis prie­dą „Že­maitē īr“, ku­ria­me, kaip sakė sve­čias, la­bai daug že­mai­tiš­kos kal­bos.

Vie­na ak­ty­viau­sių to prie­do dar­buo­tojų yra Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko Gam­tos ir kultū­ros pa­vel­do sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­listė Al­do­na Kup­re­lytė, ku­ri at­sa­kin­ga už pa­pro­čius ir tra­di­ci­jas.

„Že­mai­ty­je“ spaus­di­namą prie­dą J. Pabrė­ža pa­va­di­no pirmą­ja kregž­de, skel­bian­čia, jog že­mai­tiš­kas žo­dis at­gims ir spau­do­je.

Publikaciją remia